„Bernardinai.lt“ skaitytojams jau pristatėme naujai pasirodžiusią belgų kilmės egzegeto Jean-Louis Ska knygą „SE­NA­SIS TE­STA­MEN­TAS – pa­aiš­kin­tas tiems, ku­rie apie jį ži­no ma­žai ar­ba ne­ži­no nie­ko“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2012). Siūlome dar vieną ištrauką, kurioje autorius mėgina vaizdingai paaiškinti, kas yra ši svarbi Biblijos dalis.

1. Tarytum Iz­ra­e­lio Na­cio­na­li­nė bib­lio­te­ka

Tuo­jau pat iš­ky­la pir­ma­sis klau­si­mas: koks yra Bib­li­jos api­brė­ži­mas. Yra dau­gy­bė bū­dų tam ap­sa­ky­ti. Pra­dė­ki­me nuo aki­vaiz­džių ele­men­tų. Vi­sų pir­ma Bib­li­ja yra kny­gų rin­ki­nys. Grai­kiš­kai žo­dis „Bib­li­ja“ kaip tik ir reiš­kia „kny­gas“. Da­bar ky­la daug nau­jų klau­si­mų: kas pa­ra­šė tas kny­gas. Kas įsi­pa­rei­go­jo su­da­ry­ti jų rin­ki­nį? Kas jas at­rin­ko ir ko­kiais kri­te­ri­jais rė­mė­si? Ar kai ku­rios kny­gos ne­pa­te­ko į rin­ki­nį? Ko­dėl? Sa­vai­me su­pran­ta­ma, aš ne­ga­liu at­sa­ky­ti į vi­sus šiuos klau­si­mus, to­dėl ap­si­ri­bo­siu es­mi­niais da­ly­kais. Dau­giau­sia kal­bė­siu apie Se­ną­jį Te­sta­men­tą.

Bib­li­ja iš tie­sų yra bib­lio­te­ka, ku­rio­je su­rink­ti pa­grin­di­niai Iz­ra­e­lio tau­tos raš­tai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ji yra Na­cio­na­li­nė bib­lio­te­ka. Ki­ti sa­ky­tų, kad kal­ba­me apie Vals­ty­bės ar­chy­vą, ta­čiau man la­biau pa­tin­ka žo­dis „bib­lio­te­ka“, nes ar­chy­vas šian­dien tu­ri ga­na spe­ci­fi­nę reikš­mę. Ar­chy­ve daug ad­mi­nist­ra­ci­nių do­ku­men­tų, o bib­lio­te­ko­je su­ren­ka­mi dau­giau li­te­ra­tū­ri­niai teks­tai. Tiks­liau sa­kant, Bib­li­ja su­da­ry­ta dau­giau iš li­te­ra­tū­ri­nių teks­tų. Pa­vyz­džiui, jo­je ran­da­me ne­ma­žai pa­sa­ko­ji­mų apie Vi­sa­tos ir Iz­ra­e­lio tau­tos at­si­ra­di­mą bei pa­grin­di­nius jos is­to­ri­jos įvy­kius. Pra­na­šų kny­go­se už­ra­šy­tos – jei tik ga­liu taip sa­ky­ti – kai ku­rių di­džių Iz­ra­e­lio tau­tos as­me­ny­bių nuo­mo­nės apie jos is­to­ri­jos įvy­kius ir apie reikš­min­giau­sius laik­me­čio per­so­na­žus. Ga­liau­siai jo­je ran­da­me po­ezi­jos rin­ki­nių, mal­dų, trum­pų pa­sa­ko­ji­mų ir ap­mąs­ty­mų apie di­dži­ą­sias bū­ties pro­ble­mas. Tai­gi kny­gų ir li­te­ra­tū­ri­nių žan­rų įvai­ro­vė yra ga­na di­de­lė. Ki­taip ta­riant, šio­je na­cio­na­li­nė­je Iz­ra­e­lio bib­lio­te­ko­je yra daug sky­rių ir daug len­ty­nų.

Dar aki­mir­kai grįž­ki­me prie na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos idė­jos. Daug se­nų­jų ka­ra­lys­čių tu­rė­jo sa­vo vals­ty­bi­nius ar­chy­vus ar di­džiu­les bib­lio­te­kas. Ar­che­o­lo­gai to­kių ar­chy­vų ra­do dau­ge­ly­je se­no­vės mies­tų. Kai ku­rios iš to­kių se­nų­jų bib­lio­te­kų yra la­bai gar­sios. Tur­būt gar­siau­sia – Alek­san­dri­jos bib­lio­te­ka. Ke­le­tu am­žių anks­čiau pla­čiai iš­gar­sė­jo ka­ra­lius Ašur­ba­ni­pa­las, nes pa­sta­tė be ga­lo di­de­lę bib­lio­te­ką Chor­sa­ba­de. Šian­dien dau­gu­ma pa­sau­lio vals­ty­bių tu­ri na­cio­na­li­nes bib­lio­te­kas, ku­rio­se su­rink­ti vi­si to­je ša­ly­je iš­spaus­din­ti kū­ri­niai.

Se­na­sis Te­sta­men­tas ga­li bū­ti pri­ly­gin­tas šioms na­cio­na­li­nėms bib­lio­te­koms, nors jo ap­im­tis yra žy­miai ma­žes­nė. Bet kon­cep­ci­ja la­bai pa­na­ši. Ta­čiau kaip bu­vo su­da­ry­ta ši bib­lio­te­ka? Tai klau­si­mas, į ku­rį tuo­jau pa­ban­dy­si­me at­sa­ky­ti.

2. Iz­ra­e­lio Na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos at­si­ra­di­mas

Se­na­ja­me Te­sta­men­te ne kar­tą ir dau­giau ar ma­žiau tie­sio­giai kal­ba­ma apie ar­chy­vus. La­bai daž­nai už­si­me­na­ma apie „Ju­do ka­ra­lių Met­raš­čių kny­gą“ ar „Iz­ra­e­lio ka­ra­lių Met­raš­čių kny­gą“3 (ar­ba „ana­lus“). Šios aliu­zi­jos lei­džia ma­ny­ti, kad eg­zis­ta­vo vals­ty­bi­niai ar­chy­vai Šiau­rės ka­ra­lys­tė­je ir Pie­tų ka­ra­lys­tė­je. Lo­giš­kai mąs­tant ga­li­ma tvir­tin­ti, kad eg­zis­ta­vo ir raš­ti­nin­kai, už­ra­šan­tys svar­biau­sius ka­ra­lys­tės įvy­kius, ir pa­rei­gū­nai, sau­gan­tys pa­grin­di­nius su vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mu su­si­ju­sius do­ku­men­tus. Ar­che­o­lo­gams skir­tin­guo­se Iz­ra­e­lio re­gio­nuo­se pa­vy­ko ras­ti įvai­rių ad­mi­nist­ra­ci­nių teks­tų.

Vė­liau grai­kiš­ko­je Es­te­ros kny­go­je4 kal­ba­ma apie ka­ra­liš­ką­ją Per­si­jos bib­lio­te­ką, kur Aha­su­e­ras nu­ro­do už­ra­šy­ti Mor­de­ka­jo po­el­gį, kai šis jį įspė­jo dėl dvie­jų eu­nu­chų suo­kal­bio prieš tą pa­tį Aha­su­e­rą (Est 2, 21–23). Heb­ra­jiš­ka­sis teks­tas kal­ba pa­pras­čiau, mi­nė­da­mas tie­siog „met­raš­čių kny­gas“, su ku­rio­mis anks­čiau su­si­dū­rė­me Ka­ra­lių kny­go­je.

Ant­ro­jo­je Ma­ka­bė­jų kny­go­je (I a. pr. Kr.) daž­nai ci­tuo­ja­mas teks­tas, ku­ria­me kal­ba­ma apie Ne­he­mi­jo įkur­tą „bib­lio­te­ką“5. Pa­na­šiai Ju­das Ma­ka­bė­jas su­ren­ka svar­biau­sias Iz­ra­e­lio kny­gas ir pa­da­ro jas pri­ei­na­mas žy­dų ben­d­ruo­me­nėms Egip­te. Štai šis teks­tas (2 Mak 2, 13–15):

Be šių da­ly­kų, ir šiuo­se įra­šuo­se, ir Ne­he­mi­jo At­si­mi­ni­muo­se ap­ra­šy­ta, kaip Ne­he­mi­jas su­rin­ko kny­gas apie ka­ra­lius, pra­na­šų ir Do­vy­do raš­tus bei ka­ra­lių laiš­kus apie do­va­nas Šven­tyk­lai. Pa­na­šiai Ju­das su­rin­ko mums vėl vi­sas kny­gas, iš­mė­ty­tas per mus iš­ti­ku­sius ka­rus, ir da­bar mes jas tu­ri­me. Jei­gu jums ku­rios nors rei­kia, at­siųs­ki­te pa­siun­ti­nius jų par­neš­ti.

Teks­tas įdo­mus, ta­čiau ja­me yra daug ne­aiš­ku­mų. Pa­vyz­džiui, ja­me tarp ki­tų Ne­he­mi­jo su­rink­tų teks­tų mi­ni­mos kny­gos apie ka­ra­lius ir pra­na­šus, ku­rias pa­ra­šė Do­vy­das, ir ka­ra­lių laiš­kai apie do­va­nas Šven­tyk­lai. O, pa­vyz­džiui, vi­sai ne­kal­ba­ma apie Mo­zės Įsta­ty­mą, kas la­bai ste­bi­na. Kad ir kaip bū­tų, kon­teks­tas šią si­tu­a­ci­ją pa­aiš­ki­na. Šia­me kny­gos sky­riu­je la­biau­siai ak­cen­tuo­ja­mi li­tur­gi­niai ir kul­to as­pek­tai. Sa­vo ruož­tu ki­to­se vie­to­se mi­ni­mas Mo­zė (2 Mak 1, 29; 2, 4. 8. 10. 11) ir jo Įsta­ty­mas (2 Mak 1, 4; 2, 3. 18). Ver­ta pa­žy­mė­ti, kad svar­biau­sias dė­me­sys ski­ria­mas „kny­goms“, mi­ni­moms ką tik ci­tuo­ta­me teks­te, ku­ris yra da­lis laiš­ko, Je­ru­za­lės ben­d­ruo­me­nės ad­re­suo­to Egip­to ben­druo­me­nei (2 Mak 1, 1). Čia iš­ryš­kė­ja, kad da­bar pa­grin­di­nis in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis yra „kny­ga“ ar raš­tas, jau ne­be tik pa­siun­ti­nys. Tai nė­ra vi­siš­ka nau­jo­vė. Štai pra­na­šas Je­re­mi­jas ir­gi nu­siun­tė laiš­ką trem­ti­niams (Jer 29, 1).

Grįž­ki­me prie mū­sų pa­grin­di­nės te­mos. Iš ką tik ci­tuo­tų teks­tų ga­li­me su­pras­ti, ko­dėl Iz­ra­e­lio tau­ta no­rė­jo su­kur­ti bib­lio­te­ką grei­čiau­siai nau­do­da­ma­si jau eg­zis­tuo­jan­čiais se­no­vės Vi­du­rio Ry­tų ar­chy­vų ir bib­lio­te­kų mo­de­liais. Ji no­rė­jo pa­ro­dy­ti, kad yra to­kio pa­ties kul­tū­ri­nio ly­gio, ko­kio bu­vo pa­sie­ku­sios di­džio­sios to laik­me­čio ci­vi­li­za­ci­jos. Iz­ra­e­lis to­kiu bū­du ga­lė­jo di­džiuo­tis tu­rįs bib­lio­te­ką, ku­rio­je su­rink­ta gau­si se­nų­jų do­ku­men­tų įvai­ro­vė. Šie do­ku­men­tai tar­na­vo kaip įro­dy­mas pa­čiai tau­tai ir ki­toms tau­toms, kad Iz­ra­e­lis ir jo kul­tū­ra yra se­ni ir ver­tin­gi. Ta­čiau yra dar vie­na prie­žas­tis, ku­rią ver­ta pa­mi­nė­ti. Tai bus ki­to skyriaus ana­li­zės ob­jek­tas.

3. Mo­zės įsta­ty­mo kny­ga, Iz­ra­e­lio iden­ti­te­to šer­dis

Iz­ra­e­lio is­to­ri­ja yra la­bai įtemp­ta, ji ku­pi­na įvy­kių. Iz­ra­e­lio gy­ven­ta te­ri­to­ri­ja bu­vo iš­si­dės­čiu­si ke­ly­je, ve­dan­čia­me iš Me­so­po­ta­mi­jos į Egip­tą, ku­rį di­džio­sios to me­to ga­ly­bės (Egip­tas ir Me­so­po­ta­mi­ja) troš­ko kon­tro­liuo­ti. Re­lia­ty­vios tai­kos pe­ri­odai truk­da­vo ne­il­gai. Iz­ra­e­lio te­ri­to­ri­ja sve­tim­tau­čių in­va­zi­jas pa­ty­rė ne kar­tą. Ver­ta pa­žy­mė­ti tris reikš­min­giau­sias: 1) Sa­ma­ri­jos žlu­gi­mas ir jos in­teg­ra­ci­ja į nau­ją­ją Asi­ri­jos ka­ra­lys­tę 722 m. pr. Kr.; 2) asi­rų ka­ra­liaus San­che­ri­bo in­va­zi­ja 701 m. pr. Kr. ir Je­ru­za­lės ap­gul­tis: grei­čiau­siai He­ze­ki­jas tuo me­tu ta­po asi­rų ka­ra­liaus va­sa­lu (2 Kar 18, 14); 3) dvi Je­ru­za­lės ap­gul­tys 598–597 ir 588–587 m. pr. Kr., kai po ant­ro­sios žlu­go Šven­ta­sis mies­tas, ir su tuo pe­ri­odu su­si­ju­sios gau­sios de­por­ta­ci­jos: Ju­do ka­ra­lys­tė tam­pa Ba­bi­lo­ni­jos im­pe­ri­jos pro­vin­ci­ja.

Ką tik iš­var­dy­ti įvy­kiai reiš­kė tau­tos po­li­ti­nio, eko­no­mi­nio ir re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo per­trū­kius. Po to, kai Ba­bi­lo­ni­ją už­ka­ria­vo Per­si­jos ka­ra­lius Ky­ras ir po jo įsa­ko 539 m. pr. Kr. su­grį­ži­mas iš trem­ties tik­riau­siai vy­ko laips­niš­kai. Grį­žu­sių trem­ti­nių laukė sunkus darbas: jiems rei­kė­jo at­kur­ti ir at­sta­ty­ti kraš­tą ar­ba ben­dra­dar­biau­jant, ar­ba kon­flik­tuo­jant su tau­tos da­li­mis, ku­rios ne­pa­ty­rė trem­ties.

Ne­pai­sant is­to­ri­nių pro­ble­mų, su­si­ju­sių su Ez­dro ir Ne­he­mi­jo as­me­ni­mis, at­sta­ty­mo dar­bas vy­ko pri­žiū­rint bū­tent jiems ir šiam dar­bui rei­kė­jo ju­ri­di­nio pa­grin­do. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad jų vyk­do­mą re­for­mą iš iš­orės pa­lai­kė Per­si­jos ka­ra­lius, ta­čiau bu­vo la­bai svar­bu ją pa­tei­sin­ti ad in­tra, Iz­ra­e­lio tau­tos vi­du­je, ir įro­dy­ti, kad to­kia re­for­ma nu­kreip­ta į pa­čią tau­tos vi­daus es­mę. Šio pa­tei­si­ni­mo sa­vo kny­go­se Ez­dras ir Ne­he­mi­jas pir­miau­sia ieš­ko to­je pa­čio­je kny­go­je – Mo­zės Mo­ky­mo kny­go­je. Kai ku­rie teks­tai tai aki­vaiz­džiai įro­do. Pa­ci­tuo­siu svar­biau­sius.

Pa­gal Bib­li­jos teks­tą, Ez­ra grįž­ta iš Ba­bi­lo­ni­jos neš­da­mas „ran­ko­je esan­čio sa­vo Die­vo Įsta­ty­mą” (plg. Ezd 7, 14). Re­mian­tis Neh 8 pa­sa­ko­ji­mu, tas pats Raš­to ži­no­vas Ez­ra tau­tai pra­šo­mas „pa­teik­ti Mo­zės Mo­ky­mo kny­gą, ku­rią Vieš­pats bu­vo da­vęs Iz­ra­e­liui“ (Neh 8, 1). Be to, ma­to­me, kad vi­si pri­im­ti svar­būs spren­di­mai, už­ra­šy­ti Ez­dro ir Ne­he­mi­jo kny­go­se, yra pa­re­mia­mi „kny­ga“, ku­ri ci­tuo­ja­ma pa­rai­džiui pa­nau­do­jant iš­raiš­ką „kaip pa­ra­šy­ta“6. Tai­gi tik­ra­sis au­to­ri­te­tas yra kny­ga, ypač „Mo­zės Mo­ky­mo kny­ga“.

Ki­ti Bib­li­jos teks­tai at­sklei­džia, kad „Mo­zės Mo­ky­mo kny­ga“ pa­na­šią įta­ką tu­rė­jo dar ge­ro­kai prieš Ez­drą ir Ne­he­mi­ją. Pa­vyz­džiui, ka­ra­liaus Jo­zu­ės, pas­ku­ti­nio di­džio­jo Ju­do ka­ra­liaus prieš trem­tį re­for­ma (640–609 m. pr. Kr.) ir­gi re­mia­si „kny­ga“, at­ras­ta šven­tyk­lo­je, kaip pa­sa­ko­ja 2 Kar 22; pa­gal Jo­zu­ės įsa­ky­mą, Ve­ly­kų7 šven­tė šven­čia­ma pa­gal tai, „kaip įsa­ky­ta San­do­ros kny­go­je“ (2 Kar 23, 21). Taip pat ir Pa­la­pi­nių iš­kil­mės vyks­ta po to, kai per­skai­to­ma, kas pa­ra­šy­ta Mo­ky­me. Neh 8 sky­riu­je Ez­ra per­skai­to įsta­ty­mą ir šven­tė vyks­ta „kaip yra pa­rašyta“ (Neh 8, 14–15).

Daug anks­čiau ka­ra­lius Do­vy­das pa­ta­rė sa­vo sū­nui Sa­lia­mo­nui steng­tis vi­sus spren­di­mus ir veiks­mus de­rin­ti su tuo, kas „pa­ra­šy­ta Mo­zės įsta­ty­me“ (1 Kar 2, 3). Ga­liau­siai Jo­zuė, pir­mas di­dy­sis Iz­ra­e­lio tau­tos va­das, Mo­zės įpė­di­nis, pa­vel­dė­jęs tau­tos gal­vos vie­tą ir tu­rin­tis nu­ves­ti ją į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, gau­na Die­vo įsa­ky­mą vi­sa­da elg­tis pa­gal tai, kas už­ra­šy­ta Mo­zės Mo­ky­mo kny­go­je (plg. Joz 1, 7–8). Tas pats Jo­zuė ant Eba­lo kal­no ant ak­me­nų už­ra­šė nuo­ra­šą įsta­ty­mo (Joz 8, 32) ir jį pa­skel­bė vi­sai tau­tai (Joz 8, 34–35).

Pas­ku­ti­nis teks­tas, ku­rį rei­kė­tų pa­ci­tuo­ti šia­me kon­teks­te, yra Iš 24, 3–9, kur Mo­zė, prieš tai ga­vęs Įsta­ty­mą ant Si­na­jaus kal­no, jį už­ra­šo ir per­skai­to vi­sai tau­tai San­do­ros ce­re­mo­ni­jos me­tu.

Tai­gi teks­tai apie „Mo­zės Įsta­ty­mo kny­gą“ at­si­ran­da vi­sais lem­tin­gais ir svar­biau­siais Iz­ra­e­lio tau­tos is­to­ri­jos mo­men­tais: ji Si­na­jaus San­do­ros pa­grin­das (plg. Iš 24, 3–8), Jo­zu­ės pa­si­se­ki­mo ga­ran­tas už­val­dant Pa­ža­dė­tą­ją že­mę (Joz 1, 7–8) ir pir­mas įsta­ty­mas, pa­skelb­tas Pa­ža­dė­to­jo­je že­mė­je (Joz 8, 31–35). Vė­liau ji tam­pa pa­ma­ti­niu mo­nar­chi­jos įsta­ty­mu (1 Kar 2, 3). Vė­liau ji bus Jo­zu­ės vyk­do­mos re­for­mos, vy­ku­sios prieš trem­tį, pa­grin­das ir ker­ti­nis Je­ru­za­lės ben­druo­me­nės at­kū­ri­mo po trem­ties ak­muo (Neh 8). Trum­pai ta­riant, ši „Mo­zės Įsta­ty­mo kny­ga“ yra aukš­čiau­sia Iz­ra­e­lio val­džia. Ji net­gi aukš­tes­nė už mo­nar­chi­ją. Tiek Do­vy­das, tik­ra­sis mo­nar­chi­jos įkū­rė­jas, tiek Jo­zuė, di­džiau­sias ka­ra­lius po Do­vy­do, pri­pa­žįs­ta šio Įsta­ty­mo vir­še­ny­bę ir bū­tent ji – kiek­vie­no jų spren­di­mo ir veiks­mo at­ra­mos taš­kas8. Vi­sa tai įro­do, kad Įsta­ty­mo kny­ga įgi­jo iš­im­ti­nę svar­bą Iz­ra­e­ly­je.

Kaip mi­nė­jau, kny­ga at­si­ran­da vi­sais svar­biau­siais Iz­ra­e­lio tau­tos is­to­ri­niais mo­men­tais. Ku­riam lai­kui ati­dė­ki­me Įsta­ty­mo kny­gos da­ta­vi­mo klau­si­mą, ke­lian­tį daug dis­ku­si­jų. Ga­liu tik pa­sa­ky­ti, kad tu­ri­me daug ir sva­rių prie­žas­čių teig­ti, jog šie teks­tai yra vė­ly­vi ir kad jie nau­do­ti „at­ga­li­ne da­ta“ Iz­ra­e­lio pra­ei­ty­je tam, kad bū­tų pa­tei­sin­tos nau­jai su­si­klos­čiu­sios is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės. Pa­vyz­džiui, ši­taip teig­ti ga­li­ma ir dėl to, kad Iz­ra­e­lio ir Ju­do ka­ra­liai spon­ta­niš­kai pri­pa­žin­tų Įsta­ty­mo vir­še­ny­bę, tu­rint ome­ny­je tai, kad vi­suo­se Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se tuo me­tu ka­ra­lius „duo­da“ ir pa­skel­bia įsta­ty­mą, ta­čiau nie­ka­da nė­ra jam pa­val­dus.

4. Di­džio­sios Iz­ra­e­lio na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos spin­tos

Prieš pra­dė­da­mi nar­šy­ti po įvai­rius Iz­ra­e­lio na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos sky­rius ir var­ty­ti kai ku­riuos se­nų kny­gų to­mus, pir­miau­sia tu­ri­me per­žvelg­ti kny­gų ka­ta­lo­gą ir ja­me su­sio­rien­tuo­ti. Kal­bu apie na­cio­na­li­nę Iz­ra­e­lio bib­lio­te­ką, o ne apie krikš­čio­niš­ką­ją Bib­li­ją. Tarp heb­ra­jiš­ko­sios ir krikš­čio­niš­ko­sios Bib­li­jos yra kai ku­rių skir­tu­mų. Vi­sų pir­ma, heb­ra­jiš­ko­jo­je be Nau­jo­jo Te­sta­men­to nė­ra ir kai ku­rių ki­tų kny­gų, ka­ta­li­kų va­di­na­mų deu­te­ro­ka­no­ni­nė­mis, o pro­tes­tan­tų – apok­ri­fais. Tai kny­gos, ku­rios pa­ra­šy­tos grai­kiš­kai, ar­ba Sep­ty­nias­de­šim­ties (LXX) iš­vers­tos į grai­kų kal­bą: To­bi­to, Ju­di­tos, Pir­mo­ji ir Ant­ro­ji Ma­ka­bė­jų, Iš­min­ties, Si­ra­ci­do, ar­ba Ek­le­zias­ti­kas, ir Ba­ru­cho kny­gos, kai ku­rie Es­te­ros ir Da­nie­lio kny­gų sky­riai. An­tra, kny­gų kla­si­fi­ka­vi­mas ir skirs­ty­mas yra skir­tin­gi. Heb­ra­jiš­ko­ji Bib­li­ja yra su­skirs­ty­ta į tris da­lis: pir­mo­ji yra To­ra9 („Mo­ky­mas“, „Įsta­ty­mas“), tai yra Pen­kiak­ny­gė (Pra­džios, Iš­ėji­mo, Ku­ni­gų, Skai­čių ir Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gos). To­liau ei­na Pra­na­šų kny­gos, skirs­to­mos į „Anks­ty­vuo­sius pra­na­šus“ (Jo­zu­ės, Tei­sė­jų, Pir­mo­ji ir Ant­ro­ji Sa­mu­e­lio, Pir­mo­ji ir Ant­ro­ji Ka­ra­lių – kny­gos, ku­rias krikš­čio­nys va­di­na „Is­to­ri­nė­mis“) ir „Vė­ly­vuo­sius pra­na­šus“. Pas­ta­rie­ji yra skirs­to­mi į Di­džiuo­sius pra­na­šus (Izai­jas, Je­re­mi­jas ir Eze­kie­lis10) ir Ma­žuo­sius pra­na­šus (Ozė­jas, Jo­e­lis, Amo­sas, Ab­di­jas, Jo­na, Mi­chė­jas, Na­hu­mas, Ha­ba­ku­kas, So­fo­ni­jas, Agė­jas, Za­cha­ri­jas ir Ma­la­chi­jas). Pas­ku­ti­nė, tre­čio­ji, da­lis va­di­na­ma la­bai abst­rak­čiai – „Raš­tai“. Iš tie­sų ją su­da­ro vi­sos li­ku­sios Bib­li­jos kny­gos: Psal­my­nas, Pa­tar­lių, Jo­bo, va­di­na­mie­ji „ri­ti­niai“ (jų yra pen­ki: Ru­tos, Gies­mių gies­mės, Ko­he­le­to, ar­ba Ek­le­zias­to, Rau­dų, Es­te­ros), ir ga­liau­siai Da­nie­lio, Ez­dro ir Ne­he­mi­jo, Pir­mo­ji ir Ant­ro­ji Kro­ni­kų. Šio­je, tre­čio­jo­je, heb­ra­jiš­ko­sios Bib­li­jos da­ly­je kny­gų iš­si­dės­ty­mo tvar­ka ga­li la­bai skir­tis pri­klau­so­mai nuo ran­kraš­čio, to­dėl mū­sų mo­der­nių lei­di­mų pa­si­rink­ta tvar­ka tė­ra vie­na iš dau­ge­lio ga­li­mų.

Heb­ra­jiš­ko­sios Bib­li­jos vir­šū­nė­je yra To­ra, Pen­kia­k­ny­gė, tai yra ji pra­si­de­da nuo pa­čios vir­šū­nės, o pas­kui – il­ga ke­lio­nė že­myn. Svar­biau­sios kny­gos yra pa­čio­je Bib­li­jos pra­džio­je ir to­kiu bū­du tai, kas ypač reikš­min­ga, įvyks­ta prieš įžen­giant į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, o ne šia­me įžen­gi­mo kon­teks­te. Taip Pra­na­šų kny­gos tam­pa To­ros ko­men­ta­rais, o raš­tai – me­di­ta­ci­jo­mis apie To­rą. Pa­skai­ty­ki­me kai ku­riuos teks­tus, pa­tvir­ti­nan­čius to­kią nuo­mo­nę: Joz 1, 7–8 ir Ps 1.

Krikš­čio­niš­ko­jo­je Bib­li­jo­je tu­ri­me la­bai il­gą is­to­ri­ją, pra­si­de­dan­čią pa­sau­lio kū­ri­mu ir ka­ta­li­kų ka­no­ne pa­si­bai­gian­čią Ma­ka­bė­jų kny­ga, o pro­tes­tan­tų ka­no­ne – Ez­dro ir Ne­he­mi­jo kny­go­mis. Struk­tū­rą la­bai leng­va su­pras­ti. Bib­li­ja no­ri pa­pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją nuo kū­ri­mo iki nuo­puo­lio ir Nau­ja­ja­me Te­sta­men­te prie­šin­gą įvy­kių ei­gą. Is­to­ri­ja tar­si ky­la sa­vo vir­šū­nės link, Jė­zaus Kris­taus įvy­kio link, o jis yra ke­lio­nės pa­bai­go­je. Tai­gi krikš­čio­niš­ko­sios Bib­li­jos vir­šū­nė yra pa­bai­go­je, o ne pra­džio­je, kaip heb­ra­jiš­ko­jo­je Bib­li­jo­je.

Iš­min­ties kny­gos iš­dės­ty­tos po Is­to­ri­nių: Jo­bo, Psal­my­nas, Pa­tar­lių, Ko­he­le­to (Ek­le­zias­to), Gies­mių gies­mės, Iš­min­ties ir Si­ra­ci­do kny­gos. Tam tik­ra pras­me toks iš­dės­ty­mas lei­džia skai­ty­to­jui tar­si pa­da­ry­ti ap­mąs­ty­mo pau­zę prieš pra­de­dant skai­ty­ti Pra­na­šų kny­gas, su­si­de­dan­čias iš ke­tu­rių Di­džių­jų pra­na­šų (Izai­jo, Je­re­mi­jo, Eze­kie­lio, Da­nie­lio), ku­riems krikš­čio­niš­ko­ji Bib­li­ja taip pat pri­du­ria ir Rau­dų kny­gą, pri­ski­ria­mą Je­re­mi­jui, ir Ba­ru­cho kny­gą, pri­ski­ria­mą Je­re­mi­jo sek­re­to­riui (žr. Jer 36, 4. 32). Ga­liau­siai ran­da­me dvy­li­ka Ma­žų­jų pra­na­šų (nuo Ozė­jo iki Ma­la­chi­jo). Skir­tin­gai nei heb­ra­jiš­ko­jo­je Bib­li­jo­je, pra­na­šai nė­ra vien To­ros ko­men­ta­to­riai. Jie grei­čiau yra aiš­kia­re­giai, skel­bian­tys at­ei­sian­tį Me­si­ją. Kaip tik dėl šios prie­žas­ties 7 sky­riu­je Da­nie­lis pri­ski­ria­mas pra­na­šams, ypač dėl re­gė­ji­mo, ku­ria­me ma­tė žmo­gaus sū­nų. Sep­ty­nias­de­šim­ties grai­kiš­ka­ja­me ver­ti­me kaip tik dėl šios prie­žas­ties Da­nie­lio kny­ga yra pas­ku­ti­nė Se­no­jo Te­sta­men­to kny­ga11. Ta­čiau Je­ro­ni­mo Vul­ga­tos ver­ti­me pas­ku­ti­nė Se­no­jo Te­sta­men­to kny­ga yra Ma­la­chi­jo pra­na­šys­tė, pa­si­bai­gian­ti šiais žo­džiais: „Štai! Pirm ne­gu at­eis ši di­din­ga ir bai­si die­na, at­sių­siu jums pra­na­šą Eli­ją. Jis at­vers tė­vų šir­dis vai­kams ir vai­kų šir­dis tė­vams taip, kad at­ėjęs ne­už­gau­čiau vi­so kraš­to pra­žū­ti­mi“ (Mal 3, 23–24). Nau­ja­sis Te­sta­men­tas ši­tą pra­na­šys­tę pri­tai­kys Jo­nui Krikš­ty­to­jui (žr. Lk 1, 17; Mt 17, 10–13). Šis teks­tas lyg til­tas, jun­gian­tis Se­ną­jį ir Nau­ją­jį Te­sta­men­tus, nes kal­ba apie pirm­ta­ką – Jo­ną Krikš­ty­to­ją, pas­ku­ti­nį Se­no­jo Te­sta­men­to pra­na­šą, ati­da­ran­tį du­ris Me­si­jui (Mt 11, 11–15; Lk 16, 16). Mū­sų Bib­li­jos pe­rė­mė bū­tent tą iš­dės­ty­mą, ku­riuo nau­do­jo­si Je­ro­ni­mas vers­da­mas Vul­ga­tą.

3 Ju­do ka­ra­lių Met­raš­čių kny­ga: 1 Kar 14, 29; 15, 7. 23; 22, 46; 2 Kar 8, 23; 12, 20; 14, 18; 15, 6. 36; 16, 19; 20, 20; 21,17. 25; 23, 28; 24, 5. Iz­ra­e­lio ka­ra­lių Met­raš­čių kny­ga: 1 Kar 14, 19; 15, 31; 16, 5. 14. 20. 27; 22, 39; 2 Kar 1, 18; 10, 34; 13, 8. 12; 14, 15. 28; 15, 11.15. 21. 26. 31.

4 Apie Es­te­ros kny­gą žr. 197 psl.

5 Lie­tu­viš­ka­ja­me Bib­li­jos ver­ti­me ne­var­to­ja­mas žo­dis „bib­lio­te­ka“, o ver­ti­muo­se į ki­tas kal­bas sa­ko­ma, kad Ne­he­mi­jas ne tik „su­rin­ko kny­gas“, bet ir „įkū­rė bib­lio­te­ką“. (Vert. past.)

6 Ezd 6, 18; Neh 8, 15; 10, 35; Dan 9, 13. Plg. Ezd 3, 2. 4; 5, 10; 6, 2; Neh 6, 6; 8, 14; 10, 36; 13, 1.

7 Per­ėji­mo. (Vert. past.)

8 Rei­kia pri­dur­ti, kad „ka­ra­liaus įsta­ty­mas“ (plg. Įst 17, 4–20) įpa­rei­go­ja Iz­ra­e­lio ka­ra­lių įsi­gy­ti Mo­zės Įsta­ty­mo ko­pi­ją ir kas­dien ją skai­ty­ti (plg. Įst 17, 18). Jau pats fak­tas, kad ka­ra­liui ga­lio­ja Įsta­ty­mas, ku­riam šis tu­ri pa­klus­ti, yra la­bai ste­bi­nan­tis, nes nė vie­na­me Vi­du­rio Ry­tų įsta­ty­mų rin­ki­ny­je nė­ra nie­ko pa­na­šaus. Be to, šiuo at­ve­ju ka­ra­lius aiš­kiai pa­klūs­ta Įsta­ty­mui.

9 Hebr. ;&9% = To­rah. (Vert. past.)

10 Heb­ra­jiš­ko­jo­je Bib­li­jo­je Da­nie­lio kny­gos nė­ra Pra­na­šų kny­gų są­ra­še, bet ji pri­ski­ria­ma „Raš­tams“, tai yra tre­čia­jai Bib­li­jos da­liai.

11 Sep­ty­nias­dešim­ties Bib­li­jos ver­ti­me Mažie­ji pra­našai iš­si­dės­tę prieš Di­džiuo­sius bū­tent dėl to, kad Da­nie­lio kny­ga bū­tų Se­no­jo Te­sta­men­to ka­no­no pas­ku­ti­nė kny­ga.