Į Bernardinai.lt anketos klausimus atsakymus pateikė politologas ir Seimo narys Egidijus Vareikis.

I. Yra parengta Valstybės pažangos vizija, kurios kūrėjai bando piešti jiems patraukliausią Lietuvos 2030-aisiais portretą. Jei esate susipažinę su šiuo dokumentu, tai tikrai būtų svarbu sužinoti, kaip vertinate tokį dokumentą, jei nesate įsigilinęs,, gal galėtumėte trumpai  išsakyti savo svajonę – kokią norėtumėte matyti Lietuvą po 20 metų? Kokie didžiausi pokyčiai turėtų būti įvykę?

 Lietuva turi per trumpą laiką padaryti keletą labai svarbių geopolitinių sprendimų. Jų nepadarius strategijų rašyti nereikia, jas už mus parašys kiti.

 Pirma – pasaulis kinta, ir mums reikia žinoti, kokį pasaulį įsivaizduojame teisingą ir kokį giname – Europocentristinį, JAV kaip vienos supervalstybės kontroliuojamą, “kiniškąjį”, “islamiškąjį” ar jokių dominančių neturintį “skruzdėlyną”.

 Antra – kokia valstybė esame – piečiausia Šiaurės Europoje, šiauriausia Vidurio Europoje, ryčiausia Vakaruose ar vakariausia Rytuose. Be to, turime nuspręsti, ar tokia keista mūsų geografija yra Dievo prakeiksmas, ar didelė galimybė.

 Trečia – kokia valstybė esame – vidutinė ar maža. Maža – tik tarptautinės bendrijos “choro” dainininkė, Vidutinė – tai valstybė su savo “solo” partija tarptautinėje politikoje. Jei imsimės tokių iniciatyvų, kaip Karaliaučius, Baltarusija, Rytų kaimynystės politika, būsime vidutinė valstybė, jei gyvensime tik sau – maža.

 Ar norime būti trys milijonai problemų, kurias reikia maitinti Europos išmokomis, ar trys milijonai kūrėjų. Laimė, šioje srityje strategijos kūrėjai apsisprendė. Sveikinu.

 Kai apsispręsime dėl šių keturių dalykų, galėsime suformuluoti pokyčius, kurie turėtų įvykti. Jie norime būti maža Europos išlaikoma ir ribotai vartojanti valstybė, geriausiai, kad nevyktų nieko, jei esame vidutinė valstybė, turime imtis strateginės iniciatyvos. Ir taip toliau. Bet pradžioje apsispręskime taip, kad tų “jeigu” būtų kuo mažiau. 

  II. Kokie didžiausi išoriniai iššūkiai laukia Lietuvos per ateinančius 20 metų?

 Pasaulis tampa vis labiau nebevaldomas, nes Vakarų civilizacija nebenori imtis iniciatyvos, o naujų Pasaulio Tvarkos idėjų nėra. Lietuvai kyla didelė grėsmė dėl menamo “savarankiškumo”, netekti draugų ir sąjungininkų, likti vienai ir neapginamai. Tad svarbiausia pasirinkti teisingus aljansus ir politinę ideologiją.  

 III. Kokius vidinius iššūkius teks įveikti mūsų valstybei  per artimiausius dešimtmečius?

 Šioje srityje irgi reikia apsispręsti, kokia esame Lietuva – kovotojų, folkloro saugotojų, vartotojų ar sąskaitininkų Lietuva? Šiandien Lietuvoje yra bent keletas ideologijų dėl Lietuvos ateities. Yra fatalistai, kurie Lietuvą myli, tačiau jos išnykimą mato tik kaip laiko klausimą, yra dogmatikai, kurie mano, kad užsidarę nuo pasaulio ir net nuo W raidės liksime spindinčiu deimantu civilizacijos pelenuose, yra realistų, kurie gyvena čia ir dabar, suprantantys, kad tautiškumo sąvoka visą laiką kinta, kaip gali kisti ir valstybės esmė, jie neatkūrinėja nei Vytauto, nei Smetonos Lietuvos, o priima ją tokią, kaip yra, ne visada su tradiciškai suvokiamu patriotizmu. Galiausiai pragmatikai, kuriems Tėvynė tėra gyvenimo instrumentas, jie gali rasti geresnę (nes daugiau duoda) tėvynė ir kitose geografinėje ir idėjinėje aplinkoje. Lietuva 2030 neturėtų prisirišti nė prie vieno iš modelių. Mano svajonėje Lietuva 2030 ne ta, kurioje gera gyventi ir senti, bet ta, kurią malonu kurti ir vis atnaujinti.

 IV. Komunikacijos priemonių techninis vystymasis labai keičia ne tik žurnalisto, bet ir politiko profesiją. Gal ryžtumėtės prognozuoti, ko galime tikėtis ateityje tiek žiniasklaidos, tiek politikos srityje?  Medijos gimė kaip tarpininkai, tačiau vis mažiau aiški tarp ko ir kaip jos tarpininkauja. Vis didėjančios politinės fragmentacijos sąlygomis nelabai aišku, kas yra politika, kas yra ta politinė bendruomenė, kuri tradiciškai buvo politinio gyvenimo būtina prielaida. 

 Kas yra politika visiškai aišku – viešųjų reikalų tvarkymas. Medijų misija pastaruoju metu tikrai kinta. Iš kažkada ideologinį pagrindą turėjusių jos palaipsniui virsti į užsakovų formuojamą, o dabar vis dažniau į komentatorių formuojamą tribūną. Tai savotiškas grįžimas prie tiesioginės demokratijos, tačiau demokratijos, gerokai nutolusios nuo realybės supratimo. Tai ne žmonių demokratija, o veikiau minčių demokratija. Tačiau neaišku, kur yra ribaa tarp viešųjų reikalų ir viešos diskusijos. Tad ir kyla nesusipratimų. Dar neaišku, kokių ilgalaikių pasekmių tai atneš, nes realus gyvenimas ir vizijų gyvenimas gerokai skiriasi.

 V.  Dar vienas klausimas, tiesiogiai susijęs su politiniu gyvenimu. Ar dar turi prasmę kalbėjimas apie tradicines politines ideologijas? Jeigu taip – kokie klausimai turėtų tapti ideologijų žemėlapio demarkacinėmis linijomis? Jei ne – kas viešajame gyvenime jas galėtų pakeisti?

 Ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje gilėja prieštaravimas tarp politikos ideologijų, sukurtų XVIII–XIX amžiuje ir XXI amžiaus realijų. Juk šiandien nėra nė gryno liberalizmo nei socializmo, nei dar ko, o sąvokas tebevartojame. Politikos korektiškumas reikalauja kurti tradicines programas, ir valdžią rinkti tradiciniais, sakyčiau, kelių šimtų metų senumo kriterijais. Tai pagrindas, iš kurio išplaukia ne vienas dabartinis nesusipratimas. Tikriausiai pastebėjote, kad vyksta keistas procesas, vis daugėja partijų, savo pavadinimuose iš viso vengiančių tradicinių ideologinių epitetų (atsiranda tvarkos, sėkmės, gerovės, žmonių ir kt. partijos), kita vertus, ideologiniai pavadinimai nebūtinai adekvatūs turiniui (pvz., Krikščionių ar Darbo partija – abi de facto partijos orientuojasi į liberalų internacionalą).