Bernardinai.lt anketa. Egidijus Vareikis. Per trumpą laiką turime padaryti keletą esminių geopolitinių sprendimų
Į Bernardinai.lt anketos klausimus atsakymus pateikė politologas ir Seimo narys Egidijus Vareikis.
I. Yra parengta Valstybės pažangos vizija, kurios kūrėjai bando piešti jiems patraukliausią Lietuvos 2030-aisiais portretą. Jei esate susipažinę su šiuo dokumentu, tai tikrai būtų svarbu sužinoti, kaip vertinate tokį dokumentą, jei nesate įsigilinęs,, gal galėtumėte trumpai išsakyti savo svajonę – kokią norėtumėte matyti Lietuvą po 20 metų? Kokie didžiausi pokyčiai turėtų būti įvykę?
Lietuva turi per trumpą laiką padaryti keletą labai svarbių geopolitinių sprendimų. Jų nepadarius strategijų rašyti nereikia, jas už mus parašys kiti.
Pirma – pasaulis kinta, ir mums reikia žinoti, kokį pasaulį įsivaizduojame teisingą ir kokį giname – Europocentristinį, JAV kaip vienos supervalstybės kontroliuojamą, “kiniškąjį”, “islamiškąjį” ar jokių dominančių neturintį “skruzdėlyną”.
Antra – kokia valstybė esame – piečiausia Šiaurės Europoje, šiauriausia Vidurio Europoje, ryčiausia Vakaruose ar vakariausia Rytuose. Be to, turime nuspręsti, ar tokia keista mūsų geografija yra Dievo prakeiksmas, ar didelė galimybė.
Trečia – kokia valstybė esame – vidutinė ar maža. Maža – tik tarptautinės bendrijos “choro” dainininkė, Vidutinė – tai valstybė su savo “solo” partija tarptautinėje politikoje. Jei imsimės tokių iniciatyvų, kaip Karaliaučius, Baltarusija, Rytų kaimynystės politika, būsime vidutinė valstybė, jei gyvensime tik sau – maža.
Ar norime būti trys milijonai problemų, kurias reikia maitinti Europos išmokomis, ar trys milijonai kūrėjų. Laimė, šioje srityje strategijos kūrėjai apsisprendė. Sveikinu.
Kai apsispręsime dėl šių keturių dalykų, galėsime suformuluoti pokyčius, kurie turėtų įvykti. Jie norime būti maža Europos išlaikoma ir ribotai vartojanti valstybė, geriausiai, kad nevyktų nieko, jei esame vidutinė valstybė, turime imtis strateginės iniciatyvos. Ir taip toliau. Bet pradžioje apsispręskime taip, kad tų “jeigu” būtų kuo mažiau.
II. Kokie didžiausi išoriniai iššūkiai laukia Lietuvos per ateinančius 20 metų?
Pasaulis tampa vis labiau nebevaldomas, nes Vakarų civilizacija nebenori imtis iniciatyvos, o naujų Pasaulio Tvarkos idėjų nėra. Lietuvai kyla didelė grėsmė dėl menamo “savarankiškumo”, netekti draugų ir sąjungininkų, likti vienai ir neapginamai. Tad svarbiausia pasirinkti teisingus aljansus ir politinę ideologiją.
III. Kokius vidinius iššūkius teks įveikti mūsų valstybei per artimiausius dešimtmečius?
Šioje srityje irgi reikia apsispręsti, kokia esame Lietuva – kovotojų, folkloro saugotojų, vartotojų ar sąskaitininkų Lietuva? Šiandien Lietuvoje yra bent keletas ideologijų dėl Lietuvos ateities. Yra fatalistai, kurie Lietuvą myli, tačiau jos išnykimą mato tik kaip laiko klausimą, yra dogmatikai, kurie mano, kad užsidarę nuo pasaulio ir net nuo W raidės liksime spindinčiu deimantu civilizacijos pelenuose, yra realistų, kurie gyvena čia ir dabar, suprantantys, kad tautiškumo sąvoka visą laiką kinta, kaip gali kisti ir valstybės esmė, jie neatkūrinėja nei Vytauto, nei Smetonos Lietuvos, o priima ją tokią, kaip yra, ne visada su tradiciškai suvokiamu patriotizmu. Galiausiai pragmatikai, kuriems Tėvynė tėra gyvenimo instrumentas, jie gali rasti geresnę (nes daugiau duoda) tėvynė ir kitose geografinėje ir idėjinėje aplinkoje. Lietuva 2030 neturėtų prisirišti nė prie vieno iš modelių. Mano svajonėje Lietuva 2030 ne ta, kurioje gera gyventi ir senti, bet ta, kurią malonu kurti ir vis atnaujinti.
IV. Komunikacijos priemonių techninis vystymasis labai keičia ne tik žurnalisto, bet ir politiko profesiją. Gal ryžtumėtės prognozuoti, ko galime tikėtis ateityje tiek žiniasklaidos, tiek politikos srityje? Medijos gimė kaip tarpininkai, tačiau vis mažiau aiški tarp ko ir kaip jos tarpininkauja. Vis didėjančios politinės fragmentacijos sąlygomis nelabai aišku, kas yra politika, kas yra ta politinė bendruomenė, kuri tradiciškai buvo politinio gyvenimo būtina prielaida.
Kas yra politika visiškai aišku – viešųjų reikalų tvarkymas. Medijų misija pastaruoju metu tikrai kinta. Iš kažkada ideologinį pagrindą turėjusių jos palaipsniui virsti į užsakovų formuojamą, o dabar vis dažniau į komentatorių formuojamą tribūną. Tai savotiškas grįžimas prie tiesioginės demokratijos, tačiau demokratijos, gerokai nutolusios nuo realybės supratimo. Tai ne žmonių demokratija, o veikiau minčių demokratija. Tačiau neaišku, kur yra ribaa tarp viešųjų reikalų ir viešos diskusijos. Tad ir kyla nesusipratimų. Dar neaišku, kokių ilgalaikių pasekmių tai atneš, nes realus gyvenimas ir vizijų gyvenimas gerokai skiriasi.
V. Dar vienas klausimas, tiesiogiai susijęs su politiniu gyvenimu. Ar dar turi prasmę kalbėjimas apie tradicines politines ideologijas? Jeigu taip – kokie klausimai turėtų tapti ideologijų žemėlapio demarkacinėmis linijomis? Jei ne – kas viešajame gyvenime jas galėtų pakeisti?
Ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje gilėja prieštaravimas tarp politikos ideologijų, sukurtų XVIII–XIX amžiuje ir XXI amžiaus realijų. Juk šiandien nėra nė gryno liberalizmo nei socializmo, nei dar ko, o sąvokas tebevartojame. Politikos korektiškumas reikalauja kurti tradicines programas, ir valdžią rinkti tradiciniais, sakyčiau, kelių šimtų metų senumo kriterijais. Tai pagrindas, iš kurio išplaukia ne vienas dabartinis nesusipratimas. Tikriausiai pastebėjote, kad vyksta keistas procesas, vis daugėja partijų, savo pavadinimuose iš viso vengiančių tradicinių ideologinių epitetų (atsiranda tvarkos, sėkmės, gerovės, žmonių ir kt. partijos), kita vertus, ideologiniai pavadinimai nebūtinai adekvatūs turiniui (pvz., Krikščionių ar Darbo partija – abi de facto partijos orientuojasi į liberalų internacionalą).
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Globaliniuose Vareikio ir kitų panašių mąstytojų pasisakymuose pasigendu vietos, kuri būtų skirta paprastam, eiliniam Lietuvos piliečiui, jo problemoms, rūpesčiams. Manau valdžia turėtų labiau susirūpinti ne Baltarusijos ar Karaliaučiaus problemomis (nes mes iš tiesų nežinome tikrųjų ten vykstančių procesų priežasčių, kurios dažniausiai yra didžiųjų valstybių politinių žaidimų, į kuriuos nereikėtų veltis, rezultatas), o vidaus realijomis, kurios popieriuje ir kasdieniame gyvenime labai skiriasi. Per youtube teko stebėti vieno seimo nario pasisakymą, kur jis tvirtina, kad pusė Lietuvos gyventojų gyvena taip kaip jis. O jo mėnesio pajamos - 30 tūkstančių eurų. Tai apie kokias strategijas galima kalbėti, kai vadžia skraido padebesiuose, o eilinis pilietis murkdosi neišbrendame varge?
Manau su tokiu požiūriu į savo tėvynę greitai galime tapti šovinistų, kurie nori padidinti jau ir taip išsipūtusią valstybę lengva auka. Mano nuomone liberalistinis sparnas, kuris egzistuoja konservatoriškų pažiūrų partijoje iškreipia partijos ideologiją ir klaidina rinkėjus. Tos ideologijos šalininkai turėtų apsispręsti: ar palikti partiją, ar sugrįžti prie tradicinių krikščioniškų tautinių vertybių puoselėjimo, kurios nėra pasenusios, bet iškraipomos neteisingai sukurtais stereotipais. Taip, liberalizmas yra nihilistinė kosmopolitiška bei globalistiška ideologija konfrontuojanti su krikščioniškomis ir konsevatoriškomis vertybėmis. Vien pažvelkime į šiandieninę daugelio liberališkų pažiūrų partijų reakciją į agresyvų lenkų šovinizmą. Jo tikslas, manau, yra labai aiškus - tai Vilniaus ir Vilnijos pakartotinis atplėšimas nuo Lietuvos. Daugumoje jis inspiruojamas iš išorės ir nukreiptas prieš lenkų tautybės asmenų integraciją į Lietuvos valstybę. Iš esmės šovinistų reikalavimai neprideda jokių doros siekiančių teisių lenkų tautybės asmenims Lietuvos piliečiams, ypač tėvams, kurių tikslas būtų išlavinti savo vaikus dorais ir sąžiningais Lietuvos piliečiais, savo krašto Lietuvos patriotais. Tai iš esmės uždara egoistinė pozicija, turinti visai kitokius tikslus, jei kalbėtume ir apie išskirtinai tik lenkiškų raidžių įvedimą į pasų rašybą. Juk be lenkų gyvena Lietuvje ir rusai, ir žydai, ir ukrainiečiai. Ir kiekviena tauta turi savo abėcėlę ir išskirtinas joje raides. Tačiau tik lenkų rašyba ir iškraipyti lietuviškų kaimų ir miestelių pavadinimai lenkiškai? Lietuvius ir kitus tai verstų per prievartą mokytis lenkų kalbos rašybos bei skaitybos. Bet gi mes, 1918 vasario 16 d. atsiskyrėme nuo Lenkijos, Rusijos ir kitų kaimynų ir tapome Nepriklausoma šalimi - Lietuva. Manau, krikščioniška pozicija būtų apginti savo tėvus, savo Tėvynę, kuri yra maža šalis (3 mln.) lyginant su Lenkija (40 mln.), Rusija (virš 100 mln.), o taip pat, jei pažiūrėsime kitu masteliu - pačioje Vilnijoje etniniai lietuviai čia sudaro nuo Lenkijos okupacijos ir vėliau nuo sovietmečio nuolat mažėjančią mažumą. Ar norime jiems uždėti dar daugiau kančių dėl savo gimtos kalbos vartojimo savo gimtojoje žemėje Vilnijoje? Kažin ar krikščioniška ginti priešingą poziciją. Manau, tai gali būti nuodėmingas pataikavimas, labai blogai jei jis sąmoningas. Taigi tada toks liberalas iš esmės elgiasi kaip savo Tėvynės išdavikas. Siūlau neprisidėti prie nevaisingų Lietuvai darbų, bet atsiduoti Tėvynės Lietuvos ir jos piliečių meilei, nepriklausomai kokiai tautai jie priklauso, ugdyti ir skatinti palankumą, norą integruoti juos į mūsų kraštą Lietuvą, priimti juos kaip savus, o ne atstumti į tykančių šovinistų glėbį. Juk šiuo metu Lietuvoje tautinių mažumų teisės yra su kaupu garantuotos pagal tarptautinius standartus, neprieštarauja nei pasaulio, nei Europos Sąjungos mažumų nuostatoms ir įstatymams. Taigi tai, ką turime šiandien, manau ir tereikia išsaugoti. Tokia, manau, turėtų būti pilietiška pozicija, su meile suderinanti savos tautos bei Lietuvoje gyvenančių kitų tautų interesus.
Šitokius klausimus reikėjo užduoti Tautai, išeinant iš SSSR. Dabar jau viskas nuspręsta ir be mūsų ir nieko nebepakeisi. Tik taktika gali keistis. O svajoti apie 2030 metus manau galėsime 2029 metais, būdami pensijoje ir nuo mūsų svajonių niekas nebepriklausys:)). Taktiką galima pataisyti šiek tiek - mažiau geopolitikos, mažiau geopolitinių pareiškimų ir veiklos - reali politika tik gali sustabdyti LT nuo išnykimo - lošimas iš savo geografinės padėties - koncentruotis į tranzito paslaugas, tranzito industriją, statyti tam reikalingas gamyklas, kur būtu galima surinkti kokius gaminius sujungiant Rytų ir Vakarų pliusus. O geopolitiką palikti didžiosioms valstybėms. Nebent pasvajoti apie ją, kaip Don Kichotui nebent.
atsakymas į V bernardinų anketos klausimą >>
Broliai lietuviai, vienas protingas žmogus (R.Ozolas) jau prieš kelis metus nusakė visų “kairės” – “dešinės” ginčų beprasmybę. Įsiskaitykime ir pagalvokime:
“Nebėra šiandien kitų ideologijų – tik kosmopolitizmas ir nacionalizmas. Kosmopolitų įrankis – globalizacija, tautų ir valstybių naikinimas. Tautos kultūrų, gamtos ir valstybių gynėjai – vienintelė reali jėga prieš visų lygių oligarchų savivalę. Nacionalizmas – šių dienų humanizmas. Tai kelias iš aklavietės, į kurią atvedė neribotų pelnų troškulys.”
Perskaičius straipsnį peršasi išvada,būtent: užuot ,, Vareikis" prasmingiau rašyti ,, Wareikis".Gerb. Seimo nario pamąstymuose sunku aptikti konservatoriškų minčių,deja.

























Nepaliaujamai kovokime su globalistais, kosmopolitais, federalistais, su neteisinga imigracine politika. Wareikį - į muilą!