Neretai girdime kalbant apie „gerumą“, tačiau čia pat ir klausimą, „o kokia prasmė daryti gera, jei paskui sulauksi vien nedėkingumo ar abejingumo? Kokia prasmė būti sąžiningam, jei daugelis paiso vien savo interesų ir nusigręžia nuo tavęs, vos tau prireikia jų pagalbos? Pasaulis visada buvo pilnas smurto, neteisybės, piktavališko elgesio...tikrai jau ne aš pakeisiu šios visuomenės veidą...“

Šiandien kaip niekad stipri pagunda užsidaryti mažame savo pasaulėlyje, džiaugiantis, kad kiti tau „trukdo“ kaip galima mažiau. Ir vis dėlto, yra tokie Jėzaus žodžiai, kurie negali nepriversti susimąstyti žmogaus, vadinančio save „tikinčiu“: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs!“ Tikėti nereiškia vien kažkaip žinoti, kad jis egzistavo prieš 2000 metų, bet, kaip teigia evangelistas Jonas: „Kas sakosi jį tikintis, turi ir elgtis taip kaip Jis“.

Pasak Jėzaus, nėra nė vieno, net didžiausio „pašlemėko“ išskirto iš Jo atperkamojo darbo, Jo meilė nori pasiekti visus.

„Pakeltas nuo žemės“ – Jėzaus kryžius yra aštriausia moralinė ir dvasinė kančia: vienatvė, nedėkingumas, fariziejų kerštas, mokinių apleidimas... Siekis išvysti pasaulį, kuriame „visi“ kviečiami gyventi kaip vieno Tėvo vaikai, yra neatsiejamai susijęs su Jėzaus „kentėjimu“: vienas kyla iš kito.

Mūsų pasaulio vienybė šiandien dar tokia tolima tikrovė tikriausiai todėl, kad laikas (kurį žino tik Dievas) dar nepribrendo, bet galbūt dar ir todėl, kad Jėzaus mokiniai vis dar bijo sekti Jo pavyzdžiu.

Vienas žmogus, toks kaip mes, sekė Juo, pilnai išgyveno Jo likimą tiek, kad susitapatino su Jo kančia: tai – Marija. Susidurdama akis į akį su „kalaviju“, pervėrusiu jos širdį, ji nepuolė į nevilties ar kaltinimo ašaras, bet atnaujino ir praplėtė meilę: „Moterie, štai tavo sūnus“.

Nauja Marijos širdyje kilusi meilė nebuvo tarsi kompensacija už tai, ką prarado, bet tąsa – jau nauju būdu – tos pačios meilės, kurią jautė Sūnui.

Mūsų pasaulio vienybė šiandien dar tokia tolima tikrovė tikriausiai todėl, kad laikas (kurį žino tik Dievas) dar nepribrendo, bet galbūt dar ir todėl, kad Jėzaus mokiniai vis dar bijo sekti Jo pavyzdžiu.

Kartais galvojama, kad krikščionybė verčia žmogų susitaikyti su aplinkybėmis ar net bėgti nuo atsakomybės: tai – kovoje su blogiu užmigusios sąžinės laikysena.

Blogio, papiktinimo, priespaudos akivaizdoje krikščionis negali užmerkti akių. Tačiau jis tiki, kad tikrai teisingą visuomenę įmanoma sukurti tik einant Jėzaus pramintu keliu: jokiu būdu ne keršto, neapykantos, abejingumo ar slaptos kovos keliu.

Jis laukia nušvintant naujo pasaulio ir yra pasiryžęs pats asmeniškai už jį sumokėti, aktyviai dalyvaudamas ten, kur nemato pasirodant meilės sėklų ar ten, kur žino, jas esant  sunaikintas.

Ir visa tai ne vien išskirtinėmis didingomis progomis, bet pačiomis paprasčiausiomis kasdienybės aplinkybėmis, kurias Robertas Kennedy vadino „buitiniais“ kryžiais, – jų paprastai stengiamės išvengti. Evangelija Mariją pristato mums labai neįprastai, turint omenyje, kad ji pakliuvo į situaciją, kurioje kažkas ją įskaudino ir sutrikdė: „Grįžo namo, apmąstydama visa tai, kas buvo jai nutikę.“

Galbūt jei sugebėtume susidūrę su tuo, kas mus skaudina, sugrįžti savo „vidun“ ir ten atpažinti balsą To, kuris tapo mūsų gyvenimo šviesa ir prasme, rastume jėgų nepasiduoti apmaudo, pagiežos ar keršto pagundai. Ieškodami, kaip pagrįsti savo argumentus ir teises, sugebėtume suprasti, kad pats giliausias argumentas yra tas, kuris pagrindžia mūsų pastangas nenutraukti ryšio su broliais.

Pagal Citta nuova portale parengė S. Žiugždaitė