Žvelgiant į informacinę (intelektualiąją) erdvę, kurią sukūrėme per pastaruosius dvidešimt metų ir pavadinome krikščioniška, tampa aišku, kad vienas iš svarbių klausimų yra tas, kaip elgtis bažnyčioje. Atsakymų galima rasti daugelyje knygų, kur išsamiai nurodoma, kaip žegnotis, kaip pastatyti žvakelę, kaip kreiptis į kunigą ir t. t. Vadinasi, mes dažnai kreipiame dėmesį tik į išorinius aspektus. Žinoma, jie svarbūs, bet tik kaip pagalbiniai, siekiant svarbiausio. Nes būna taip: iš pradžių žmogus bažnyčioje išgąstingai dairosi į šalis, o kai pagaliau išmoksta teisingai pastatyti žvakelę ir apsukriai pakeisti dėkui į gelbėk, Viešpatie, tai pradeda manyti: „Tai ir yra krikščionybė, dabar aš – jau tikrai krikščionis.“ Ir jei šiame etape tikėjimo procesas sustoja ir pradeda stingti, susiformuoja tai, kas Evangelijoje vadinama farizjieziškumu.

Mūsų laikais ši samprata tradiciškai asocijuojasi su veidmainiškumu ir viešu pasirodymu. Bet Evangelijos laikais fariziejai – tai būtent tie, kurie pirmiausia aukščiau visko kėlė tikslius savo tikėjimo reikalavimus. O tikrą tikėjimą kaip gyvą santykį su Dievu jie tuo pačiu įstatymu ir palaidojo.

Krikščionybės centre yra asmeninis santykis su Juo. Ir jeigu taisyklių laikymasis žmogui pakeičia Kristų, to tikrai negalime laikyti krikščionių tikėjimu; taip pat, kaip ir negalima pavadinti šeima santykių su žmogumi, turinčiu bendrą butą ir bendrą ūkį, bet su juo nėra asmeninio dvasinio ryšio – meilės. Apskritai analogija su tarpusavio meile labai tinkama: juk Dievas yra Meilė (1 Jn 4, 8, 16). Kai mylime, tai visiškai priklausome nuo savo meilės objekto – mes juk norime nuolatos jausti jo buvimą. Taip pat žmogus gali norėti, kad Dievas būtų greta, ir tokiu būdu tapti priklausomas nuo Jo. Mūsų laikais, kai totali nepriklausomybė nuo visko pasaulyje skelbiama kaip viena iš svarbiausių žmogaus vertybių, tai gali skambėti keistai ir neįprastai. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad priklausomybė nuo Dievo žmogui... būtina. Ir štai dėl ko.

Žmogaus tikėjimo augimo procesas daugeliu atžvilgių primena vaiko augimo kelią. Tapusioje įprastoje ir išoriškai labai paprastoje Evangelijos frazėje: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Мt 18, 3) — neretai įžvelgiamas kvietimas būti natūraliam, nerūpestingam, naiviam ir t. t.. „Mes dainuosime ir juoksimės kaip vaikai!“ Žinoma, iš tikrųjų čia kalbama apie ką kita. Kai žiūriu į savo vienuolikos mėnesių dukterį, tikrai suprantu, kad ji visiškai priklausoma nuo mamos ir tėčio. Dabar be mūsų ji gyventi negali. Ir ji pagal tam tikrą savo lygį tai supranta — tiesia rankutes, šaukia žodžius, panašius į „mama“ ir „tėte“...

Tokios priklausomybės priėmimas ir supratimas – vienas iš galimų Evangelijos frazės apie vaikus aiškinimų. Žmogus turi suvokti savo priklausomybę nuo Dievo kaip būtinybę, kad Jis dalyvautų jo gyvenime. Kai Dievas, išbandydamas Senojo Testamento teisuolį Jobą, atima iš jo žmoną, vaikus ir turtą, Jobas tampa dvasiškai paralyžiuotas ir rauda: „Viešpatie, kur Tu?“ Bet šaukia ne dėl to, kad tapo sunku gyventi, o dėl to, kad jam ryšys su Dievu atrodo prarastas. Ir jam tai katastrofa.  
Krikščioniškoje pasaulėžiūroje tai reiškia Dievo atsižadėjimą. 

Teisuoliui Jobui Dievas sąmoningai pasiuntė išbandymą, o mes, paprasti žmonės, dažnai į tokią būklę patenkame patys. Nes tais momentais ne Dievas palieka žmogų, o pats žmogus yra paprasčiausiai nepasirengęs būti šalia Jo. To priežastis – žmogaus nuodėmė. Situacija vėl labai panaši į žmonių santykius: jei tu visą laiką darysi mylimajam kiaulystes, o jis tau sakys: „Aš vis tiek tave myliu“, tada taps skaudu, gėda, fiziškai nepakeliama būti greta jo— norėsis prasmegti kiaurai žemę. Būtent į tai veda mūsų nuodėmė. Būtent taip — Dievas visada myli žmogų. Ir būtent taip žmogus palieka Dievą.

Kiekvienas žmogus, kuris eina savo tikėjimo keliu, anksčiau ar vėliau šitą būseną išgyvena. Tam tikru atžvilgiu tai neišvengiama. Ir vėl galima prisiminti analogiją su vaiku. Кai mažylis tik mokosi vaikščioti, tėvai jį prilaiko. Bet ateis laikas, kai tėvai nustos tai daryti, kad vaikas eitų pats. Jis iš pradžių griuvinės, bet pradės mokytis savarankiškai atsistoti. Taip pat atsitinka su tais, kurie ką tik pradėjo tikėti. Tokiam žmogui pavyksta tai, ką teologijos terminai įvardija kaip išankstinę malonę. Tai aiškus Dievo buvimo jausmas. Bet vėliau ta būsena praeina. Ir tada žmogui reikia sutvirtinti savo tikėjimą net per kritimus ir abejones. Ir kaip vaikas perima šiuos įgūdžius, taip žmogus gali grįžti prie to jausmo, kurį kadaise patyrė pirmą kartą susitikęs su Kristumi.

Tiktai taip susiformuoja tai, kas vadinama krikščionišku tikėjimu. Ir dėl to iš tikrųjų reikia tapti vaiku.

Pagal žurnalą „Foma“ parengė M. Bočiarova