Vasario 10–12 dienomis Jonavoje vyko metinis Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimas. Jo metu br. Algirdas Malakauskis OFM sakė pranešimą tema: „Nugalėk blogį gerumu“, kurioje lygino pal. Jurgio Matulaičio ir šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimus.

Daugelis mūsų, nors esame lietuviai, geriau žinome šventųjų Pranciškaus, Klaros, Antano Paduviečio gyvenimus, o su iš mūsų šalies kilusiais šventaisiais esame susipažinę gana nedaug. Šįkart, kalbėdamas apie pal. Jurgį Matulaitį, noriu sugretinti jį su daugeliui gerai žinomu šv. Pranciškumi Asyžiečiu.

Šios abi asmenybės atrodo labai tolimos jau vien gyventais laikotarpiais: Pranciškus gyveno XIII a., o J. Matulaitis XIX–XX amžių sandūroje. Pranciškus siekė neturto, tuo tarpu Matulaitis buvo Vilniaus arkivyskupas, o vėliau kurį laiką praleido pačiame Vatikane, nes jį paskyrė apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Iš pažiūros tai labai tolimos figūros, tačiau, pradėjęs gilintis, atradau labai daug sąsajų. Išskyriau aštuonias paraleles, kuriomis galima sulyginti Pranciškų ir Matulaitį.

Pirmoji paralelė – Pranciškui ir Matulaičiui Kristus buvo gyvenimo centras, o būtent Kristus Nukryžiuotasis, kaip didžiausia Dievo dovana ir malonė.

Šv. Pranciškus, pradėjęs atsivertimo kelią, pirmaisiais metais meldėsi San Damiano bažnytėlėje, Asyžiaus apylinkėse, priešais Nukryžiuotąjį, ir Nukryžiuotasis Kristus prabyla Pranciškui tardamas: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano Bažnyčią, kuri, kaip matai, griūva.“

Tad pirmoji žinia, plaukianti iš Pranciškaus atsivertimo, yra ta, kad tikėjimo kelionė prasideda nuo Kristaus. Jeigu Kristus tampa mano gyvenimo centru, jeigu nuolat žvelgiu į Jį, pats supanašėju su tuo, į kurį žvelgiu. Kaip du jauni žmonės, pradėję draugauti, stengiasi visaip vienas kitu persiimti, supanašėti, rengtis vienodu stiliumi ir panašiai, taip ir Pranciškus, atradęs Kristų, žvelgė į Jį ir troško būti labai panašus į Kristų. Atskleisdamas J. Matulaičio meilę Kristui, pacituosiu maldą, kurią jis meldėsi:

Duok man, Viešpatie, nuolat Tavo mieliausiąjį Sūnų,

Mūsų išganytoją Jėzų Kristų širdy jausti,

Su Juo savo širdies ir dvasios viduje kaip kokioj koplytėlėj būti ir gyventi,

Ir džiaugtis, ir dirbti, ir kentėti.

J. Matulaitis paskelbtas palaimintuoju 1987 m., kai Lietuva šventė 600 metų Krikšto, įsišaknijimo Kristuje, jubiliejų. Galbūt šią simboliką įžvelgė ir pal. popiežius Jonas Paulius II, nes visas J. Matulaičio gyvenimas liudijo, jog Kristus yra gyvenimo centras.

Antroji paralelė – malda buvo jų gyvenimo būdas.

Pranciškus gyveno Italijoje, kur tokių šalčių – 20 laipsnių – kaip Lietuvoje nebūdavo. Jis gyveno aplinkoje, kuri savaime vedė į maldą – Umbrija, saulė, kalnai, šiluma, grožis, gėlės... Pranciškus meldėsi nuolat, jo visas gyvenimas buvo malda, sakoma, kad Pranciškus buvo pats tapęs malda. Jis už viską dėkojo Dievui. Ypač gerai žinome Kūrinijos giesmę, kurioje Pranciškus garbina Dievą per dangaus kūnus, vandenį, vėją, ugnį. Jis šlovino Dievą Kūrėją.

Pranciškui malda nebuvo prarastas laikas. Priešingai – tai gerai praleistas laikas. Mums tai taip aktualu. Dažnai pagalvojame, kad neturime maldai laiko. Pranciškui malda buvo didžiausias džiaugsmas, nes teikė galimybę susitikti Mylimąjį, dėl kurio gyveno. Ir jokiu būdu ne lažas ar prievolė. Labai graži šv. Pranciškaus malda:

Aukščiausiasis Garbingiausias Dieve,

Apšviesk mano širdies tamsumas,

Duok man tikrą tikėjimą, tikrą viltį, tobulą meilę,

Gilų nuolankumą, supratimą ir pažinimą, Viešpatie,

Kad aš vykdyčiau tavo šventąją ir tikrą valią.

J. Matulaitis taip pat visą savo gyvenimą išlaikė labai gilų maldos ryšį su Dievu kartu išlikdamas labai veiklus žmogus. J. Matulaitis kūrė prieglaudas, vadovavo vyskupijai labai sudėtingu laiku, per jo vyskupavimo metus pasikeitė septynios valdžios. Matulaitis atsikeldavo ryte ir pažiūrėdavo pro langą, kokia vėliava kabo ant Gedimino pilies bokšto, kam priklauso valdžia.

Tačiau nepaisant darbų gausos, jis išlaikė maldos dvasią, kas dieną apmąstydavo Dievo Žodį, savo namuose turėjo tabernakulį ir meldėsi prie jo. Puoselėjo labai trumpus atsidūsėjimus Dievui, kažką veikiant, dirbant ištarti „Jėzau, myliu Tave“, „Ateik, Šventoji Dvasia“, „Viešpatie, pasigailėk manęs“. Jam malda buvo kaip gyvybės šaltinis, iš kurios sėmėsi stiprybės.

Trečioji paralelė – meilė Motinai Bažnyčiai.

Gerai žinome šv. Pranciškaus gyvenimo epizodą 1209 m., kai jis keliavo į Romą prašyti, kad tuometinis popiežius Inocentas III palaimintų Mažesniųjų brolių gyvenimo būdą. Popiežius jį išklausė, nors tokių judėjimų tuo laiku buvo nemažai ir dauguma mėgino reformuoti Bažnyčią. Naktį popiežius susapnavo sapną, kuriame matė griūvančią Laterano baziliką ir paprastą žmogelį savo pečiais parėmusį bažnyčią. Tada jis suprato, kad Pranciškus ir yra tas paprastas žmogelis.

Pranciškus labai mylėjo Bažnyčią. Anuomet, kaip ir dabar, Bažnyčia turėjo daug žaizdų. Ji buvo pertekusi turtų, daugelis ganytojų, vyskupų, kunigų užimdavo labai aukštas pozicijas – būdavo kunigaikščiai, grafai, gyveno viskuo pertekę. Per tai buvo sumažėjęs ir Evangelijos skelbimas. Turtuoliai vieni kitiems pasakydavo gražių frazių, o paprastų žmonių Evangelija ir nepasiekdavo.

Tačiau Pranciškus nesukilo prieš visą tą sistemą, nesumaišė jos su žeme ir nekeikė, bet, priešingai, matė, kad toji pilna skausmo ir sužeidimų Bažnyčia yra ta pati, kurią įsteigė Kristus ir kuri kartu yra šventa. Ir kad ta Bažnyčia yra mūsų Motina, kurią Pranciškus yra pašauktas gydyti iš vidaus.

Žinome, kad tikrieji dalykai nevyksta iš išorės. Revoliucijos vyksta iš išorės, bet jos dažnai išvirsta į žudynes ir nukenčia dar daugiau nekaltų žmonių. Bet kai revoliucija vyksta iš vidaus, kai pirmiausia keičiu savo širdį, siekiu vidinio atsivertimo ir išgyja mano vidus, galiu gydyti visuomenę ir kitus žmones. Pranciškus tai suprato ir buvo be galo nuolankus, ėjo pas popiežių prašyti palaiminimo ir jį gavo. Pranciškus veikė su popiežiaus palaiminimu ir globa. Jis liko Bažnyčioje ir ėmė ją keisti iš vidaus.

J. Matulaitis pasižymėjo ypatinga meile Bažnyčiai. Jo pavyzdys mus drąsina nebijoti būti vienos minties su Bažnyčia, per Bažnyčią ir Bažnyčioje tvirtai laikytis Dievo. Šiais laikais žmonės dažnai žiūri į Bažnyčią, kaip į šaltą instituciją, mato jos klaidas, netobulumus. O pal. vyskupui Kristus ir Bažnyčia buvo gyvenimo centras. Jis sakė:

Šventoji Katalikų Bažnyčia yra tikroji Kristaus karalija čia Žemėje. karščiausiai mano numylėtoji. Jei tave užmirščiau, tegul nuvysta mano dešinioji, tegul mano liežuvis pridžiūsta prie gomurio, jei aš tavęs neatminčiau, jei aš tavęs nelaikyčiau. Mano mieliausioji Motina, už visų didžiausia mano linksmybe, tasai šauksmas tebūnie nuolatiniu mano šauksmu.

J. Matulaitis savo užrašuose 1913 m. rašo:

Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios. Duok, Viešpatie, kad būčiau Tavo Bažnyčioje kaip mazgotė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin kur nors į tamsiausią ir bjauriausią kampą, tegul ir aš būčiau taip pat suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioj būtų koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo namie būtų truputį švariau ir skaisčiau. Tegul paskui mane numeta kur nors kaip tą mazgotę, suterštą ir sunešiotą.

Tokia didžiulė buvo J. Matulaičio meilė Bažnyčiai, taip jis troško būti nuolankiu, paprastu, nepastebimu ir kartu visą savo gyvenimą paaukoti Bažnyčiai.

Ketvirtoji paralelė – abudu skaitė laiko ženklus.

Pranciškus tuo metu Bažnyčioje ir visuomenėje matė didžiulį atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų. Evangelija buvo be galo menkai skelbiama, ypač paprastiems vargingai gyvenantiems žmonėms. Jo laikais Evangelija net nebuvo išversta į vadinamąją vulgarią Italų kalbą. Šv. Mišios vykdavo ir Evangelija buvo skaitoma lotyniškai, kurios daugelis žmonių paprasčiausiai nesuprato.

Pranciškus užčiuopė tai ir matė, kad Evangelija yra menkai skelbiama. Taip pat jis matė, kad klesti erezijos, nesilaikoma tikro Bažnyčios tikėjimo, vyksta tam tikrų grupių sukilimai prieš Bažnyčią, visuomenė yra apsunkinta visokiausių tuščių tradicijų laikymosi, kad tuo metu Italijoje kūrėsi nauja miestiečių klasė ir formavosi visai kitoks požiūris į visuomenę ir Bažnyčią. Jis skaitė laiko ženklus ir suprato, kad Evangeliją reikia skelbti mobiliai, sukurti mobilią broliją, nes iki šv. Pranciškaus tebūdavo uždari didieji Benediktinų vienuolynai, o vienuolį apibūdino tik gyvenimas vienuolyne, už storų sienų.

Pranciškus jautė, kad reikia prieiti prie žmogaus ir sukurti mobilias brolijas, kur buvimas pasišventusiu broliu apibūdinamas ne gyvenimu vienuolyne, o brolijoje. Galima vieną naktį po medžiu pernakvoti, kitą naktį – oloje, nes kur trys–keturi broliukai – ten ir vienuolynas. Taigi Pranciškus matė ir bandė įsiskaityti į laiko ženklus.

Lygiai taip pat ir J. Matulaitis sakė, kad: norėdami gerai pažinti Bažnyčią, turime atidžiai skaityti laiko ženklus, nes Bažnyčia yra globojama ir vadovaujama Šventosios Dvasios ir keliauja istorijos keliu. Stenkitės pažinti savo gadynę, stenkitės suprasti ir atvesti pas Dievą savo laikų žmones su jų norais, troškimais ir siekimais.

Todėl jis, kaip Vilniaus ganytojas, labai rūpinosi tuo metu mūsų tautoje buvusia didžiule suirute. J. Matulaitis skaitė laiko ženklus, todėl nuolat nepailsdamas dirbo: atkūrė Marijonų vienuolyną, įkūrė dvi moterų vienuolijas, statė prieglaudas, rūpinosi žmonėmis, stengėsi visur nešti Kristų.

Tuo metu Vilniuje gyveno daug skirtingų tautybių žmonių: lietuviai, lenkai, baltarusiai, žydai. J. Matulaitis, pats būdamas lietuvis, stengėsi išlaikyti ypatingą neutralumą ir kiekviename žmoguje įžvelgė Kristaus atvaizdą. Jis stengėsi nepataikauti vienai tautybei, bet visas tolygiai mylėti.

Penktoji paralelė – bendruomenės ieškojimas.

Žinome, kad Pranciškus nuolat kartodavo, jog „Dievas man davė brolius“. Vienoje iš Pranciškaus pirmųjų biografijų aprašoma, kokį jis matė tobulą brolį: tobulas brolis bus tas, kuris savo gyvenime sugebės sujungti tokias brolių savybes: brolio Bernardo tikėjimą, kuris tampa tobulas, susietas su meile ir šventuoju neturtu; brolio Leono paprastumą ir tyrumą, pripildytą švenčiausio skaistumo; brolio Angelo mandagumą, kuris tapo pirmuoju riteriu, įstojusiu į mūsų Ordiną, buvo pilnas malonumo, gerumo, brolio Masseo patrauklumą ir šaunumą; brolio Egidijaus kontempliacijos skrydį; neišsenkančią brolio Rufino maldos dorybę, kuris sugebėdavo melstis net miegodamas; brolio Dženepro kantrybę, kuris pasiekė tobulumą atsisakydamas savo valios ir karštai trokšdamas sekti Kristų iki kryžiaus... tobulas brolis Pranciškui – tai visi broliai kartu. Įvairios brolių savybės sudaro tobulą brolį.

J. Matulaitis taip pat ieškojo bendruomenės. Daugelis jo biografų sako, kad kai jis studijavo ir vėliau dėstė dvasinėje Sankt Peterburgo seminarijoje, galėjo likti dėstytoju, turėti užtikrintą, aprūpintą ir ramų gyvenimą. Bet jau būdamas Peterburge, jis matė, kaip yra reikalinga bendruomenė, kad reikia kelti Bažnyčią ir po truputėlį paslapčia prieš caro valdžią imtis sunkaus uždavinio – atkurti vienuolijas. Jis suprato, kad kartu galima padaryti žymiai daugiau. Būdamas Vilniaus arkivyskupu, jis atkūrė Marijonų broliją ir įsteigė dvi moterų vienuolijas, kurios gyvuoja iki šiol.

Šeštoji paralelė – abu pradėjo nuo mažų dalykų, bet Dievas jiems davė didelius.

Pranciškus pradėjo nuo savo vidinio atsivertimo, o prabėgus jau 800 metų jo pavyzdys tebeįkvepia atsiversti žmones visame pasaulyje. Jo įsteigti ordinai iki šiol turi tūkstančius narių. Pranciškus pradėjo plyta po plytos atstatinėti Asyžiaus apylinkių bažnytėles ir šiandien jo žinia atstato gyvąją Bažnyčią, kurios akmenys esame mes patys.

J. Matulaitis taip pat sakė, kad Bažnyčia, Kristaus karalystė, yra kaip tas mažytis garstyčios grūdelis, kuris sėjamas į dirvą būna mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs tampa didesnis už visas daržoves ir tampa medeliu. Vyskupas savo užrašuose rašo:

Ten mums geriau klosis ir pavyks, kur eisime nusižeminimo keliu ir kur pradėsime darbą be triukšmo ir nuo mažo. Paskui jį platinsime ir plėtosime, ir auginsime kaip kokį grūdą, ir tobulinsime. Kur nors nuvykę geriausia bus, jei pradėsime darbą nuo mažų dalykų, ramiai, nesigarsindami, kur pradėsime darbą nuo vargdienių, nuo mažų, nuo vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių ir nuo labiausiai apleistų. Kitoje vietoje Matulaitis sako:

Kartais pakanka šilto žodžio, kokios mažos materialios ar dvasinės smulkmenėlės, kad būtų sušventinti negatyvūs žmogaus jausmai. Duokite mums žmonių, sugebančių dirbti socialinėje srityje, nes žmonės daugiau verti negu mūrai, daugiau negu pinigai.

Matulaitis labai kvietė pradėti nuo mažų dalykų, kurie po to išaugtų į didelius. Ir iš tiesų jo darbai, įkurtos vienuolijos išaugo į didelius dalykus.

Septintoji paralelė – jie abudu buvo atsakingi ganytojai.

Jie buvo atsakingi už tuos, kuriuos Dievas jiems davė. Nors Pranciškus, taip manoma, nebuvo net kunigas, o biografai abejoja, ar jis buvo, ar nebuvo diakonas, bet jis buvo didelės brolijos įkvėpėjas ir ilgus metus jai vadovavo, ją būrė. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Pranciškus be galo rūpinosi savo broliais, juos guodė, būdavo kartu, o kai siųsdavo pamokslauti, siųsdavo po du ar tris, o ne pavieniui. Kai jie grįždavo, juos išklausydavo ir patardavo. Jis įkūrė tris – Mažesniųjų brolių, Šv. Klaros neturtėlių seserų ir Pasauliečių pranciškonų ordinus ir rūpinosi visais, kurie troško jo būdu, jo dvasingumu sekti Kristumi ir gyventi Evangelija.

Lygiai taip ir Matulaitis buvo apdovanotas įvairiais gabumais ir per savo gyvenimą padėjo daugybei žmonių kaip kunigas, kaip dėstytojas, kaip vyskupas, kaip vienuolijų įkūrėjas, kaip apaštališkasis vizitatorius. Jis turėjo dovaną mokyti, pamokslauti, bendrauti su žmonėmis.

Aštuntoji paralelė – gėrio linkėjimas.

Pranciškaus sveikinimas, kuriuo jis pasitikdavo žmones, buvo Pax et Bonum, o lietuviškai „taika ir gėris“ arba „ramybė ir gerumas“. Toks buvo Pranciškaus šūkis ir palinkėjimas. Kai jis pamokslaudavo žmonėms, kreipdavosi sakydamas: „Buon iorno, buana gente – gera diena, gerieji žmonės!“

Lietuvos vyskupų konferencijos paskelbta šių metų tema yra J. Matulaičio šūkis: „Nugalėk blogį gerumu“. Tai mums visiems yra žinia, ateinanti iš šv. Pranciškaus ir pal. Jurgio Matulaičio, jog tik per gėrį, kuris plaukia iš Dievo, mes galime iš tiesų nugalėti blogį.

Noriu palinkėti, kad ir mes būtume tie, kurie neša ramybės ir gėrio žinią pasauliui, nes būtent per Dievą, kuris yra gėris, galime kažką pakeisti šiame pasaulyje. Pax et Bonum. Blogį nugalėkime gerumu.

Parengė Monika Midverytė