Pristatome Jums pažintinį pokalbį su Panevėžio bažnyčioje „Tikėjimo žodis" praktiką atliekančia organizacijos „Kontaktmission" studente Isabell Kübler iš Vokietijos.

Panevėžyje ne taip dažnai galima išgirsti užsienio kalba kalbančius žmones. Štai vienas iš jų esi Tu, Isabelle. Papasakok, kaip sumanei atvykti į Lietuvą ir koks Tavo viešnagės tikslas?

Nuotrauka www.btz.lt

Šiuo metu nuotoliniu būdu studijuoju Vokietijoje, o praktiką atlieku Lietuvoje - Panevėžio bendruomenėje „Tikėjimo žodis". Man nuostabu yra gyventi pačiame Panevėžio miesto centre. Pati užaugau mažame Vokietijos kaimelyje, kuriame vos 480 gyventojų, - tikrame kaime, kuriame nėra nei kepyklos, nei parduotuvės. Jis yra Vokietijos pietvakariuose netoli Nagoldo miesto (apie 25 tūkst. gyventojų), kuriame baigiau mokyklą, įgijau socialinio draudimo tarnautojos išsilavinimą ir dirbau sveikatos draudimo bendrovėje. Nagoldas yra apie 50 km nuo garsaus Vokietijos miesto Štutgarto.

Norėčiau susipažinti su Lietuvos kultūra, sužinoti daugiau šalies istorijos, kad galėčiau geriau suprasti žmones. Pati jiems noriu papasakoti apie tai, kas man yra visų svarbiausia ir brangiausia, papasakoti apie Tą, kuris pakeitė mano gyvenimą - Jėzų.

Kiek laiko čia ketini praleisti?

Lietuvoje ketinu praleisti penkis mėnesius. Gyvenu čia nuo lapkričio pradžios ir būsiu iki kovo pabaigos.

Koks buvo tavo kelias pas Viešpatį, ar augai krikščioniškoje šeimoje?

Kartu su savo jaunesne seserimi (ji šiuo metu yra susižadėjusi su vaikinu iš Čilės - jie kartu studijuoja Biblijos mokykloje Vokietijoje, o baigę ketina misionieriauti Kolumbijoje) gimiau ir augau krikščioniškoje šeimoje. Net mano mamos seneliai buvo krikščionys. Taigi esu iš ketvirtos krikščionių kartos savo giminėje. Kiekvieną sekmadienį lankydavau vaikų tarnavimą, namuose man daug pasakodavo apie Jėzų. Tačiau kai pradėjau laikyti save mergina (man buvo 17 metų), pradėjau galvoti, kad būti krikščionimi yra nuobodu - daug įdomiau ir sėkmingiau galima gyventi pasaulyje. Turėjau vaikiną, kuris nebuvo krikščionis. Žodžiu, pradėjau tolti nuo Dievo ir tikėjimo. Nors žinojau, kad Jėzus yra, tačiau realiai negyvenau su Juo. Pradėjau dažnai lankytis vakarėliuose, eidavau į diskotekas, vis dažniau gėriau alkoholinius gėrimus, rūkydavau. Gyvenau netobulą gyvenimą...

Vieną dieną, kai man buvo 23-eji metai, labai nuliūdau dėl tokio savo gyvenimo ir elgesio. Paklausiau savęs: „Ar tai tikrasis gyvenimas?" ir „Dėl ko aš gyvenu, kokia prasmė gyventi?" Giliai širdyje žinojau, kad tai ne viskas. Visą laiką nepamiršau Jėzaus, bet neturėjau gyvo, artimo bendravimo su Juo. Tą dieną, kai pati savęs sąmoningai paklausiau, kodėl apskritai gyvenu, prisiminiau savo vaikystę. Tuomet buvau išmokyta, kad visada, bet kuriuo metu galiu ateiti pas Jėzų ir Jam išsipasakoti. Man buvo labai gėda dėl savo tų šešerių gyvenimo metų, kuriuos praleidau gyvendama tamsoje. Aš atgailavau, prašiau Jo atleidimo už visus dalykus, kurie man nutiko, ir kad gyvenau be Jo. Tada aš sąmoningai nusprendžiau tapti Dievo vaiku. Dabar žinau atsakymą, kodėl aš gyvenu, - dėl Jėzaus. Jėzus yra ne tik mano Dievas, Jis yra mano gyvenimo požiūris, kryptis, ir aš didžiuojuosi, kad galiu būti Visagalio Dievo dukra. Jis pakeitė mano gyvenimą, todėl aš noriu tik dėl Jo gyventi. Noriu visa Jam priklausyti.

Papasakok plačiau apie „Mission Academy".

Pagal mokymosi programą „Mission Academy" per trejus metus studentas parengiamas misionieriaus tarnystei. Šią programą prieš ketverius metus sukūrė Vokietijos misijos organizacija „Kontaktmission". Tikslas - sujungti misijos praktiką ir teoriją į visumą. „Kontaktmission" yra nedenominacinė, bet evangelinė organizacija.

Per trejus studijų metus, siekdama išsiaiškinti, kur yra mano pašaukimas ir kur Dievas nori mane panaudoti, aš turiu galimybę susipažinti su skirtingomis šalimis, jų kultūromis, įvairiomis sritimis (pavyzdžiui: bendruomenine veikla bažnyčiose, moterų užimtumu, darbu su jaunimu, bendradarbiavimu su vaikų namais ir pan.). Be šios praktinės veiklos, dar nuotoliniu būdu studijuoju Biblijos dalykus.
Disciplinas šioje mokymosi įstaigoje renkasi patys studentai. Šiuo metu esu pasirinkusi nuotolinį dalyką „Senasis ir Naujasis Testamentai", jam skirti 4 mėnesiai. Per šį laikotarpį (kol esu Panevėžyje) turiu parašyti 20 atsiskaitymo testų. Tik paskui galėsiu pasirinkti kitą kursą „Sielovada". Šioje srityje būtent ir norėčiau dirbti ateityje.

Kartą per metus organizacijos „Kontaktmission" būstinėje Vustenrote (Vokietijos mieste) 4 savaites vyksta paskaitos. Čia dalyvauja visi misijų akademijos dalyviai. Nesvarbu, kelis kursus tu jau esi baigęs, vieną ar tris, paskaitos, kurias dėsto 4 docentai, vyksta visiems kartu.

Štai keletas dėstomų dalykų: „Sąžinė - gėdos ir kaltės orientyras", hermeneutika, kontekstualizacija ir etika, ir pan.

Mokantis kiekvieno iš šių dalykų reikia perskaityti begales knygų, atlikti rašomuosius darbus, kurie yra įvertinami. Šiuo metu mokosi 15 studentų, atvykusių iš skirtingų bendruomenių. Jauniausiam 20 metų, vyriausiam 65-eri. Vieni yra charizmatiškesnių, kiti konservatyvesnių pažiūrų, tad diskusijos būna įdomios. Tačiau mes galime vienas iš kito mokytis, ir tai yra naudinga. Ir pagaliau visi turime tą patį tikslą - tarnauti Jėzui!

Šį pavasarį kartu su manimi nuotoliniu būdu pradėjo studijuoti dar du studentai. Tarnystės vietos, kurias studentai pasirenka, yra visiškai skirtingos. Pavyzdžiui, Aleksandras iš pradžių tris mėnesius buvo Rusijoje, o šiuo metu Klaipėdoje. Natalija iš pradžių praktiką atliko Vokietijoje, o dabar Estijoje. Kita sutuoktinių pora nuo pat pradžių yra Graikijoje, jie nevyko anksčiau į jokias kitas šalis, bet iš karto pradėjo tarnauti ten ir pasirinko programą „Mission Academy", kad įgytų gerą biblinį išsilavinimą.

Aš taip pat pirmus keturis mėnesius atlikau praktiką savo bendruomenėje Vokietijoje ir tik tuomet nusprendžiau vykti į Lietuvą. Su programa „Mission Academy" daugiausia bendradarbiaujama Rytų Europoje ir Pietų Amerikoje. Iš viso ją yra baigę apie 240 misionierių. Šioje organizacijoje dirba Arturas Schmidas - jis dėsto pagal programą „Mission Academy" ir apskritai už ją yra atsakingas. Be to, dėsto keletą dalykų Evangeliškame Biblijos institute Šiauliuose, nuo čia ir prasidėjo mūsų bendradarbiavimas, kilo idėja atlikti praktiką Panevėžyje (nes bendruomenės pastorius Ramūnas Jukna taip pat studijuoja tame institute). Gavusi pasiūlymą, iš karto sutikau. Turiu prisipažinti, kad iki šiol nedaug ką žinojau apie Lietuvą, todėl labai norėjau iš arčiau pažinti „mažą šalį su didele siela". 

Kaip jautiesi Lietuvoje? Ar patinka lietuviškas oras, maistas, čionykščiai žmonės?

Tiesą pasakius, prie lietuviško klimato reikėjo priprasti. Spalį Vokietijoje, prieš man išvykstant į Lietuvą, dar buvo labai šilta, oro temperatūra kartais siekdavo net 20 laipsnių šilumos. Čia Panevėžyje šalta, o kai saulė nešviečia - labai tamsu ir niūru. Todėl labai džiaugiuosi, kai Lietuvoje išlenda saulė. Dar džiaugiuosi, kad maistas, kurį mėgstu ragauti, man patinka. Iki šiol pats skaniausias patiekalas buvo pastoriaus Ramūno mamos cepelinai. Ypač patiko dalyvauti cepelinų gamyboje. Nekantrauju išvirti cepelinų savo šeimos nariams Vokietijoje. Dar man didelį įspūdį padarė tai, kad Lietuvoje tiek daug skirtingų maisto produktų iš pieno bei rupių ruginių miltų duonos gaminių. To Vokietijoje mes neturime.

Žmonės čia ramūs, santūrūs ir nekalbūs. Jie nedaug šypsosi, tačiau yra draugiški ir paslaugūs. Kai juos pradedi iš arčiau pažinti, jie labiau atsiveria, tampa linksmesni ir taip pat įsidrąsina prieiti prie manęs. Daug laiko praleidžiu su bažnyčios jaunimu. Nors kartais kyla kalbos problemų, jas pavyksta įveikti rankų ar netgi kojų judesiais. Su jaunimu turėjome puikių pokalbių, galime vieni iš kitų mokytis, ir tai mums teikia daug džiaugsmo, stiprina  Aš mėgaujuosi kiekviena minute, kurią mes drauge praleidžiame.

Trumpai tariant, man patinka Lietuvoje. 

Šiais metais Lietuvoje labai daug kalbama apie savanorystę. Kaip manai, ar savanoriška veikla naudinga? Kodėl jaunimui (o gal ir visiems žmonėms) būtų naudinga užsiimti savanoriška veikla?

Manau, kad savanorystė išties yra labai geras dalykas. Tai abipusiškai naudinga: veikla naudinga patiems savanoriams ir naudinga tiems, kuriems padedama. Savanoriaujantis jaunimas gali labai daug ko išmokti, o tai suteikia ir džiaugsmo bei malonumo. Aš taip pat metus dirbau socialinį darbą kaip savanorė. Tie metai mane labai praturtino, praplėtė akiratį bei supratimą. Tie metai buvo be galo turtingi mano gyvenime. Galėčiau tik padrąsinti Lietuvos jaunimą dirbti savanorišką darbą, nebijoti į jį įsitraukti.

Vienus metus dirbau vaikų prieglaudoje Filipinuose su gatvės vaikais, patyrusiais seksualinę prievartą ir fizinį smurtą. Mano užduotis buvo ne tik atlikti su jais namų darbus, lavinti juos ir žaisti, bet ir mokyti praktinių gyvenimiškų kasdienių dalykų, pvz.: gaminti valgį, praustis, tvarkytis, mokytis apsipirkti, organizuoti laisvalaikio programas bei jas įgyvendinti. Taip pat prisidėjau prie maisto dalijimo. Kiekvieną dieną buvo dalijamas maistas nustatytose vietose, į kurias ateidavo nuo 70 iki 150 vaikų ar jaunuolių. Pradžioje vykdavo programa: giedodavome, melsdavomės ir pasakodavome Biblijos istorijas. Paskui kiekvienam įteikdavome šilto maisto davinį. Ne visada lengva žiūrėti į vargo ir skausmo suspaustąjį, bet ir šie žmonės duodavo mums kai ką „atgal". Nesvarbu, kaip žmonėms savanoriškai padedama, tų žmonių dėkingumas yra daug vertingesnis už visus pasaulio turtus. Ten, Filipinuose, mano gyvenimas radikaliai pasikeitė. Mums, vakariečiams, tiek daug dalykų yra savaime suprantamų, elementarių, kurie kitiems žmonėms gali būti prabanga (pvz.: šiltas maistas, drabužiai, lova).

Filipinuose Dievas įdėjo man į širdį norą tapti misioniere. Ir aš Jam pažadėjau eiti ten, kur Jis panorės. Grįžusi į Vokietiją supratau gan aiškiai, kad norint pasirinkti misionierystės kelią, reikia iš tiesų gerai pasiruošti. Aš daug klausinėjau aplinkinių, teiravausi, meldžiausi, ir pagaliau nusprendžiau studijuoti pagal programą „Mission Academy", nes čia susiejama Biblijos teorija ir praktika, vadinasi, galiu viso šito išmokti ir atnešti tai kitiems.

Savo noru nutraukiau nuolatinio darbo sutartį su socialinio draudimo kompanija, kurioje senokai dirbau, ir pavasarį pradėjau studijuoti. Supratau, kad nuo šiol nebegausiu geros algos kas mėnesį, kad išsilavinimą įgysiu tik remiama geravališkų aukų ir turėsiu daug ko atsisakyti, pakeisti savo gyvenimo būdą. Bet Dievas suteikė man vidinio džiaugsmo ir pasitikėjimo, kad nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje būčiau, Jis rūpinsis manimi. 

Ne paslaptis, kad Lietuvoje yra gausu socialinių problemų: daug savižudybių, skyrybos, alkoholizmas, nedarbas, nebetikėjimas savo valstybe, milžiniški emigracijos srautai. Susidaro įspūdis, kad patys lietuviai nebemėgsta gimtosios žemės. Rodos, kad vienintelė laimės kryptis yra Vakarai. Šioje šviesoje Tavo pasirinkimas atvažiuoti į Rytų Europą atrodo klaidingas. Kaip tai paaiškintum? Kas tai: pašaukimas ar meilė žmonėms?

Turėčiau sutikti, kad Rytų Europa nėra ta vieta, kur pirmiausia norėtum atostogauti (nors Lietuvoje yra labai gražių dalykų), bet aš ir atvykau čia ne atostogų, o atnešti žmonėms tikėjimo, papasakoti jiems apie Jėzų, būti Jėzaus liudytoja. Esu tuo įsitikinusi ir manau, kad priėmiau teisingą sprendimą. Klausiau Dievo, į kokią šalį turėčiau vykti ir, rodos, visai netikėtai atsirado galimybė atvykti į Lietuvą, todėl galiu pasakyti, kad šio pasirinkimo priežastis yra tiek Dievo pašaukimas, tiek meilė žmonėms.

Mano tikslas yra gyventi dėl Jėzaus ir Jam atiduoti šlovę. Aš noriu visiškai Jam atsiduoti, būti Jo valioje, todėl rengiuosi tapti misioniere. Pasikliauju Dievu ir palieku Dievui nuspręsti, kurioje šalyje ir kurioje srityje Dievas nori, kad aš tarnaučiau.

Visi misijų akademijos absolventai įsitvirtino šalyse, kuriose tarnauja. Jų veikla gana skirtinga: vieni „nuo nulio" pradeda kurti bendruomenes, kiti įsilieja į jau egzistuojančias bendruomenes ir prisideda savo dovanomis ir patarnavimais.

Kita vertus, yra absolventų, kurie toliau dirba pagal savo profesijas ir tuo yra naudingi, pavyzdžiui, mokytojai, gydytojai, socialiniai pedagogai ir pan.

Jei turėtum galimybę trimis sakiniais pasakyti ką nors labai svarbaus Lietuvos jaunimui, ką pasakytum?

Nebėk nuo savo problemų ir negalvok, kad kitur yra geriau, tiesiog kitur tavęs laukia kitos problemos. Vienintelis laimingo ir pilnaverčio gyvenimo sprendimas yra tikėjimas Jėzumi. Negalvok, kad krikščioniškas gyvenimas yra nuobodus. Galiu tave patikinti, kad pasirinkus šį kelią gyvenimas pasikeis ir bus sėkmingesnis, nei buvo iki šiol.

Kaip tu pati įsivaizduoji darbą su jaunimu?

Norėčiau sukurti laisvalaikio programas ne vien bendruomenės jaunimui, bet ir tiems, kurie nepriklauso jokiai bažnyčiai (bendraklasiams, draugams). Iš pradžių taip galima susitikinėti porą savaičių, kad atsirastų bendrystė, be jokių ilgų pamokslų, galbūt su trumpomis maldomis. Kad išgyventume kasdienį tikėjimą ir būtume liudytojais. Kad netikintys žmonės pamatytų, jog mes, krikščionys, esame visiškai „normalūs" ir laimingi žmonės. Kad jie pamatytų, kaip mes elgiamės tarpusavyje. Kad jie paklaustų: „Ką šitie žmonės turi, ko aš dar neturiu?"

Laisvalaikio praleidimas (pvz., žaidimų vakarai, išvykos, slidinėjimas ar čiuožimas) stato draugystę ir stiprina pasitikėjimą. Po tam tikro laiko tokį jaunimą galima pakviesti į namų grupeles ar jaunimo tarnavimą.

Papasakok truputį daugiau apie savo bendruomenę. 

Mano bendruomenė vadinasi JMS (vok. Jugend-, Missions-, Sozialwerk, pažodžiui tai reikštų „jaunimo, misijų ir socialinė veikla"), ji yra Altenštato mieste Vokietijoje, turi apie 800 narių. Tai evangelinė charizmatinė bendruomenė, remianti nacionalines ir tarptautines misijas. Mūsų pašaukimas apima lavinimą, švietimą ir krikščionišką mokymą. Bažnyčioje yra du pagrindiniai pastoriai ir vienas jaunimo pastorius.

Mūsų bendruomenė yra išsiuntusi apie 15 misionierių į skirtingas pasaulio šalis. Bendruomenės gyvenimo pobūdį (charakterį) apibūdina posakis „Trys kartos - vienas tikslas". Mes norime sekti Jėzumi ir vis labiau panašėti į Jo mokinius. Norime sukurti meilės kupinus santykius ir augti dvasiškai. Per pamaldas, mažose grupelėse ir namų grupėse norime padrąsinti vienas kitą bibliniu gyvenimo būdu. Mes sąmoningai atvirai bendradarbiaujame su įvairiomis krikščioniškomis bažnyčiomis, kurios nori tarnauti Jėzui Kristui tiesa. JMS veikla apima skirtingas sritis - tai vaikų tarnavimas, paauglių ir jaunimo grupės, reindžerių (krikščioniškų skautų) grupė „Royal", atskiri laisvalaikio užimtumo užsiėmimai vyrams ir moterims (jie ypač naudingi nekrikščionims), tarnavimai sutuoktiniams ir šeimoms, kursai „Alfa", įvairios maldų grupės, senjorų grupė „55+" (skirta tiems, kam per 55 m.), muzikantų ir šlovintojų tarnavimai. Plačiau apie mano bendruomenę žr. interneto svetainėje www.jmsmission.org.

Linkime Tau sėkmės atliekant praktiką Lietuvoje ir tęsiant studijas.

Kalbino Ramūnas Jukna ir Aurelija Umbrasienė
Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Juknienė

www.btz.lt