Juzekas ir Jacekas (pirmasis Dzeržinskio slapyvardis) buvo „Vilniaus padangių paukščiai“. Toli gražu ne žvirb­liai. Po spektaklio „Širdis Vilniuje“ (Jaunimo teatras, vasario 10 d.) pavadinčiau juodu netgi grifais –­ spektaklyje Angelas šaižiu paukščio balsu pomirtiniuose koridoriuose suveda du vyrus, Pilsudskį ir Dzeržinskį, ir jie mėgina susikalbėti švokšdami, išplėšdami iš savo plėšrių gerklių neįprastus, širdingus žodžius.

Reikia pasakyti, kad spektaklis pats savaime yra šioks toks istorinis įvykis nepriklausomos Lietuvos visuomeniniame gyvenime –­ scenoje ir ne scenoje jau esame matę nuo pjedestalų verčiamus autoritetus, o čia atvirkščiai – nuversti herojai reabilituojami. Mūsų širdys suminkštinamos – nesišvaistykime per daug, nes tuoj nieko neliks. Pjesės autorius Arvydas Juozaitis, istorikas su savais geležiniais įsitikinimais, kaip seniau, taip ir dabar nebijo „istorinių klaidų“.

Mįslinga ir provokuojanti spektaklio scenografija (G. Brazytės). Ant proletkultinės pakylos guli ir stovi keli blokai su kyšančia armatūra. Įsitvėrus geležinių kablių galima fanatiškai alinti revoliucionieriaus kūną, beviltiškai kelti ir kelti į viršų tuos kažkur prasmegusius ar nuskendusius betoninius luitus. Iš tiesų tau scenos ir pomirtinės skaistyklos prietemose gali pasivaidenti, kad tai dar vienos svajonių atlantidos – LDK – bokštų liekanos...

Dramos epicentre suvirpa Dzeržinskio Pilsudskiui į veidą išrėkta erezija – mudu juk galėjome anksčiau susitikti, susitarti ir kurti Tą Valstybę! Galėjo? Meninės jungtinės spektaklio kūrėjų pajėgos mėgina šitą utopinę idėją apvilkti savo drabužiais ir bent porai valandų padaryti įmanoma. Turbūt iš dalies tai pavyksta (priklauso nuo žiūrovo beribių fantazijų), spektaklis „užsikuria“ pirmo veiksmo viduryje, kai nutariama gerti arbatą, kai iš vaikams skirtos vartomų karpinių knygos staiga atsiverčia abiejų herojų lenkiškų šeimų dvareliai, o paskui ir Gedimino pilis. Tai padaryti pavyksta ir aktoriams. Vis dėlto antrame veiksme utopija išskysta, kartojasi ir, deja, įspūdingiau nenumiršta –­ spektaklio finalas nesugalvotas.

Režisieriai (J. Vaitkus ir A. Vidžiūnas) šįkart nesiverčia per galvą, dirba kiek formaliai, bet preciziškai, pasitiki aktoriais. A. Kazanavičius (Dzeržinskis) tikrai turi ką vaidinti, na, ir vaidina, „šaudo į dešimtuką“. Perkarusio vyro-grifo povyza, griežtai, net veido posūkiais fiksuojama eisena – štai jums ir naujas gyvas pamink­las. G. Storpirščio (Pilsudskis) maršalas su pilka kareivio miline atrodo ką tik nulipęs nuo arklio –­ jis jau senstelėjęs, pavargęs, sentimentalus ir įžeidus, bet pamažu užsidegantis „kolegos“ beprotiškomis idėjomis.

Juozaitis sako: yra paminklų mūsų tėvynainiams, kurie stovi ne mūsų žemėse, negalime užsimerkti, turime išmokti nesigėdyti savo herojų... Manau, prisijaukinti tuos daugiabriaunius herojus psichologiškai labiau padėtų ne istorinės svarstyklės, ne jų įprastas simbolinimas, o meninis sužmoginimas. „Širdies Vilniuje“ personažų portretuose yra komiškų buitinių štrichų ir jie kiek pagyvina niūriąsias ritualinės scenos drobes. Bet iš esmės spektaklis užsiima dviejų pamink­linių griuvenų dėlionėmis, artimesni santykiai su personažais vos užmezgami.

Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, ir patys rusai iki šiol nedrįsta iš arčiau liesti monolitinio Dzeržinskio, nors Leninas ir Stalinas yra sulaukę netikėčiausių išnarstymų. Tuo tarpu pastudijavus Felikso Edmundovičiaus biografiją – jau nuo 14 metų iki pat staigios mirties 50-ais gyvenimo metais –­ randi gausybę medžiagos tiek trileriui, tiek holivudiškai melo­dramai (1918 m. pakeitęs išorę ir nieko nepranešęs bendrapartiečiams, jis palieka savo mylimąją Revoliuciją ir dviem mėnesiams slapta išvyksta į Šveicariją pas žmoną Sofiją ir 7-metį sūnų Jaceką, kurio dar nėra matęs. Sugrįžus jį partijos CK svarsto ir nori pašalinti, bet Stalinas apgina; po metų Sofija atvyksta į Maskvą užplombuotame vagone...). Atraktyvus ir pašėlusio Juzefo gyvenimas – įsivaizduokime prie Bezdonių stoties 1908 metais artėjantį traukinį su cariniais rubliais ir šauniųjų plėšikų gaują už kampo... Kai kas sakys, kad šitie herojai „iš kitos operos“, bet, manau, bus neteisūs.