Tie, kas turi vaikų, mane puikiai supras – nori nenori namai pamažu virsta ištisa žaislų karalyste. Žaislai ne tik vaikų kambaryje, jie migruoja po visus namus: jų galima rasti virtuvės puoduose (kartais žaislai virsta „maistu“, kurį mama su tėčiu privalo suvalgyti), skalbiamosios mašinos būgne („gi čia mūsų raketa!“), užkištus knygų lentynose (žaislai žaidė slėpynių ir niekas jų nesurado). O mūsų vidurinioji dukra, kaip kokia pelytė, turi pomėgį viską tempti ir suslėpti į neįtikėčiausius kampus, kraštus, dėžutes, kišenes, stalčiukus. Po jos pagalve nuolatos randu nuostabiausių žaisliukų derinių. Žodžiu, taupo geresnei dienai ar tamsiai nakčiai, kai pasidaro nejauku, arba slepia nuo sesių.

Nori nenori vis susimąstau, kiek ilgai tai tęsis, ar mes žaislų turime ne per daug, o artėjant kiekvienam gimtadieniui išvis pradedu eiti iš proto – kuo dar nustebinti mažąjį pasaulio atradėją. Kai šeimoje daugiau nei du vaikai, mažiausiąjį tikrai tampa sunku kažkuo užkabinti, nes jis dažniausiai būna gerokai anksčiau išbandęs brolių/sesių vėliau atrastus žaislus, žaidimus, priedus.

Pastaruoju metu (o gal ir anksčiau buvo, bet aš atrandu tik dabar) atsiranda vis daugiau kitokių žaislų parduotuvių. Mažulyčių, paslaptingų, pilnų keisčiausių natūralių, medinių, kartoninių žaidimų-žaislų-daiktų. Į vieną tokią neseniai nusivedžiau savo aštuonmetę dukrą, tai jos pirmi žodžiai buvo: „Mama, kodėl tu manęs anksčiau niekada nebuvai čia atsivedus!!!“

Taigi, šįkart apie žaislus ir žaidimus. Apskritai ir iš patirties.

 Žaislas – vaiko vystymosi priemonė, atributas ir sąlyga. Todėl žaislo parinkimas – itin svarbus reikalas. Juo labiau, kai dabar parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiaspalvių įvairiafunkcių žaislų ir tėvai dažnai neriboja savo pasirinkimo, perka vos ne viską iš eilės ir be jokios progos („atėjo metas atnaujinti žaislų lentyną“, „jis taip rėkė, tad ir nupirkau“, „kitiems vaikams tėvai dar ne tiek priperka“, - bet argi tai priežastis?). Vis dėlto vertėtų suvokti atsakomybę prieš vaiką: teisingas žaislo parinkimas padeda jam įtvirtinti besiformuojančius įgūdžius ir įgyti naujų.

Aš pati pastebėjau, kad tam tikrais vaiko augimo etapais tie žaislai labai įvairuoja. Kūdikystėje kuo puikiausiai kaip žaislas tarnauja medinis šaukštelis, metalinis bliūdelis, mamos karoliai ar minkštas ir švelnus marlės gabalėlis. Pavyzdžiui, kūdikio iki metų smulkiąją motoriką lavinantys žaidimai ir žaislai galėtų būti visiškai buitiniai ir paprasti: karoliukų, kruopų, sagų, riešutų perdėjimas į vienos talpos į kitą (tik stebint suaugusiajam!); užsukti ir atsukti įvairius dangtelius (didelius ir mažus); išimti iš dėžučių degtukus, riešutus, vatos gabalėlius, figūrinius makaronus, akmenėlius; piešimas pirštais su miltais, smėliu, smulkiomis kruopomis; pirštukų žaidimai su eiliuotais eilėraštukais; žaidimai su raišteliais, mazgeliais, kaspinėliais, juostelėmis; skirtingo dydžio šaukštelių naudojimas maistui; smėlio ar sniego kasimas šaukšteliu, grėbliuku, lazdele, formelėmis.

Beje, pirmąją dukrą auginome su gerokai daugiau žaislų, negu kad dabar turi visos trys. Na, ji buvo pirmoji dukra, pirmoji anūkėlė, pirmoji dukterėčia, natūraliai turbūt taip nutiko – visi siekė užkariauti ir pralinksminti naują mažąjį žmogutį. Dabar gi mažiausiajai daug atsakingiau renkame žaisliukus. Bet ji kažkaip ir „nesvaigsta“ taip dėl jų. Gal kad gauna įvairių žaidimų ir patirčių ne tiek iš žaislų, kiek daugiau iš savo sesių, kurios jai vis dėlto labai labai svarbios.

 Beje, ar žinojote, kad geriausiai perkami yra tie žaislai, kurie patinka suaugusiesiems? Toks žaislas paprastai būna labai gražus, skrupulingai ir kokybiškai pagamintas, bet dažniausiai tinkamas jis tik vitrinoms ar kaip namų dekoracija, o vaikui jis neduoda nieko. Jeigu vaikas jau yra didesnis ir reikalauja nupirkti žaislą, kuris jums visiškai nepatinka, reiktų paklausti, kuo jis vadovaujasi jo prašydamas. O kūdikiui nereikėtų pirkti žaisliuko vien dėl to, kad jis spalvotas, koks animacinis personažas ar mielas jums. Kita vertus, nereikėtų ir 5 minutes įkyriai vaiko klausti, ar tikrai jam reikia to žaislo ir ar tikrai jis su juo žais, nes paprastai po to, žaislą gavęs, vaikas nebetenka noro ir malonumo žaisti su taip „išvargtu“ žaislu. Darosi aišku, kad bet kuris kraštutinumas nėra gerai: negerai pirkti viską, bet negerai ir nepirkti išvis. Nė kiek nelengviau nuo tokios išvados!

 Nedaug tėvų rinkdami žaislą vaikui daro tai taip pat kritiškai ir dėmesingai, kaip, tarkim, pirkdami knygą ar rūbus. Tačiau verta prisiminti, kad ankstyvasis mažylio ugdymas bei visas priešmokyklinis laikas daugiausia būna skirtas būtent žaidimams. Vaikai žaisluose ir žaidimuose mato abejonių nekeliančią realybę, kokia suaugusiesiems yra įstatymai, transportas, kasdieniai rūpesčiai ir darbai. Ir žaislinė realybė yra ne vaikų nebrandumo pasekmė, o būdas pasauliui pažinti, t.y. lemiamas psichikos vystymosi etapas. Retai kada tėvai susimąsto, kad vaikui žaislas yra tokia pat būtinybė kaip maistas ar rankų ir dantukų plovimas. Žaidžiant formuojasi tarpusavio bendravimo taisyklės, svarbiausi gebėjimai ir įpročiai. Tad kuo gi turėtų būti žaislas vaikui? Laimės šaltiniu, motyvu aktyviai žaisti, objektu, suteikiančiu galimybę vystytis kaip įmanoma daugiau vaiko gyvenimiškų instinktų. Manau, tai visai neblogas kriterijus. Taip pat galima vadovautis ir šiais klausimais, kuriuos užduoti sau renkantis žaislą:

* Ar žaislas atitinka kūdikio amžių;

* Ar žaislas ugdo mažylį (tarkim, vaikų iki vienų metų žaislai turi būti itin paprasti ir lengvai sudedami, iš gana didelių detalių, ugdyti jutiminius pojūčius);

* Ar žaislas saugus (tai, ko gero, svarbiausias klausimas. Dėmesį vertėtų atkreipti į: žaislo tvirtumą, saugų paviršių (dažai ar kt. paviršiaus elementai), higieniškumą, saugų dydį ir garsą. Žaislas neturėtų būti nei per lengvas, nei per sunkus);

* Kokia šio žaislo prasmė, sumanymas, kokiam tikslui jis skirtas, ir ar tai sutampa su jūsų vertybėmis. Beje, tai galbūt pats svarbiausias klausimas!

Iš principo, vaikas asociuoja save su tuo žaislu, su kuriuo žaidžia. Žaislas – kaip ir antrasis vaiko „aš“. Žaidžiant pamažu pradeda formuotis tos vertybės, kurios būdingos jo žaislui. Čia vertėtų stabtelėti ir užsiminti apie šiuolaikinius žaislus – visokius bakuganus, monstrus bei kitus bauginančius personažus. Daugybėje tokių šiuolaikinių žaislų vaikiška tėra tai, kad jie maži. Tai gana agresyvūs ir mažų mažiausiai baisūs „išradimai“. O psichologai įspėja – kuo daugiau vaikai žaidžia su šiuolaikiniais žaislais, tuo mažiau bendrauja vieni su kitais. Tokie žaislai nėra sukurti tarpusavio žaidimams, jie tinkami tik vieno vaiko žaidimams ir paprastai atkartoja schemą „užpuolikas-auka“.

Psichologai taip pat sako, kad negalima vaikui drausti žaisti su žaislais ar grasinti, kad ateityje jų nepirks už bausmę ar už padarytas išdaigas. Atimdami iš vaiko žaislą, atimame iš jo galimybę išgyventi situaciją iš naujo, pažvelgti į ją kitu aspektu bei nusiraminti. Taip pat mokome vaikus įsigyti galybę nereikalingų niekniekių paklusnumo keliu – pažadas už gerą elgesį nupirkti žaislų taip pat nėra gera mintis. Dar, man rodos, labai svarbu norėti ir galėti žaisti su vaiku kartu. Kartais suaugusieji būna pernelyg pavargę, užsiėmę buities rūpesčiais ar tiesiog po darbų nenori jau jokio kūrybiško bendravimo, tada vaikui ir belieka tik įsijungti TV ir spoksoti. Betgi žaisti smagu! Su didesniais vaikais tai išvis lengva – pradeda valdyti stalo žaidimai, kurie gali ir suaugusiems duoti adrenalinio ir konkurencijos patirties, žinių, galimybę pažinti savo vaiką ribinėm situacijom (kaip elgiasi, kai pralaimi, ar prašo pagalbos, kaip elgiasi kai mato, kad mama ar tėtis pralaimi ir pan.), atsipalaiduoti, pasijuokti. Mažiausiems, man rodos, labiausiai patinka, kai mama ar tėtis tiesiog sėdi šalia ir kartu ima žaisliukus, visaip juos varto, skleidžia garsus, vaidina...

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie „protingus žaislus“ – t.y. tokius, kurie padeda vaikui vystytis, tobulėti ir palieka galimybių vaiko savarankišam kūrybiškumui. Pasirodo, kad vaiko interesus ir poreikius atitinkantis žaislas neretai tėvams atrodo nelabai patrauklus ir net primityvus. Paprastai tokių žaislų negausite nuspirkti populiariose žaislų parduotuvėse ar prekybos centruose. Mat jų egzistavimas nėra nulemtas rinkos taisyklių. Tereikia šiek tiek pasikapstyti, paieškoti ir tikrai rasite jūsų vaikui tinkamiausią žaisliuką ar žaidimą. Kartkartėmis ir suaugusiems grįžti į žaidimų pasaulį nėra taip jau blogai ar sunku. Manau, kiekvienas vaikas yra kūrybingas, tereikia tą kūrybingumą skatinti. Ir ne tik žaislais. Bet jie gali padėti.