Sugrįžęs nuo kalno pas mokinius, Jėzus pamatė apie juos susirinkusią minią ir besiginčijančius su jais Rašto aiškintojus. Vos pastebėjus Jėzų, minią pagavo nuostaba, ir visi bėgo jo pasveikinti. Jis paklausė: „Ko ginčijatės su jais?“

Vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir stingsta. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nesugebėjo“.

Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Kiek man dar reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie
atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis.

Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“

Šis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad, jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“

Jėzus jam atsakė: „'Jei ką gali'?! Tikinčiajam viskas galima!“

Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“

Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyli ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau
nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, taip kad daugelis sakė: „Jis
mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.

Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“.

Kiti skaitiniai: Jok 3, 13–18; Ps 19

Šiandienos skaitinys lyg kaleidoskopas: pasuki šiek tiek - ir spalvoti stikliukai subyra į naują reginį... Daug veikėjų, daug žodžių, kurie kviečia klausti, stebėtis, prašyti, dėkoti, eiti gilyn, prie savo sielos slėpinių. Ir per visa – vienintelis Žodis, kalbantis tiesiai iš širdies į širdį. Norėčiau pažvelgti į keletą šio kaleidoskopo vaizdų – tų, kurie šiuo metu labiausiai prikausto akį.

Labai nustebusi minia bėga pasveikinti Jėzaus. Iš kur tas nustebimas? Jėzus, kuris dažnai būdavo minioje gydydamas, išvarinėdamas demonus, mokydamas, nėra nei neįprastas, nei keistas. Kodėl tad taip nustebti jam atėjus? Gal mokinių fiasko liudininkai, patyrę jų nepajėgumą pagydyti berniuką, tikisi, kad mokytojas gėdysis būti su jais toje pralaimėjimo situacijoje? Ir net netiki, kad Jis galėtų padaryti tai, kas atrodo neįmanoma? Ar Jėzus „per anksti“ nusileido nuo Taboro kalno, ant kurio, anot evangelisto sudėlioto pasakojimo, ką tik turėjo melstis? Kaip aš dalyvauju šiame minios nustebime? Ar noriai įsileidžiu Dievą į savo pralaimėjimą ir gėdą? Nors ir nustembu, bet pasveikinu Jį? Kaip dažnai manau, kad Jo vieta aukštai debesyse ir už Jį nusprendžiu, kada Jam laikas ateiti?..

Šie ir kiti klausimai gali pažadinti naujas istorijas, naujus kaleidoskopo smiltelių „subyrėjimus“. Jei taip – leiskime jiems byrėti, klostytis, dėliotis... Jei ne – žvelkime į kitus tekste slypinčius reginius.

Berniuko, užvaldyto nebylės ir kurčios dvasios, stumiančios į kraštutinumus – vandenį ir ugnį – paveikslas. Šįkart nesiūlyčiau svarstyti, ar vaikas buvo demonų apsėstas, ar sirgo epilepsija, kaip kartais teisėtai atrodo šiuolaikiniam skaitytojui. Manau, kad teksto autoriui ne tas rūpėjo... Tiesiog įsižiūrėkim į šio paveikslo detales. Berniukas – besivystantis, augantis žmogus.

Nebylė ir kurčia dvasia – ta, kuri ne tik kad nepasakys „mūsų vardas legionas“ kaip kitame garsiame Evangelijos pasakojime, bet gali net negirdėti jai skirto įsakymo... Ir tuščias būtų bandymas išklausti jos vardą, suprasti, kas ji, kaip ir kodėl... Ji padaro nepajėgų net kreiptis pagalbos... Ši keista ne pusiausvyros dvasia kankina nuo pat kūdikystės – jos pradžia tokia tolima, kaip mūsų gyvybės pradėjimas, kaip brendimas motinos įsčiose, kaip pirmieji susidūrimai su aplinka...

Žvelgiant į šį paveikslą, man iškyla keletas kitų: portretas moters, visomis jėgomis besistengiančios, bet nepajėgiančios įvardinti, kokios vaikystės žaizdos ir jų sąlygojami vidiniai mechanizmai veda į vis didesnę neviltį, savęs ir kitų nepriėmimą, pyktį... veidas jaunuolio, niekada nepatyrusio tėvų meilės, nuolat kovojančio su priklausomybėmis... ir dar daug kitų veidų, kurie nebylės ir kurčios dvasios „sugriebiami ir tąsomi“ taip, kad iš burnos sklinda tik dejonė - nieko aiškaus, nieko, kas žadėtų sveikimą... Šiandien kaip niekad tikrai žinau, kad visiems jiems, kaip ir man, yra skirti Jėzaus žodžiai: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“. Nors taip norėtųsi vadovaujantis vien savo žmogiška išmintimi „pagydyti-pagyti“, „išlaisvinti-išlaisvėti“... Neįmanoma.

Dar kitas vaizdelis – šįkart su įgarsinimu – klykdama dvasia palieka purtomą kūną. Ir štai: jis sustingęs... Mirtis vietoj pasveikimo, kurio visi tikisi? Ar virsmo apmirimas, būtinas naujai gyvybei išskleisti sparnus? Lyg gamtoje, kur judraus vikšro narelių vinguriavimą ir drugelio sparnų plazdėjimą skiria kokono tamsa ir rimtis. Pagydyto kūno sąstingis baigiasi ne savaime – Jėzus paduoda ranką ir pastato... Nors suprantu, kad tai tik viena dramos scena, labiausiai norėčiau pasilikti žvelgdama į ją.

Pagaliau dar vienas spalvingųjų teksto stikliukų skambesys: „Tikiu, padėk mano netikėjime!“. Žodžiai, kuriuos kadaise esu kartojusi kasdien beveik metus daugybę kartų, trokšdama ir negalėdama pasiimti tikėjimo malonės... Žodžiai, atpučiantys kalnų ir juose žydinčio kroko kvapą... Kroko, kuris buvo vienintelis tos malonės gavimo liudininkas. Žodžiai, kuriais atsidūstu visada, nustebinta savo tikėjimo silpnumo ir Dievo galybės... Jų skambesy galiu išgirsti daugybės balsų – duslių, kylančių iš prarajų, ir skambiai aidinčių nuo viršūnių – chorą, kurio aide nuvilnija šnabždesys: „prašykite, ir gausite... belskite, ir bus atidaryta!“. Ir žodžiai „Tikinčiam viskas galima!” nebėra dar viena visagalybės iliuzijos apraiška, stumianti į mėšlungišką veikimą iš savęs „vardan Kristaus“, bet kvietimas būti Tame, kuris gali visa.

Galėčiau primerkusi akį dar ilgai žvalgytis į kaleidoskopo gelmes, bet jaučiu, kad laikas leisti žiūrėti kitiems...

Bernardinai.lt archyvas