Šių metų 13-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė  kviečia skaitytojus „atversti pasaulį“. Būtent šiuo šūkiu norima dar kartą pabrėžti pagrindinę Knygų mugės misiją – skatinimą skaityti, įvertinti skaitymo ir knygos svarbą žmogaus asmenybės formavimuisi, teigiamą skaitymo įtaką visuomenei, knygos reikšmę kuriant šalies socialinę ir ekonominę gerovę.

Apie skaitymo malonumus, Knygų mugės aktualumą bei knygos reikšmę pasakoja Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė, Knygų mugės kultūrinės programos organizacinio komiteto narė ir leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė.

Kokia šiųmetė Tarptautinės knygų mugė, kuo ji skirsis nuo praėjusių mugių?

Bus daug naujų knygų, bet jos nebus rutulio formos! Rimtai šnekant – nesikeičia nei mugės struktūra, nei tradicijos. Kita vertus, norisi pabrėžti, kad jau 13-ąjį kartą organizuojama knygų mugė, kurią globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vėl įrodo savo gyvybingumą ir reikalingumą. Džiaugiamės, kad pavyko prisikviesti daug įvairių autorių iš JAV, Izraelio, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Prancūzijos, Alžyro, Latvijos, Kroatijos. Giliname santykius ir su artimiausiais kaimynais, ko visada labai norėjome. Išskirtinis įvykis – Lenkijos prezidento Aleksanderio Kwaśniewskio atvykimas į mugę ir dalyvavimas diskusijoje su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi.

Šiųmetė Knygų mugė dar labiau paaugo ir tapo dar labiau tarptautinė: 300 renginių, parodos, koncertai, kino programa, vaikų salė „Tu gali sukurti knygą“. Mugės svečiai neapsiribos LITEXPO erdvėmis ir vyks į susitikimus mieste. Prieš dešimtmetį knygų mugės tikslas buvo išsivalyti leidykloms sandėlius ir išparduoti užsigulėjusias knygas, dabar tai nebėra svarbiausia. Tie laikai, kai žmonės eidavo į mugę ir pirkdavo knygas po vieną ar du litus, praėjo. Nors knygų kainos ir šiemet bus žemesnės nei knygynuose, ir tai labai svarbu norintiems pirkti. Ilgainiui išsigrynino idėja ne tik parduoti ar pirkti knygas, bet ir apie jas diskutuoti, kalbėti, jas pristatyti.

Tai, kas vyks šiemet diskusijų, forumų erdvėse, jau seniai yra išaugę iš vienos knygos formato. Būtent šių metų programoje tų, išaugusių iš vienos knygos, reiškinių bus daug. Žmonėms tai įdomu, sutapo poreikis ir galimybė tą poreikį tenkinti. Per metų metus nuėjome toli, knyga šiandien tampa tik pretekstas atsispirti rimtai diskusijai. Pavyzdžiui, „Rašymas ant sienos: Lietuvos istorija pasauliui.“ Šiai diskusijai pagrindą davė Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ ir jo pripažinimas pasaulyje. Kartais ir be konkrečios knygos diskutuojama, kaip, pavyzdžiui, šių metų diskusija „Trys Europos scenarijai“.

Žinoma, yra visko, tačiau dalykų, kurių visiškai galėtų nebūti mugėje, regis, pavyko išvengti. Didžiausias uždavinys leidėjams – paruošti kokybišką knygų mugės turinį, kurį būtina kiekvienais metais auginti. Didžiulis įvykis – Lietuvos knygų iliustratorių paroda „Illustrarium“, rodyta Bolonijoje ir atkurta Vilniaus publikai. Tad nors nieko išskirtinai naujo negaliu pasakyti, vis dėlto šiemet mugė pranoksta lūkesčius savo gyvybingumu ir turinio gilėjimu. Kartais leidėjai pajuokauja, kad Lietuvoje Knygų mugė tampa svarbesnė už Kalėdas.

Bet ar toks knygų mugės populiarumas neparodo tiesiog vartotojiškumo įsigalėjimo mūsų visuomenėje? Neseniai rašytoja Giedrė Kazlauskaitė savo publikacijoje „Knygų Gariūnai“ ganėtinai kritiškai atsiliepė apie knygų mugės reiškinį. Ar nemanote, kad vis tik renginių gausa, besistumdanti minia ir leidyklų rengiamos įvairios atrakcijos kiek subanalina pagrindinį knygų mugės siekį – pabrėžti skaitymo ir knygos svarbą žmogui?

Niekada nesijaučiau matanti „atrakciją“ ar joje dalyvaujanti, nors ne pirmą kartą girdime tokių nuogąstavimų. Yra žmonių, kurie sako, kad mugė nereikalinga, kad apskritai tik vienatvėje gali išgyventi knygos didybę, kad jie neis į Knygų mugę stumdytis minioje. Gerbiu kiekvieną nuomonę, tačiau man keista tokią girdėti iš kultūros žmogaus. Noriu priminti, jog kito tokio viešo ir svarbaus kultūros forumo Lietuvoje nėra, ir jeigu patiems kultūrininkams tai atrodo nereikalinga, tada nežinau, kaip jie įsivaizduoja, kur ta kultūrinė apyvarta turėtų vykti. Ar ji negali vykti viešai, įtraukiant kuo daugiau žmonių? Manyčiau, šiandien knygų mugė jau išaugo tokias abejones ir purkštavimus.

Beje, į Knygų mugę niekas varu nevaro. Gal tiesiog verta išmokti ją toleruoti? Kita vertus, niekas neverčia knygų pirkti. Matome labai daug žmonių, kurie įsilieja į kultūrinę programą ir išeina be jokio krepšelio. Labai gerbiu tokius žmones, jiems ir kuriama kultūrinė programa. O Gariūnuose, mano žiniomis, niekas nediskutuoja bendrakultūriniais klausimais, turguje tiesiog ieškoma pigesnio ir standartinio produkto. Šiandien tarptautinės Vilniaus knygų mugės kokybe neabejojama ir tarptautiniu mastu. Beje, autoriai iš užsienio dėl kokių nors priežasčių negalintys atvykti vasario mėnesį, renkasi kitą laiką. Tarkim, Timothy Snyderis, studijos „Kruvinos žemės“ autorius, viešės Lietuvoje gegužės 16 dieną, nors buvo kviestas į mugę.

2011 metais projekto „Bibliotekos pažangai", kurį vykdė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Kultūros ministerija, poveikio vertinimui SIC atliko Lietuvos gyventojų (15–74 metų) apklausą, į kurią buvo įtraukti klausimai apie skaitymo ypatumus ir leidinių pasirinkimą viešosiose bibliotekose. Vienas iš pagrindinių skaitančiųjų knygas motyvas – noras gilinti savo žinias (53 %). Ar smalsaus ir ypač išrankaus skaitytojo poreikius patenkins šiųmetė knygų mugė?

Skaitytojai šiandien ieško kokybės ir kelia vis aukštesnius reikalavimus – tiek knygos turiniui, tiek jos parengimui. Vis dažniau girdime eilinį skaitytoją peikiant knygos vertimą, suredagavimą. Knygos leidybos kultūra yra pakilusi, nes turime išrankų ir išsilavinusį vartotoją. Džiugu, kad orientuojamės į kokybę ir kad niekinės vertės knygos, žvaigždūnų biografijos jau yra vakar diena. O ir knygų mugėje tokiems leidiniams vietos vis mažiau, nors esame priversti rengti knygų mugės kultūrinę programą iš to, ką pasiūlo leidyklos. Tai, kad šiemet leidyklų pasiūlymų buvo daug ir jie buvo rimti, rodo bendrą ir leidybos, ir kultūros apskritai lygį.

O kokia yra dabartinė knygų leidybos situacija Lietuvoje? Ar yra jaučiamas ryškus pagerėjimas?

Knygų leidyba, deja, priklauso nuo šalies ekonominės situacijos, kuri lemia ir pirkėjų galimybes. Ji visiškai koreliuoja su žmonių pajamomis ir su tuo, kiek jie gali išleisti uždirbtų pinigų knygoms. Žmonės tikrai nori skaityti, daugiau pirkti, bet negali. Esame tai patikrinę – sumažinus knygos kainą, pirkimų rezultatai būna kur kas geresni. Bet parduodami knygas tomis kainomis, kokiomis žmonės Lietuvoje galėtų drąsiai pirkti, toli važiuoti negalime, nes tos kainos yra kur kas žemesnės nei knygų savikaina. Tiražai Lietuvoje, deja, nėra dideli ir vis mažėja.

Kadangi ekonominė situacija stabilizavosi, 2011-uosius baigėme, matyt, šiek tiek geresnės nuotaikos nei prieš porą metų, kai keletas dalykų leidybą kirto iš pašaknų. Toliau lieka pakartoti senas murmeles, kad knygos funkcionavimas Lietuvoje nėra sutvarkytas, kad žmonės norėtų daugiau skolintis knygų iš bibliotekų, kad knygų trūksta, kad keičiasi gyvenimo būdas ir žmonės vis daugiau keliauja. Lietuvoje rastume tikrai nedaug namų ūkių, kur sąmoningai ir tvarkingai formuojamos bibliotekos ir svajojama jas kažkam palikti.

Kalbant apie knygų skolinimąsi iš bibliotekų, Kultūros ministerija, vykdydama įsipareigojimus didinti kultūros prieinamumą visoje Lietuvoje, 2012 metais ketina beveik dvigubai daugiau lėšų skirti naujiems dokumentams viešosiose bibliotekose ir duomenų bazių prenumeratai. Tad galbūt knygos prieinamumas bus žymiai geresnis ir galės patenkinti mažas pajamas gaunančio skaitytojo poreikius.

Viską, kas skiriama knygų įsigijimui, t.y., tam vandeniui, kurį mes turime įleisti į baseiną, o ne skirti baseino remontui, mes, žinoma, vertiname labai pozityviai kartu su pačiomis bibliotekomis, bet matome ir kitų uždavinių. Leidėjų asociacija nori inicijuoti rimtą pokalbį apie skaitymo kultūrą, skaitymo būtinybę, literatūros poveikį jaunų žmonių formavimuisi. Nemanau, kad visi mokiniai išeina iš mokyklos įtikinti, kad skaitymas yra gėris, arba išmokę suvokti kūrinius ir pamilę literatūrą. Mes negalime nieko priversti ką nors mylėti. Būtų nuostabu, jei atsirastų Meilės ministerija, kuri išmokytų arba priverstų mylėti ką nors visus. Bet tyrimai rodo, kad Lietuvoje jauni žmonės skaitymo, deja, nesuvokia kaip didelės vertybės, ir skaitymo prioritetai bei pasirinkimas, ką skaityti, yra labai paviršutiniški. Čia , beje, verta prisiminti Mugės vaikų salę ir jos talentingą šeimininkę Sigutę Chlebinskaitę. Juk jos akyse užaugo Mugės karta! Prieš 10 metų vaikai, atvesti tėvų, šiandien lankose kitose mugės erdvėse ir aktyviai dalyvauja renginiuose. Tai jau jų renginys!

Kas turėtų keistis – mokymo programa, patys mokytojai turėtų žinoti naujausias literatūros tendencijas ir jas pristatyti mokiniams, ar bent jau padėti atkreipti dėmesį į šiuolaikinę literatūrą?

Manyčiau, kad čia visi truputį kalti, jei žmogus išeina iš mokyklos neišmokęs mylėti ir suvokti knygos. Kalti ir leidėjai, juk niekas netrukdo važinėti po mokyklas ir kalbėti, pristatyti autorius, padėti suvokti tekstą, kviesti moksleivius į leidyklas, spaustuves, kūrybines dirbtuves, organizuoti apsakymo, novelės ar kritinio straipsnio rašymą mokykloje. Veiklos yra labai daug, bet mes neturime šitam laiko ir energijos, o paskui stebimės, kad vaikai nesugeba suvokti rimtesnio teksto. Pasiūla kitų dalykų, kurie yra labai atraktyvūs, milžiniška. Knygai šiandien kartais sunku konkuruoti. Turime surasti labai rimtų argumentų, kodėl verta pasinerti į knygų pasaulį. Kiti juk daug patrauklesni! Žaisdamas kompiuterinį žaidimą gali per 3 sekundes susprogdinti visą visatą, o kartais perskaitai knygą – ir nieko?

Galbūt tą spragą padėtų užpildyti elektroninės knygos? Koks Jūsų požiūris į jas?

Globalizacija padarė savo: mūsų vaikai „gyvena“ lėktuvuose ir čia elektroninė knyga, žinoma, yra išeitis. Lietuvoje augančios kartos prisirišimas prie knygos, deja, silpsta. Liūdna, kad nėra didelės pasiūlos legalių elektroninių knygų mugėje, čia priekaištas ir leidėjams, ir vartotojams, kurie smagiai piratauja. Bet akcentas turi būti ne čia. Nesvarbu, kokiu pavidalu gyvuos knyga. Svarbu apie knygą kalbėti ir daryti ją reikalingą. Manau, auga kompiuterinė karta, kuri skaitys objektyviai mažiau, bet vis dėlto bus ir tokių, kurie neįsivaizduos gyvenimo be knygos, kad ir kokiu pavidalu ji egzistuotų.

Bet nebūtinai tai augančios naujosios kartos problema. Yra nemažai ir brandaus amžiaus žmonių, kuriems knygos nėra reikalingos. Kas galėtų padėti skatinti knygos skaitymą apskritai?

Tai yra senos problemos, apie kurias kalbame metų metus, o niekas nesikeičia. Noriu priminti, kad Lietuvoje nėra patrauklaus specializuoto knygų žurnalo – tokio, kokių yra, pavyzdžiui, apie žvejybą ar sodininkystę, – kuris galėtų puikiausiai tenkinti šitą funkciją, apie kurią kalbame. Nėra pristatomos ir aptariamos knygų naujienos, nėra ir normalaus knygų reitingavimo. Mes neturime televizijose profesionalios laidos, turime tik reklaminius intarpus, reklamuojančius vieną ar kitą leidinį. Neturime autoritetingos laidos, kuri mums pasakytų: „štai pasirodė knyga, kurią jūs privalote skaityti“ dėl vienos ar kitokios priežasties. Knygų mugė savotiškai atlieka šią funkciją todėl, kad galite savo akimis pamatyti gyvą autorių ir nuspręsti – įtikino jis jus, ar neįtikino.

Bet Knygų mugė vyksta kartą per metus, šitie atlaidai trunka keturias dienas, ir tuo viskas pasibaigia, o nuolatinio knygos kultūros gaivinimo, manyčiau, labai stinga.

O ką patartumėte knygų mugės skaitytojui, kad jam nieko nepristigtų, arba priešingai, kad jis visur suspėtų ir surastų tai, ko ieškojo?

Perskaičius didžiulę programą, kuri pagaliau atsirado www.vilniausknygumuge.lt tinklalapyje, gali išpilti prakaitas: kaip visur spėti? Todėl jau kelinti metai iš eilės tenka kartoti: neikite aklai į mugę. Reikia padaryti namų darbus. Šiemet namų darbai bus sudėtingi, nes vien šeštadienį 80 renginių! Kai kurie jų panašūs savo tema ir patrauklumu, vyksta tuo pačiu metu, taigi, teks keletą kartų ir „persiplėšti“.

Šias 4 dienas dauguma Lietuvos protų bus „įdarbinti“ mugėje, ir tie, kuriuos mylime labiausiai arba norime prisiminti, bus čia. Naujiena – pokalbis apie prezidento profesiją. Aleksanderis Kvaśniewskis kalbėsis su Valdu Adamkumi apie prezidento veiklą pasibaigus kadencijai. Diskusija vadinsis „Profesija: prezidentas“. Reta galimybė žmonėms išgirsti pasaulyje dviejų žinomų politikų diskusiją, kurią ves prof. Egidijus Aleksandravičius.

Dar kartą pasikartosiu – reikia stropiai atlikti namų darbus. Juolab kad programa siūlo ir koncertų, ir rimtos muzikos, ir susitikimų su dainuojančiais aktoriais, ir galimybę dalyvauti įvairių premijų teikimuose – taigi, išgirsti ir išvysti geriausia, kas sukurta per metus.

O kalbant apie 2014-uosius metus, Pasaulio knygų sostinę, ar yra kažkas konkretaus jau žinoma dėl jos?

Vilnius teikia paraišką tapti Pasaulio knygų sostine 2014 metais, kaip ir Oksfordas bei Barselona. Nežinia, ar mums pavyks nugalėti konkurentus, bet, manyčiau, kad Vilniaus knygų mugė daug ko išmokė. Šiuo metu rengiama paraiška, jos vertinimą turėsime tiktai vėlyvą pavasarį. Paraiškos rengimas yra didžiulis darbas ir tai, kad esame išėję Vilniaus knygų mugės mokyklą, tikrai padeda. Visų pirma, suvokiant, kas yra svarbu, kas iš vieno ar kito projekto gali išaugti. Dėkoju Knygų mugei, kuri yra galų gale kas? Žmonių, kuriems svarbi kultūra ir knyga kaip tos kultūros dalis, susitikimo vieta.

Kalbino Dalia Rauktytė

Mugė vyks  vasario 23-26 dienomis
Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, Laisvės pr. 5, Vilnius