Pirmojoje straipsnio dalyje vasario mėn. „Magnificat“ bandėme atskleisti drabužių reikšmę liturgijoje, o šįsyk kalbėsime apie Bažnyčios tarnų dėvimus drabužius. Tai, kas buvo pasakyta apie tikinčiųjų drabužius, tinka ir kalbant apie drabužius tų, kurie vadovauja tikinčiųjų sakramentiniam šventimui. Tačiau čia būtina pakalbėti ir apie motyvus, pagal kuriuos liturgijai vadovaujantieji dėvi garbingus liturginius drabužius, kurie prieš pradedant naudoti turėtų būti palaiminti pagal nustatytas liturgines apeigas.

Taigi, kodėl rengiamasi liturginiais drabužiais? Skirtingai nei visi kiti apsirengęs liturgijos vadovas kviečia mąstyti apie specifinę jo atliekamą misiją. Kiekvieno sakramento šventime vyskupas ar (jį pavaduojantis) kunigas veikia ne kaip paprastas žmogus, bet kaip Kristaus atstovas ir kaip liturginio vyksmo vadovas, turintis ypatingų galių, jam suteiktų per Įšventinimo sakramentą. Liturginiai drabužiai, kuriais vilki įšventintas asmuo, išreiškia kunigo tarnystę, kuri sakramento malone leidžia jam švęsti ne savo vardu ir ne kaip bendruomenės įgaliotiniui, bet ypatingai susitapatinus su „Aukščiausiuoju ir amžinuoju Kunigu, kuris yra Kristus, in persona Christi capitis (Kristaus – Galvos asmenyje)“ bei Bažnyčios vardu. Drabužiai, kuriuos dėvi kunigas, jam turi priminti, kad jis nėra švenčiamų dalykų šeimininkas, bet tarnas. Todėl jis negali naudotis šventųjų apeigų tekstais ar ženklais kaip tinkamas, kaip su asmenine savo nuosavybe, sukurti savitą asmeninį, žaidybinį, teatrinį apeigų stilių. Kunigas turi prisiminti, kad čia jis veikia Kito vardu, atlikdamas misiją, kuri esmingai skiriasi nuo kitų šventės dalyvių. Ne visi Bažnyčios, mistinio Kristaus Kūno nariai atlieka tas pačias pareigas. Eucharistijoje tarnysčių skirtumai išoriškai matomi iš drabužių skirtingumo, todėl jie turi būti kiekvieno tarnautojo specifinės tarnystės ženklas (visiems rekomenduočiau pastudijuoti Bendruosius Romos mišiolo nuostatus, kuriuose daug konkrečių teologinių ir liturginių apmąstymų).

Kokie Bažnyčios nuostatai liturginiams drabužiams?

Bažnyčios tarnams yra pavedamas švenčiamas tikėjimo slėpinys visos Dievo tautos gerovei. Bet ne jie yra jo šeimininkai. Štai kodėl yra reikalaujama nuoširdžios tarnautojų pagarbos ir gaivios ištikimybės liturginiams nuostatams. Man įstrigo kažkada skaityti palaimintojo Jono Paulius II žodžiai, kuriuos norėčiau priminti visiems: „Toks tarnautojo, celebranto, pavaldumas „slėpiniui“, kuris jam patikėtas Bažnyčios visos Dievo tautos labui, turėtų taip pat reikštis liturginių reikalavimų dėl šventosios Aukos šventimo laikymusi. Tokios taisyklės, pavyzdžiui, susijusios su apranga, būtent su celebranto dėvimais sakraliniais drabužiais. Žinoma, pasitaikydavo ir tebepasitaiko aplinkybių, kuriomis tie potvarkiai neįpareigoja. Su dideliu jauduliu skaitome kunigų, buvusių kalinių naikinimo stovyklose, parašytas knygas, kuriose pasakojama apie Eucharistijos šventimą nesilaikant minėtųjų taisyklių, tai yra be altoriaus ir sakralinių drabužių. Tomis sąlygomis tai liudijo heroizmą ir buvo verta didelės pagarbos, tačiau liturginių nurodymų nepaisymas normaliomis sąlygomis aiškintinas kaip pagarbos Eucharistijai stygius, kurio priežastis gali būti individualizmas, nepakankamas kritiškumas vyraujančių požiūrių atžvilgiu arba tam tikra tikėjimo dvasios stoka.“ (Jonas Paulius II, laiškas Dominicae Cenae apie Eucharistijos slėpinį ir kultą visiems Bažnyčios vyskupams, 1980 vasario 24 d., Nr. 12)

Bažnyčia yra davusi nuorodas, kokie turėtų būti liturgijoje naudojami daiktai bei drabužiai, siekdama kuo geriau atskleisti dvasinę ir religinę sakramentų šventimo plotmę. Štai Bendrųjų Romos mišiolo nuostatų mokymas: „Kaip šventoves statant, taip ir liturginius rakandus joms gaminant, Bažnyčia leidžia laikytis to krašto stiliaus ir priima tuos pritaikymus, kurie atitinka atskirų tautų būdą bei tradicijas, jei tik visa tai derinasi su pačių liturginių rakandų paskirtimi. Ir šioje srityje reikia siekti kilnaus paprastumo, kuris geriausiai derinasi su tikruoju menu. Renkantis liturginiams rakandams medžiagas, šalia tų, kurios nuo seno vartojamos, galima imti tas, kurios šiais laikais yra laikomos tauriomis, ypač patvarios ir gerai pritaikomos Liturgijoje. Kiekviename krašte tai spęs Vyskupų konferencija (Nr. 287). Liturginiams drabužiams šalia tradicinių medžiagų galima vartoti to krašto natūralius pluoštus ir net kai kuriuos dirbtinius, kurie derinasi su švento veiksmo ir jį atliekančio asmens kilnumu. Tai spręs Vyskupų konferencija (Nr. 305). Dera, kad kiekvieno drabužio grožį ir prakilnumą lemtų ne pridėtinių papuošalų gausumas, o pati medžiaga ir forma. Puošti galima tik tais paveikslais, figūromis ar simboliais, kurie ženklina šventą to drabužio paskirtį; kas šventajai paskirčiai netinka, to reikia vengti (Nr. 306). Šalia šventųjų indų ir liturginių drabužių, kuriems yra nustatyta tam tikra medžiaga, ir kiti reikmenys, tiek liturginiam naudojimui skirti, tiek kitais būdais bažnyčioje vartojami, turi būti taurūs bei tinkami savo paskirčiai (Nr. 311). Reikia stropiai žiūrėti, kad ir mažiau svarbiuose dalykuose būtų paisoma meniškumo reikalavimų, ir kad visada kilnų paprastumą lydėtų švara (Nr. 312).“ (paryškinta autoriaus)

Liturginių drabužių istorijoje įsidėmėtinas ir daug paaiškinantis šv. Karolio Boromėjaus indėlis. Siekdamas dvasinės Bažnyčios reformos, jis rūpinosi ir liturgijos reforma. Drauge skatino labiau domėtis liturgijoje naudojamų dalykų gaminimu, saugojimu, naudojimu, reikalaudamas nenaudoti netinkamų ar nederamų. Vieniems davė naują paskirtį, kitus nurodė sunaikinti. Todėl randami senesni audiniai ar daiktai pritaikyti naujoms epochoms, naujoms formoms ir stiliams.

Dabar pasižiūrėkime į vadovaujančiojo liturgijai drabužius.

Bažnyčioje, kuri yra Kristaus kūnas, ne visi nariai atlieka tas pačias pareigas. Jas turi ženklinti liturginiai drabužiai. Tačiau reikia, kad liturginiai drabužiai ir šventųjų apeigų gražumą didintų (Nr. 297).

Visiems bet kurio laipsnio patarnautojams (čia kalbama ir apie vyskupą bei kunigus ar diakonus) bendras liturginis drabužis yra alba (baltos drobės ilgas, siekiantis kojas, drabužis, visiškai dengiantis įprastus drabužius), per juosmenį suveržiama juosta (gaminama iš to paties audinio kaip ir alba ar vyta virvė), jei tik nėra pasiūta taip, kad laikytųsi prie liemens ir be juostos. Jei alba aplink kaklą ne visai uždengia paprastuosius drabužius, prieš ja velkantis, reikia užsidėti antpetę (humerolą) (dažniausia keturkampis baltos drobės audinys, susegamas ar surišamas). Alba reiškia Krikštu gautą naują gyvenimą – „apsivilkimą Kristumi“. Jis – visų krikščionių krikšto valandą gautas rūbas.

Albos negalima pakeisti kamža (sutrumpinta alba iki kelių, kuri visada dėvima tik ant kunigo ar ministranto sutanos), kai rengiamasi arnotu arba dalmatika arba kai dėvima stula vietoj arnoto ar dalmatikos (Nr. 298).

Stula – svarbus šaliko formos ženklas, vyskupo ir kunigo tarnystę žymint krintantis nuo kaklo, dažniausiai iki albos apačios, diakono stula dėvima sukryžiuota per kairį šoną. Stula primena Kristaus saldų jungą ir lengvą naštą (plg. Mt 10, 30). Diakonas stulą dedasi ant vieno peties, nes yra paskirtas ne kunigauti, o tarnauti.

Dalmatika – kryžiaus formos drabužis su rankovėmis, nepuošiamas kryžiumi, nešiojamas diakono. Jį, kaip tarnystės ženklą, po arnotu dėvi ir vyskupas.

Kapa – brangus priekyje atviras ir susegamas apsiaustas su gobtuvu procesijoms, ypač lauke, ir ne Mišių liturgijoms, dėvimas ant albos ir stulos.

Arnotas – Mišių liturgijai naudojamas brangus visą kūną dengiantis viršutinis apskritimo formos drabužis su viduryje esančia ertme galvai. Šitaip paslepiamos asmens kūno formos, kviečiant jo tarnystėje įžiūrėti Kristaus tarnavimą. Ilgainiui vis labiau išpuošiant arnotus – sidabru, auksu, brangakmeniais – jie vis sunkėjo. Pasidarė paprasčiausiai nepakeliami, tad reikėjo sutrumpinti. Šiandien naudojami seniausiųjų formų drabužiai. Niekada nebuvo drausti ir sutrumpintieji.

Liturginių drabužių spalvų įvairumu siekiama vaizdžiai išreikšti tam tikru liturginių metų laiku švenčiamų tikėjimo paslapčių pobūdį ir krikščioniškojo gyvenimo raidą (Nr. 307).

Balta naudojama per šventes ir iškilmes, ir skelbia Kristų, prisikėlusį, išaukštintą ir viešpataujantį. Ji taip pat reiškia tikėjimą, džiaugsmą ir tyrumą.

Raudona primena Šventosios Dvasio išsiliejimą, Kristaus kančią ir jo kraują bei kankinių kraują, pralietą Kristaus pavyzdžiu.

Violetinė spalva reiškia atgailą ir laukimą. Iki II Vatikano Susirinkimo reformos ji nereiškė gedulo, kuris buvo pažymimas juoda spalva. Krikščionių gedulas juk nėra be vilties, jis – ne juodas, jis kupinas laukiamo susitikimo.

Žalia reiškia viltį.

Neprivaloma rožinė spalva, naudojama advento ir gavėnios vidury, reiškianti trumpą stabtelėjimą atgailos ir pasninko kely. Rožinė yra pusiau violetinė (reiškia atgailą) ir pusiau balta (reiškia šventę).

Dabar beveik nenaudojama juoda reiškia liūdesį ir gedulą, kuris krikščioniui nedera kaip tiems, kas neturi prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo vilties.

Aukso drabužiai skirti iškilmėms ir gali būti naudojami vietoje kitų spalvų, išskyrus violetinės.

Grožis juk – ne prabangume. Medžiagos ir jos formos taurumas yra esminės savybės, kuriomis turi pasižymėti liturginis drabužis. Čia yra panašiai kaip su II Vatikano Susirinkimo liturgija, architektūra, muzika ir kitu menu. Kur nėra meilės ir nuoširdumo, viskas tampa negražu ir neskoninga.

2012 kovas