Visada prieš susitinkant su pasaulinės klasikos kūriniu aplanko didesnis ar mažesnis nerimas, nuogąstavimas: ar suprasiu? Ar sugebėsiu priimti, išgirsti tai, ką sako kūrėjai?.. Prieš žiūrint spektaklį ,,Ledi Makbet“ Valstybiniame jaunimo teatre, sukurtą pagal Viljamo Šekspyro pjesę ,,Makbetas“, režisuotą Algirdo Latėno, – nerimo būta nemažo. Tačiau ši būsena skatina ir didesnį susikaupimą, didesnį dėmesį, jautresnę atmintį.

Režisierius su Šekspyro tekstu elgiasi atsargiai ir pagarbiai. Išsaugoma klasikos šerdis, įsupant ją į šiuolaikiškumo simbolius, vaizdus, faktūras. Laumės mintys ir jų pranašystės išvynioja būsimo veiksmo kamuolį, kurio esmė – kova už aukščiausios valdžios – karaliaus – sostą, o tai reiškia – trukdančių, pavojingų asmenų pašalinimą. Tikslas, atėjęs iš pasąmonės gelmių, užvaldo sąmonę, sunaikindamas gyvąsias, gerąsias mintis. Taip nutinka karališkosios kariuomenės vadui Makbetui ir jo žmonai. Gal todėl, kad Ledi Makbet pasąmonė šiurpesnė, audringesnė, būtent jos mintys ima dominuoti ir Makbeto gyvenime, – Ledi ima valdyti, kartu naikindama ir save, ir savo vyrą.

Viktorijos Kuodytės kuriama Ledi Makbet vidines pasąmonės gylį išreiškia per rūbą, judesį, išorines detales, portreto vizualumą. Ji taip užvaldyta grobuoniškų idėjų, kad jos, lyg pikčiausios kinivarpos, suėda joje žmogų.

Sergejaus Ivanovo kuriamas Makbetas yra pasidavęs visiškos, neribotos valdžios troškimui, skatinamam laumių pranašysčių bei žmonos įgeidžių. Žmogiški jausmai truputį prasibrauna mirus jo žmonai, prie jos kūno. Tačiau toliau – kova dėl valdžios tęsiama, kaip ir – neapykantos ir baimės prarasti sostą kelias. Sustabdyti savinaiką jau nebeįmanoma.

Dramaturgiškai, sceniškai prasminiu krūviu atsvara Makbetų porai yra Škotijos didikas Makdufas. Suvokęs niekšingus Makbeto veiksmus, paliekantis šalį, o po skausmingiausių išgyvenimų – sugrįžtantis tėvynėn, kad nugalėtų Makbetą ir išgelbėtų  karalystę nuo baisaus valdovo. Jo sąjungininkais tampa karaliaus Dunkano sūnus Malkolmas ir didikas Rosas.

Gedimino Storpirščio kuriamas Makdufas yra labai dramatiškas – nes suprantantis, regintis tikrąją situaciją aplink sostą, nes išgyvenantis didžiulę asmeninę netekčių tragediją, įvykusią dėl Makbeto žiaurumo, bet surandantis jėgų atsistoti tvirtai ant kojų ir net vesti paskui save kitus bendraminčius, tėvynės gelbėtojus. Makdufo šviesioji prigimtis ryškiai juntama, tarsi kitas – baltas, dieviškumu pažymėtas – molis, iš kurio sutveriamas didvyriškas, stoiškas asmuo-personažas, ir tragiškomis aplinkybėmis išsaugantis grynąjį žmogiškumą, jautrumą, teisingumą.

Malkolmas, karaliaus sūnus, įveikęs vidinių prieštaravimų bangas, stoja greta Makdufo ir padeda tiesai nugalėti. Simonas Storpirštis kuria personažą savitą, gebantį tiksliai ir laiku apsispręsti; finale išpažįstantis ne fizinę, išorinę jėgą, bet dvasios, širdies balso pirmenybę. Svarbiausias finalinės scenos akcentas ir yra – Malkolmo atsisakymas sėsti į valdovo sostą. Tik savo baltą skepetą padeda ant sosto krėslo nugaros. Jis pats pasitraukia, išnyksta tarp žmonių, atsisakydamas primityviojo, agresyvaus dualistinio pasaulio, žengdamas į kitur – kitonišką erdvę,– kur jo laukia kitas kelias. Šio baisaus pasaulio jam nereikia... Balta skepeta lieka vietoje jo – lyg skeptras (fonetiškai priebalsių abiejuose žodžiuose kaita turi savą reikšmę) – baltumo, vaiskumo, tiesos simbolis.

Įkyriosios, klampiosios pasąmoninės mintys spektaklyje įgauna stiprų emocinį vaizdinį kūną – tampa ilgomis, tąsiomis virvėmis, įvairiais šmėklų pavidalais, ilgomis nutįsusiomis draperijomis.Taip pat jos virsta ir plokštumomis: atspindinčiomis, įtraukiančiomis, užveriančiomis, uždarančiomis, apribojančiomis, net ir – sunaikinančiomis. Jos uždaro taip, kad nebėra erdvės judesiui,– ten mąžta ir gyvybė: senka, gęsta, yra išsiurbiama.

Vientisą ir harmoningą spektaklio vaizdą, kūną ir dvasią sutveria bendras jį kuriančių menininkų darbas: režisierius Algirdas Latėnas, minėti aktoriai – Viktorija Kuodytė, Sergejus Ivanovas, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis; taip pat – Saulius Sipaitis, Škotijos karalius; Jurgis Damaševičius, Bankas, karališkosios kariuomenės vadas; Ignas Ciplijauskas, Škotijos didikas; Giedrius Arbačiauskas, taip pat kuriantis Makdufo vaidmenį; mintys-laumės: Karolis Butvidas, Jonė Dambrauskaitė, Šarūnas Datenis, Giedrė Giedraitytė, Dalia Morozovaitė, Imantas Precas, Dainius Tarutis; Nerijus Gadliauskas, I žmogžudys; Vytautas Taukinaitis, II žmogžudys; scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, judesio kompozicija – Arnoldo Jalianiausko, šviesų dailininkas – Gintautas Urba, garso režisierė – Alina Zujytė, režisieriaus padėjėja – Kristina Andrejauskaitė; skambant Astoro Piazzolla‘s ir Fausto Latėno muzikai.

Spektaklis įsimena kaip vienumos, dermės ir darnos – visų kūrybos komponentų atžvilgiu – kupinas scenos kūrinys. O labiausiai atmintyje išlieka šios akimirkos: Makbetas, skaitantis sonetą iš suvyniojimui skirto popieriaus; Ledi Makbet dvasinės ligos kulminacija, jos mirtis, suvyniotas jos kūnas; Makdufo tragiškoji scena – po skaudžios žinios, jo pasiryžimas ginti tėvynę ir jos garbę; Malkolmo gobtuvas ant galvos – vietoje siūlomos karūnos; prie tuščio karališkojo krėslo Makdufas, Malkolmas ir Rosas,– jų rūbai su sidabriniais suspindėjimais – tarsi suskambėjimais, grynais, aukštais... ir baltumos švytėjimai; po aktorių nusilenkimo ir nusileidus uždangai – pačiame scenos priekyje liekantis stovėti, lyg laukiantis, tuščias karališkasis sostas – su balta skepeta-skeptru, kurie – abu – tarytum atstovauja visam gyvojo, šviesiojo, žmogiškojo gyvenimo spektrui. Žmogus turi būti karaliumi. Žmogus sąmoningasis – nešantis pilnatvę, išmintį, polėkių-minčių-jausmų erdves. O nuo virvių ir šmėklų – nusigręžiantis, prie jų net neprisiliečiantis, kuriantis pasaulį ir gyvenimą be griovimo, naikinimo jėgų.

Koks likimas ištinka, paklusus virvėms, šmėkloms – visai tamsiajai pasąmoninei galiai, – būtent ir parodo makbetiškoji pora šiame spektaklyje.

Daug tiesų, atradimų, suvokimų, nustebimų pateikia žiūrovui režisierius Algirdas Latėnas spektaklyje ,,Ledi Makbet“. Vaizdais, metaforomis, scenine plastika, šekspyriškuoju tekstu. Ir žiūrovas aiškiai mato: Šekspyro ,,Makbetas“, pasirodęs 1605 ar 1606 metais, kalba ir apie mus, mums – XXI amžiaus žmonėms. Perspėja, parodo, prašo. Kviečia praregėti tiesai.