Šiandien vyksta įspėjamasis Lietuvos švietimo profesinės sąjungos(LŠPS) ir LŠDPS Žemaitijos regiono susivienijimo organizuojamas streikas. Sprendimą dėl jo organizavimo profesinės sąjungos atstovai priėmė vasario 9-ąją.

„Mes nuolat teikiame argumentuotus pasiūlymus Švietimo ir mokslo ministerijai, mūsų profesinė sąjunga – viena konstruktyviausių, tačiau net ir jos nesiklausoma“, – sakė  LŠPS tarptautinė ekspertė Tatjana Babrauskienė.

„Išbandėme visus įmanomus žingsnius. Teikėme siūlymų, konferenciją rengėme. Dėl kai kurių klausimų sutarimas ir buvo, tačiau tai neatsispindėjo teisės aktuose. Taigi dabar imamės Darbo kodekse numatyto veiksmo – įspėjamojo streiko“, - teigė LŠPS pirmininko pavaduotojas Romas Turonis.

Šiandien pedagogai rengia įspėjamąjį streiką, kurio metu mokytojai bus darbo vietose, tačiau nedirbs pora valandų. Tačiau mokinių saugumas, kaip tvirtino profesinės sąjungos atstovai, bus užtikrintas, taigi tėvai dėl savo vaikų gali nesijaudinti. Streiko metu, planuojama, vaikai dalyvaus Užgavėnių šventėse arba klausysis paskaitų apie pilietinį aktyvumą, jo raiškos formas.

Tačiau praėjus šiam streikui galima sulaukti ir kito, neterminuotą laiką trunkančio streiko. Neterminuotas streikas, sakė profesinės sąjungos atstovai, bus organizuojamas ŠMM nepatenkinus mokytojų keliamų reikalavimų. Kaip tikino mokytojų atstovai, ilgasis streikas gali būti organizuojamas bet kada: kad ir per įskaitas, ar valstybinius egzaminus.

„Bernardinai.lt“ kalbėjosi su LŠPS atstovais T. Babrauskiene ir R. Turoniu apie mokytojų keliamus reikalavimus.  

Mokytojų streikai bei akcijos organizuojami jau ne pirmą kartą. Profesinė sąjunga ir patys mokytojai nuolat kelia reikalavimus, kyla konfliktų. Kyla klausimas, ar buvo toks laikas, kai mokytojai savo statusą ir padėtį vertino teigiamai?

T. Babrauskienė. Tikriausiai padėtis buvo pagerėjusi 2007–2008 m., pakilus mokytojų atlyginimams.Net Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojai pastebi, jog į universiteto siūlomas studijų programas tuo metu įstojo aukštesnius balus, stipresnę motyvaciją turinčių abiturientų. Tačiau mokyklose pakilimo dar nebuvo, tikriausiai daugiau laiko pokyčiams reikėjo.

Reikia pripažinti, kad daugeliui žmonių reikia aiškių socialinių garantijų, garantijų dėl darbo užmokesčio, kuris suteikia laisvę, galimybę tobulėti. Mokytojas – ne išimtis. Juk pasitenkinimą jauti savo atlyginimą ne tik maistui ir skalbimo milteliams skirdamas. Mokytojui reikia nuolat investuoti į save – keliauti, pamatyti, skaityti, dalyvauti renginiuose.

Tačiau mokytojas negali saugiai jaustis: galbūt jam tik tris pamokas direktorius kitais metais duos? Jis negali imti paskolos, nes nėra užtikrintas, kad kitais metais jo atlyginimas nepakis, jog jo mokyklos neuždarys... Tai – tik kelios priežastys, kodėl mokytojai jaučia nuolatinį stresą, įtampą, išgyvena dėl savo saugumo.

Kokių permainų siekiate šiuo streiku?

R. Turonis. Dar prieš šešerius metus buvome sutarę dėl mokytojų minimalaus krūvio – aštuoniolikos kontaktinių valandų. Tačiau mažėjant vaikų skaičiui, mažėjant mokytojų krūviams, į mokyklą priimami dirbti nauji mokytojai. Kur matyta, kad, mažėjant vaikų ir uždarant mokyklas, mokytojų vis daugėja?

Nesant patvirtinimo, jog minimalus mokytojo krūvis turėtų būti 18 kontaktinių valandų, mokytojas tampa socialiai pažeidžiamas, nes mokyklų direktoriai nėra įpareigoti užtikrinti konkretaus skaičiaus darbo valandų, jie net neprašo mokytojo sutikimo dėk krūvio mažinimo.

T. Babrauskienė. Krūvius mažinant, mokytojams siūlomos aštuonios ar dešimt pamokų. Tokiais atvejais nesivadovaujama Darbo kodeksu, kuriame parašyta, jog mažinant darbuotojo darbo krūvį reikia gauti jo sutikimą. Jei darbuotojas nesutinka, jis gali palikti darbo vietą, ir jam privalu išmokėti išeitinę kompensaciją.

R. Turonis. Siekiame, kad naujoji mokytojų kvalifikacijos tobulinimo koncepcija nebūtų priimta nesusitarus. Tai – neaiškus dokumentas su daug paslėptų povandeninių rifų.

Koncepcijoje teigiama, kad kas ketverius metus mokytojas turi įrodyti savo kvalifikacijos atitikimą, kas pažeidžia nekaltumo principą, nes mokytojai nuolat dirba su vaikais ir nesislepia kažkur pogrindyje ar šimtas kilometrų nuo mokyklos. Be to, jie ir taip turi keliolika prižiūrinčių institucijų, pradedant mokyklų pavaduotojais, baigiant išorės, vidaus auditais, specialistais savivaldybėse. Štai jų pareiga yra stebėti mokytojų darbą ir sakyti, kas yra negerai. O dabar norima pasiekti, kad mokytojas pats kas ketverius metus įrodinėtų, jog dirba gerai. Kaip tai galima įrodyti, kai darbas vyksta su vaikais? Popieriais, kad buvo išklausyti įvairūs kursai?

T. Babrauskienė. Kita vertus, mūsų netenkina ir kvalifikacijų tobulinimo sistema. Kursų kokybė – niekinė, dažnai juose mokytojai naudos negauna, netobulėja kaip profesionalai. Galima sakyti, kad ne visada mokytojai tuose kursuose ir dalyvauja, tiesiog pasirašo, kad buvo ir gauna pažymėjimus.

Dar galiu pridurti, jog jei taip skundžiamasi sunkia finansine padėtimi, tai kam dar įvesti papildomą mokytojo konsultanto etatą, kaip numato koncepcija? Negana to, tas žmogus turės nurodyti mokytojui, kokių kompetencijų šiam trūksta. O mokytojo kompetencijų aprašo nėra. Tai jei mes norime kalbėti apie šiuolaikinio mokytojo kvalifikacijas, tai pirmiausia reikia nurodyti šiuolaikiniam mokytojui privalomas kompetencijas.

R. Turonis. Taip, mokytojo konsultanto idėja gana graži, tačiau mes jau esame turėję patirties ir galime teigti, kad tas mokytojas konsultantas taps prievaizdu, su kuriuo mokytojas turės derinti visus savo veiksmus.

Dar viena neaiški idėja – mokytojas emeritas. Emeritas, kaip teigiama, yra 59-erių metų ir vyresnis mokytojas, neturintis pamokų, tačiau būnantis mokykloje, vaikščiojantis kaip dūšia be vietos. Niekur kitur jo pareigos neaprašytos, paaiškinti taip pat neikas negali.

Taigi mes priešinomės, rašėme visokiausius raštus, koncepciją daug kas kritikavo, tačiau ministerija šiuo klausimu gana arogantiška. Jos pozicija štai tokia: „Jūs teikite pasiūlymus, o mes svarstysime.“ Mes norime susitarti dėl kompromisų, nes mūsų argumentuoti pasiūlymai būdavo atmetami nepateikiant argumentų.

T. Babrauskienė. Galiausiai trečiasis mūsų keliamas klausimas, kurį norėtume aptarti, yra dėl mokinio krepšelio. Mes nereikalaujame papildomo finansavimo, bet norime teisingesnės dabar skiriamų pinigų paskirstymo sistemos. Uždarinėjamos mokyklos, didinamos klasės, prastėja mokslo kokybė, nors pinigų lyg ir pakanka. Peršasi išvada, kad kažkas blogai su metodika.

Negalime pamiršti, kad kalbama daugeliu atvejų apie provinciją. Jei žiūrėtume iš socialinės pusės, mokyklos ten likusios vieninteliai kultūros centrai. O dabar jos masiškai uždarinėjamos.

Kai krepšelis buvo įvestas, jis pasiteisino, tačiau dabar jis nėra veiksmingas. Kas nutiko? Mes įtariame, kad egzistuojanti infrastruktūra nėra išnaudojama tinkamai, efektyviai. Reikėtų mokyklas panaudoti suaugusiųjų ir jaunimo mokymui, o ne uždarinėti, nes mokyklos daugeliu atvejų renovuotos, supirkti kompiuteriai, įkurtos laboratorijos. Be to, mūsų statististiniai duomenys rodo gana niūras tendencijas: suaugusiųjų įtraukimas nesiekia 5 proc., didelis procentas nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių. Prieš pradedant diskusijas dėl mokinio krepšelio, reikėtų atlikti tyrimus.

ŠMM jau kuris laikas akcentuoja, jog mokykloms paliekama daug laisvės ir kad šios gali imti valdžią į savo rankas. Galbūt kai kuriuos dalykus jos galėtų pakeisti pačios?

T. Babrauskienė. ŠMM daugeliu atvejų nustato žaidimo taisykles, ji – reguliuoja sistemą. Kai nėra aiškiai aprašytų taisyklių, tuo pradedama manipuliuoti. Tokiais atvejais nukenčia mokytojas.

Ministerija tvirtino, jog nors dokumentuose ir nėra parašytas reikalavimas dėl aštuoniolikos kontaktinių valandų krūvio, to reikia laikytis, tai turi būti norma. Tačiau kodėl ta norma negali būti įrašyta į mokytojų darbo užmokesčio tvarką reglamentuojančius dokumentus. Aišku, ministerija gali parašyti aplinkraštį, ką ir pasiūlė padaryti, paskelbus apie įspėjamąjį streiką.

Dar prieš nusprendžiant dėl įspėjamojo streiko, ministerija buvo pasiūliusi sudaryti darbo grupę jūsų keliamiems klausimams spręsti.

T. Babrauskienė.Kai rengėmės streikui, pagal visas Darbo kodekse aprašytas procedūras, turėjo būti sudaryta taikinimo komisija, ir mes galėjome pradėti derybas.

Ministerija atsakė, kad nacionaliniu lygmeniu ji nėra darbdavys, tad nesiderės. Tačiau reikalavimai, kuriuos mes keliame, priklauso jų kompetencijai. Tų bėdų negali išspręsti nei savivaldybės, nei mokyklų direktoriai. Tai – sistemos bėdos, už kurias atsakinga ŠMM. 

ES Tarptautinės darbo organizacijos 154 Konvencijoje parašyta, jog galimybė kolektyvinėms deryboms turi būti suteikiama visoms darbuotojų grupėms, nepaisant tai reglamentuojančių taisyklių nebuvimo, įstatymų neadekvatumo ir kitų dalykų. Mums ši galimybė nesuteikta, nes ministerija nenori prisipažinti esanti darbdavė. Tą dieną, kai ministerija tai pripažins, jai ant galvos užkris daug bėdų, į kurias dabar žiūrima pro pirštus.

Kokių veiksmų imsitės po šio įspėjamojo streiko?

T. Babrauskienė. Praėjus įspėjamajam streikui, tikimės, jog prasidės derybos. Jei jos neįvyks, bus skelbiamas neterminuotas streikas. O jį galima skelbti ir kovo mėnesį, ir prieš egzaminus, ir per egzaminus. Neterminuotas streikas gali vykti tol, kol patenkinami reikalavimai.

Bet šiuo atveju nukentėtų mokiniai.

T. Babrauskienė. Jūs irgi pagalvojote apie mokinius, tačiau ministerija kol kas galvoja apie rinkimus. Esą tai gali būti panaudota kaip koziris prieš valdančiąsias partijas.