Didžiuotis savo išsivystymo lygiu ir moksliniais pasiekimais – vienas būdingiausių dabartinės žmonijos bruožų. Jaučiamės moderniosios civilizacijos žmonėmis, kai įstatymais ir socialine sistema pagaliau įtvirtintos žmonių teisės, vyrų ir moterų lygybė, humanizmas, teisė į išsilavinimą ir t.t. Aukštosios technologijos mums leidžia daryti tai, kas anksčiau net nesvajota – pasaulis virto globaliu kaimu, per parą galima patekti į atokiausią Žemės kampelį, televizoriai išgauna 3D efektą, kiekvienai buitinei operacijai sugalvota po palengvinantį įrenginį. Žmonės juokiasi iš tamsiųjų viduramžių, kuriuose tikėta raganomis ir tuo, kad galima nukristi nuo Žemės krašto, baisimasi senosiomis keltų, actekų kultūromis, kur žmonės buvo aukojami dievams. Daugelis pritaria F. Nyčei, kad žmonijai subrendus Dievas mirė.

Tačiau nulupus aukštųjų technologijų ir mokslo išradimų lukštą, prasimušus pro socialinių struktūrų lozungus ir atidžiau pažvelgus, matyti, kad žmonija nuo „tamsiųjų“ amžių ne ką tepasistūmėjo. Po „groteksiniais“ drabužiais plaka per amžius nekintančios širdys, o materijos gausa tik pridengia niekur nedingusį vidinį alkį.

Senajame Testamente, 2 Karalių knygoje, aprašomas šiurpokas Samarijoje kilusio bado vaizdas: Kadangi apgula tęsėsi, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų – už penkis sidabrinius šekelius. Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris jam sušuko: „Gelbėk, mano viešpatie karaliau!.. karalius jos paklausė: „O kas tave slegia?“ Ji atsakė: „Ši moteris man sakė: 'Duok savo sūnų. Šiandien mes jį suvalgysime, o rytoj mano sūnų valgysime'. Taigi išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: 'Duok savo sūnų, ir jį suvalgykime'. Bet ji paslėpė savo sūnų“ (2 Kar 6, 25–29). Tuomet karalius nuvyksta pas pranašą Eliziejų sužinoti Dievo valios. Viešpats apreiškia, kad jau kitą dieną jie iki soties turės miežių ir geriausių miltų. Tuo metu keturi raupsuotieji, gyvenę prie miesto vartų, nuėjo ir rado apleistą iš baimės pabėgusių aramėjų stovyklą. Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Tada jie sakė vienas kitam: „Mes negerai elgiamės. Ši diena yra geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams“ (2 Kar 7, 8–9).

Pradžioje istorija sukrečia. Moteris iš bado atiduoda išvirti savo sūnų. Panašių pavyzdžių žmonijos istorijoje turime ne vieną. Kitose Senojo Testamento vietose minimi ir pagonys, aukoję savo vaikus dievams. Šiurpu. Šiurpi istorija – dar šiurpesnė dabartis.

JAV tikintieji su Niujorko arkivyskupu Timočiu Dolano priešakyje mėgina kovoti su prezidento Baracko Obamos administracijos sprendimu į privalomąjį sveikatos draudimą įtraukti kontraceptinius, persileidimą išprovokuojančius medikamentus (vaistais vadinti nesinori: nuo ko gydome – nuo gyvybės?) ir abortus. Daugumoje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje, abortai įteisinti kaip įprastinė medicininė procedūra. Vis modernusis humanizmas... Moteris turi teisę į savo kūną, teisę nekliudoma siekti karjeros. Ar tikrai galvelės nusukimas replėmis taip labai tolima nuo vaiko išvirimo puode ar paaukojimo dievams? Tuo labiau kad paaukojami neturintys galimybės apsiginti.

Matyti, kad kaip aukojome, taip tebeaukojame, pasikeitė tik dievų vardai. Dabar juos įprasta vadinti ekonomika, karjera, pramogomis (arba meile be pasekmių). Dievaičių – ne vienas. Ir jie tokie įtakingi, kad ėmė formuoti naują žmogaus sampratą, o žmogaus, kaip Dievo paveikslo ir panašumo kilmės supratimas beveik išblukintas. Koks galėtų būti ekonominis žmogaus apibrėžimas? Turbūt labai nesuklystant būtų galima suformuluoti: „Asmuo, gyvenantis tam tikroje teritorijoje ir savo fizine ir/ar intelektine veikla kuriantis pridėtinę vertę ir keliantis BVP“. Ar kaip nors panašiai. Veikla ir karjera tampa asmens esmė ir žmogaus būčiai pritaikomi ekonominiai dėsniai. Akivaizdu, kad būti mama apibrėžimo neatitinka ir karjerai nepadeda. Kas lieka? Paaukoti vaikus. Taip ant ekonomikos ir klestėjimo aukuro padedame žmogaus pašaukimą pratęsti gyvybę, asmens orumą ir teisę į gyvenimą, ką tuo pat metu teigiame esą pasiekę per politinį ir teisinį išsivystymą.

Čia tik vienas iš realybės pavyzdžių, kuris pasiunčia į nokdauną didįjį civilizuotumą. Galima paminėti dar bent keletą. Prie negimusios gyvybės šalinimo prisideda kilnioji eutanazija. Žmonėms, nebeturintiems vilties pasveikti, suteikiame „lengvatą“ patrumpinti kančias. Ar tai vėlgi neprimena ekonominės žmogaus sampratos, kai nebenaudingą ir todėl trukdžiu tapusį ligonį norima likviduoti? Bet juk jis ne pramonės kūrinys, kad jį būtų galima išmesti kaip neberodantį televizorių...

Dar vienas modernizmo pūlinukas: išsilavinę žmonės, skeptiškai vertindami tikėjimą, kaip ankstesnių žmonijos brandos etapų bruožą, tuo pat metu tiki, kad jiems gali padėti žvaigždės ir horoskopai, o nuo ligų išgydyti mediumai bioenergetikai. Nereikia gintis, kad tokių piliečių mažuma, nes faktai kalba ką kita: Televizijos kanaluose rodomos bent kelios šio pobūdžio laidos („Ekstrasensų mūšis“, „su Palmira“), kioskuose galima įsigyti žurnalą „Palmiros žvaigždės“, o horoskopus skaityti kone kiekviename aukšto tiražo siekiančiame laikraštyje ar žurnale. Knygynuose mirga knygų, siūlančių lengvą gyvenimą subalansavus auros energijas, o turtingieji skrenda į egzotinius kraštus ieškoti ilgo gyvenimo panacėjos. Visiems žinoma, kad be paklausos nebūtų ir pasiūlos. Toks tas racionalumas ir mokslo visuomenė. Toks tas netikėjimas raganomis ir burtais, toks tas netikėjimais jokiais dievais.

Akivaizdu, kad ir dabar siaučia badas, baisus Dievo badas, vedantis žmones iki kraštutinių veiksmų, nepaisant to, kaip elegantiškai jie aprengti žmogaus teisių įgyvendinimo apdarais. Baisus tampa humanizmas, kai iš visuomenės gyvenimo normų ištrinamas Dievo vardas. Kad dabartinės socialinės ir teisinės struktūros iš tikrųjų taptų žmonėms tarnaujančiomis priemonėmis, o XXI amžius – moraliai pažangios žmonijos amžiumi, reikalingas iš tikėjimo ateinantis tikrasis kilnios žmogaus prigimties suvokimas. Pranašo žodžiai, kad jau kitą dieną Samarijos žmonės bus sotūs, išsipildė, o tuo nepatikėjęs karaliaus tarnas krito negyvas. „Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras“ (2 Kar 7, 17). Lygiai taip ir kilnūs teisiniai pasiekimai, socialinė ir mokslo pažanga be tikėjimo yra mirę. Moterų teisių gynimas ir jų, kaip visavertės visuomenės piliečių, gynimas yra prasmingas, tačiau matome, kad kai jis paremtas bedieviu humanizmu, nukrypsta nuo savo esmės ir ima sėti mirtį.

Atradę maisto atsargų, Samarijos raupsuotieji sakosi negalį delsti paskelbti Gerosios naujienos. „Jei tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Ši diena yra Gerosios naujienos diena!“ Šiandieną yra Gerosios naujienos diena. Reikia nedelsti ją skelbti badaujančiai moderniajai civilizacijai. Dažnai pati nesuvokdama, žmonija alksta To, kuris vienintelis gali pasotinti.