Kodėl, sakei, ruoši jaunimą Sutvirtinimo sakramentui? Pašaukimas toks? Aplinkiniams šitas teiginys skamba lygiai taip įtikinamai ir prasmingai, kaip ir vienuolinis pašaukimas... Na, pati suprantu, nereikia įrodyti, kad tas darbas reikalingas, naudingas ir t. t. Bet juk labai natūraliai norisi ir save motyvuoti, ir talkinančią komandą padrąsinti, kad yra prasmė, rezultatas. Kaip apskaičiuoti šitos veiklos „produktyvumą“?

„Ar Jūs galit mest vienuolės darbą?..“ Galiu, ypač jei nuspręsiu, kad susiduriu su neįveikiamais sunkumais, pavyzdžiui, kvalifikacijos trūkumu. Arba jei nuspręsiu, jog nepasiekiu norimo rezultato, ir šitas darbas bergždžias. O koks, sakei, tikslas? Ne „susakramentinti“, o sužadinti norą būti tikrais krikščionimis? Pagrindinis katecheto darbo iššūkis – paaugliams suprantamu būdu perteikti dvasinę tikrovę. Keturiolikmečiui pasakyti, kad Dievas yra ne abstrakcija, „jėga“, „kažkas“, o realybė. Gal net banalu „pokemonų“ ir „supersajanų“ kontekste sakyti, kad Jėzus – Visagalis Dievas. Kaip padėti jiems patirti dvasinę tikrovę? Čia „staigaus persikėlimo manevro“ nepakanka, čia ilgas ir nuoseklus ėjimas iki akimirkos, kai išdrįstama patikėti.

Ses. Juozapa: „Jei norėsit susitikt Jėzų...“ Jaunuolis: „... reik užsirašyt į eilę?..“ Kokia turi būti gyvenimo situacija, lūžis, kad patikėtų? Negaliu juk Dievo parodyt, kad ranką paspaustų. Reikia gyvai papasakoti. Kai prieš kelerius metus studijavau lietuvių filologiją, retai kada kildavo raiškos sunkumų. Panašu, kad tas nepopuliarus „darbas“ (vienuolystė) daro įtaką, mat pastaruoju metu patiriu tinkamų žodžių stygių. „Dievas kalba“, „Dievas palietė“, „Jėzus sako“, „Dievas ateina į gyvenimą“, „sutikau Jėzų“ – gana nelogiškai skambantys žodžių junginiai, na, „debesologija“. Ar galima įtikinamai pasakyti paprasčiau, bet nepakeisti prasmės, nesumenkinti ir nesušvelninti – vis tiek pasakyti tiesą, prieš kurią netenkama žado?

Juk norisi, kad jie visi patikėtų, kad rastų atsakymus, būtų laimingi. Kodėl jie dar neatsivertė? Pagunda greitai viską „sutvarkyti“, kad būtų paprasta, saugu, aišku. Jėzus su Dvylika trejus metus vaikščiojo, tiesiog buvo kartu – ir galiausiai vis tiek kiekvienas turėjo teisę asmeniškai pasirinkti. Didelė dovana matyti žmogaus širdies kaitą – ieškojimus, dvejones, apsisprendimus. Matyti, kaip grupė, kuri sunkiai sukalbama, kuri tiesiog nepajėgia klausytis, staiga nuščiūva ir ima gerti kiekvieną Tavo žodį apie Sūnų palaidūną. Ką jie ten rado? Ar rado tiesą? Jie juk nežino, kad šitas apsisprendimas – esminis. O aš žinau savo atsakomybę. Žinau, kad jie per jauni daryti ilgalaikius, tolimą ateitį lemiančius sprendimus, todėl svarbiausia ruošiant Sutvirtinimo sakramentui yra ne žinios, o asmeninis santykis ir mano liudijimas. Kaip aš jiems paliudiju? Ses. Juozapa: „Kur Tave Dievas veda?“ Jaunuoliai: „Myriop! – Į dangų! – Belen kur! – Paskui Juozapą!“ Net prislegia kartais atsakomybės mastas. Ar jie pamato tikrą Bažnyčios veidą? Ar patiria tikrą, besąlygišką meilę, ne kontroliuojančią, o įgalinančią keistis?

Ar bus jie TVIRTI NAMUKAI (su-tvirti-namukai)? Juk negalima niekaip pamatuoti pažangos, postūmio pirmyn. Ir koks tas postūmis turėtų būti, koks ženklas, kad jau pakanka? Kad ateina džiaugsmingi? Kad turi 100 klausimų? Jog sukūrė maldą, kad temperatūra nukristų iki –25 (ir galėtų neiti į mokyklą)? Ir 6 val. ryto (!) parašė žinelę prašydami melstis, mat tuo metu buvo „tik“ –23? „Pasikeitė požiūris į Bažnyčią. Įtaką padarė žmogus, kuris mus čia moko; ji moka gražiai išreikšti Dievą“ (iš atsiliepimų). Tai apie mane? Aš, žinoma, jiems nesakau, kad kiekvieną kartą, kol paruošiu mokymą, pati suabejoju, kuo tikiu. Išgyvenu labai ypatingą ieškojimą kartu su jais. Veržimąsi pirmyn, kai niekas neaišku, kai pateikta labai daug pasiūlymų, ir nežinai, kuris tikras. Kas sakė, kad neįmanoma su paaugliais būti? Kodėl nesakė, kad nuostabu ? Tiesa, seserys sako, kad šitas darbas man labai specifinę įtaką daro – jos jau ne visus mano vartojamus žodžius supranta.

O jaunimas supranta puikiai. Net kai keiksmažodžius išverčiu (geresnio būdo kol kas neradau – veiksmingiau nei grūmoti „nesikeik“). Supranta tiesą. Širdimi pažįsta. Ses. Juozapa: „Kuo žmogus skiriasi nuo kitų kūrinių?“ Jaunuoliai: „Špaklium.“ Jie pasako daug tiesos. Išalkę tiesos pastebi kiekvieną dvejonę. O juk pasakyti tiesą sunku. Tiesą „nenušpakliuotą“, nenugludintą, kuri svaigina, kuri įsiskverbia iki gelmės, iki kaulų smegenų, tvinkčioja smilkiniuose ir niekada nepalieka apgaulingame saugume. Nesvarbu, kad kiekviename susitikime su sutvirtinamukais apsiplėši (nes pasakyti, kad jų gyvenimas netobulas – ir save pamatyti tikrą). Nesvarbu nuovargis, krizės, ištinkančios dėl pačios mažo tikėjimo, nesėkmių sukeltas sielvartas. Svarbu tik tiesa, svarbu likti ištikimai tiesai, kitaip tikrai nesunkiai galėsiu mest vienuolės „darbą“.

Net apsakyt negaliu, kaip linksma ruošti jaunimą Sutvirtinimo sakramentui (irgi nelogiškas teiginys?). Linksma, nes tai nuolatinė kūryba, nes net labai kruopščiai ruošdama mokymus, su atsarginiais variantais „jeigu ką“, niekada nežinau, kaip vyks. Nes nežinau, ar nepasakys kokios minties „ne į temą“, kuri „nuneš“ visą mokymą – prie Santuokos sakramento komentavimo pareiškė „Galite pabučiuoti nuotaiką“, nežinau, kaip jam taip pavyko. Nes nežinau, ar sugebės atlikti užduotis – lapelius kartais sugeba priklijuoti prie popieriaus lapo, o kitais kartais – prie stalo. Ir dar flomasterių dėžutę prie stalo sugeba priklijuoti. Kai kam darant popierinį kubą „išeina“ užlipt ant jo ir padaryt „rutulį“. O kai kam dar įdomiau išeina. Suirzus pareiškiau norą, kad nebeateitų. Jaunimo reakcija: „Nea. Tu labai džiaugiesi, kad mes ateinam“ (užtikrintai). Ir šito nuolatinio iššūkio akivaizdoje įvyksta neįtikėtinas dalykas – užsimezga autentiškas asmeninis santykis. Didžiausias pasitikėjimas – kai atvirai savo „nuotykius“ papasakoja (esu tikra, kad tėvai jų nežino, kartais vidinį konfliktą išgyvenu – tėvai TURĖTŲ žinot). Rimtas klausimas: „Tu eitum su mumis į „tūsą“? Eičiau. Eisiu. Ir į vakarėlius su Jėzumi kartu eisiu.

Lieka neaiškus šitos veiklos produktyvumas. Gal pagaliau reikia išdrįsti Dievu pasitikėti, patikėti, kad, man atlikus savo dalį, Jis atliks savąją? Labai džiaugiuosi tais kartais, kai galiu pasakyti apie savo buvimą su jaunimu „nuostabu“ (ne dėl mano šaunumo, o todėl, kad Dievas leidžiasi ten atpažįstamas). Kad galėtum tikrai Dievą garbinti, kad galėtum apie tai, kas vyksta pasakyt NUOSTABU, turi būti NUO STABŲ atsivertęs. Kasdien. Čia ir yra Geroji Naujiena – kad kartu su „nepatogiu“, provokuojančiu jaunimu galima ieškoti Tiesos.