Šv. Petras Damijonas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas Mk 9, 30–37 „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
Jėzus ir jo mokiniai išėję keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“.
Kiti skaitiniai: Jok 4, 1–10; Ps 55
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas
„Apie ką kalbėjotės kelyje?“
Kol gyvename žemėje, neišvengiamai esame kelyje – gyvenimo arba mirties kelyje, kaip moko mus Šventasis Raštas. Ir kelyje esame drauge, kalbėdami vieni su kitais ir vieni apie kitus.
Jei išmestume visus mūsų ginčus ir diskusijas apie tai, kuris iš mūsų didžiausias, geriausias, protingiausias, gražiausias – ką atsakytume – apie ką kalbėjotės kelyje?
Jėzaus mokiniai tylėjo... mes, šiandienos mokiniai?..
„Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas.“
Būti pirmam, pastebėtam, įvertintam – tai toks bendražmogiškas troškimas, kad dažnai jo siekiame net ne visiškai sąmoningai. Didžioji žmonijos dalis veržiasi į pirmavimą. O Jėzus sako – keisk kryptį – plauk prieš srovę: nuo daugiau turėjimo – prie labiau buvimo, nuo vadovavimo – prie tarnavimo, nuo žinojimo – prie tikėjimo ir pasitikėjimo, nuo perdėto visažiniškumo ir pasitikėjimo savimi – prie vaikiško pasitikėjimo Tėčiu, Mama, Dievu... ir dar – pakeliui sutiktiesiems, nesvarbu, kuria kryptimi judantiems, neskirstant ir neišskaičiuojant – patarnauti visiems... Kas trokšta būti išties pirmas?
„Paėmęs mažą vaiką apsikabinęs jį, pasakė: Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane.“
Komunija gatvėje, skersgatviuose, mažume, neturėjime, paklusnume, tylėjime... Komunija pūliuojančiose ligoninių palatose, liūdnuose vaikų internatuose, senelių globos įstaigose, benamių namuose, ankštose mirtininkų kamerose... Prieš taip didį Sakramentą, pulkim galvas lenkdami...
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Labas, Roma. Vienuoliai vadinasi broliais, bet duoda paklusnumo įžadus. Vienuolyno abbai ar ammai. Jie ir jos (bent jau 'starcai' stačiatikių vienuolynuose) yra atsakingi prieš Dievą už savo brolius, ir, jeigu brolis nepaklusta 'starco' nurodymams, jis nepaklusta Dievui. Vadinasi, nevykdo Jo valios. O kas gi pradžioje moka atpažinti Dievo valią pats vienas, neturintis daugybės metų dvasinės patirties, a? Jūs mokate/mokėjote? Visada?
Šėtonas gali net nuolankiu apsimesti, bet tapti paklusniu jam neįkandamas dalykas.
Ar jūs Jėzus, Avi? Tai jums galioja Jo mokymas mokiniams apie visų brolystę. O Jis juk iš tiesų mus gimdo savo brangiu Krauju naujam gyvenimui. Vadinasi neužsikėlęs. Nors ir vadina save mūsų broliu.
Roma, gal girdėjote šio sekmadienio evangeliją? Ir ką Jėzus pasakė paralyžiuotajam? Jei ne, tai įdedu ištrauką.
"Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
Įdomu, kad Jėzus čia save pristato kaip tėvą. Kažkaip ne pagal Romą ,užsikėlė į tėvus'.
,paklusnume'.. Paklusnume kam? Yra milžiniškas skirtumas kam paklusti. Jeigu Jėzui, kuris nori pasiekti mus visa savo meilės apstybe, tada taip. O jeigu paklusnume žmogui, kuris užėmęs Dievo vietą gali manipuliuoti net Švenčiausiu Jėzaus Krauju, savo valią matydamas kitam kaip Dievo? Paklusti Jėzui, tai reiškia išmokti priimti kaip sau lygų net vaiką. Jeigu nemokame, tai nors dėl Jėzaus reikia bandyti. Kas gi iš žmonių nenori būti priimtas? Ir kad kartais nekiltų noras užsikelti į ,tėvus', tai prisiminkime, Kas gi Jėzų siuntė. Ir tuoj pat atšoks viršenybės poreikis žvelgiant į mažiau subrendusį žmogų.
Koks didis vaikiškumas, koks didis pasitikėjimas komentaruose... Rodos reikia įsirašyti į širdį tuos patarimus. Ir lenktyniauti pirmume. Ačiū.
Broliai kapucinai
Jok 1,40: ,Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins'. Žiūrėkime į Jėzų. Jis klausė tik Tėvo. O Tėvas liepė klausyti Ko? Jo mylimojo Sūnaus? Ar ko kito? Iš kur kyla abejonės? Iš nepasitikėjimo Dievu. Kad Jis kažką sumanė mums per didelio.