Jei Lietuvos Katalikų Bažnyčioje būtų įteikiami savi „oskarai“, tai jau dabar galėtume teigti, kad nominacijoje „Metų renginys“ sau lygių neturėtų praėjusią savaitę Kauno „Žalgirio“ arenoje vykęs renginys Šv.Valentino dieną kitaip. Sausakimša didžiausia šalies arena yra puikios Kauno arkivyskupijos jaunimo centro komandos vadybos ženklas. Taip pat tai liudija, kad žmonės yra išsiilgę švenčių ir bendrystės pojūčio, ką patyrė gausiai į „Žalgirio“ areną susiėję kauniečiai.

Atrodytų, kad tai, kas įvyko vasario 14-ąją Kaune, yra gana įdomus reiškinys tiek bažnytiniu, tiek socialiniu požiūriu. Norisi viltis, kad kauniečių organizacinė patirtis bus nuodugniai išstudijuota organizuojant panašius renginius kitose vyskupijose.

Tačiau dėl atgarsio visuomenėje tenka apgailestauti, kad interneto žiniasklaida solidariai nekreipė į renginį dėmesio. Būtent tai pastebėjo tinklaraštininkas Ipadas savo įraše „Nematomi ŽMONĖS (apie „Šv. Valentino dieną kitaip“)“  Be kita ko, jis rašė: „Tikriausiai kiekvienas yra matęs filmą apie nematomą žmogų arba apie tokį, kuris gali tokiu pasiversti. Filmai filmais, bet, kai tai įvyksta tikrovėje – tikras stebuklas. Bet tai įvyko(!) demokratinėje Lietuvoje. Valstybėje, kur žiniasklaidos situacija vertinama beveik aukščiausiais reitingais. Toks stebuklas įvyko Kaune, kur 17 000 susirinkusių LJE (Lietuvos Jungtinių Emyratų) piliečių buvo nematomi. Tiesiog zombių ar vampyrų naktis prašniokštė. Na ir kas? Juk jų nėra! Kaip ir nėra dar 23 000, norėjusių į tą naktį patekti.“

Socialiniame tinkle „Facebook“ aštrios Ipado mintys netruko plisti ir sulaukti atsiliepimų, tarp kurių atsirado ir tokie portalo „Delfi“ vyr. redaktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės komentarai: „ne, tai tiesiog partinis renginys artėjant rinkimams, į kurį žiniasklaida netgi neturėjo reaguoti. (...) LSDP renginys - tai visai kas kita, ten buvo daromi politiniai sprendimai, o ne PRinamasi su kunigėliais. (...) mes tikrai ne visus koncertus nušvietinėjame, o ypatingai, partinius. Be to, kas gi galėjo tikėtis, kad į tokį iš pažiūros beviltišką renginį prisirinks tiek žmonių.“

Portalo „Delfi“ vyr. redaktorės mintys tik apnuogina skaudžią tiesą, kad žmonėms, atsakingiems už informacijos sklaidą Lietuvoje, tampa visai nebesvarbūs patys reiškiniai, jų masiškumas, jų atgarsis visuomenėje. Užtat pats svarbiausias dalykas yra ideologinės nuostatos ir pozicijos, kurios atrenka įvykius, informaciją pagal įsitikinimus, o ne jų reikšmę. Tokiai pozicijai nebėra svarbu skaitytojų susidomėjimas, diskusijos apie vieną ar kitą reiškinį, kas keltų informavimo priemonės lankomumą, populiarumą ar prestižą. Svarbiausia tampa filtruoti informaciją arba pateikti ją tam tikru būdu.

Žinoma, galime teigti, kad sąmoningai daroma viskas, kad krikščionys šioje visuomenėje liktų nematomi, kažkokie marginalai, mitinės būtybės. Tai patvirtina ir internetinėje žiniasklaidoje vykęs aptariamojo renginio ignoravimas.

Tačiau tokia krikščionybės prigimtis – būti ne tik matoma, bet ir nematoma. Ji tyliai plito po Romos imperiją, kol tapo visuotiniu išpažinimu. Kai ji virto politikos ir kultūros dalimi, ji neteko savo esmės, sustingusi galios ženkluose ir sistemose.

Juk Jėzus Dievo karalystę lygino su garstyčios grūdu ar tešlos raugu, o jos augimą su paslaptingu sėklos brendimu žemėje. Kitaip tariant, su tuo, kas žmogaus žvilgsniui yra maža, nereikšminga, nesvarbu.

Taip, krikščionis yra „nematomas žmogus“, nes jam ant kaktos nėra užrašytos jo pažiūros. Jis yra tik vienas iš savo amžininkų – trapus ir silpnas žmogus, kuriam reikalingas išgelbėjimas. Paprasčiausiai jis tai suprato ir patyrė.

Krikščionio gyvenimas susideda iš daugybės susitikimų su Gyvuoju Dievu, iš sielos krustelėjimų, nušvitimų, kurie padėtų išvysti pasaulį kitaip. Būtent tai krikščioniška tradicija ir vadina atsivertimu. Tam ir kviečia prasidedanti gavėnia, kuri nėra viešų atgailų ar dvasinių žygdarbių metas, bet mažų ir dažnai nematomų žingsnių trajektorija Dievo link.