Gytis Norvilas. Alio Balbieriaus nuotrauka

Savęs ypatingu poetu, literatu ar pan. aš nelaikau, net nežinau, ar apskritai turiu talentą, man tai neįdomu, aš tik bandau šį tą išsiaiškint ...“ Taip yra rašęs poetas Gytis Norvilas (g. 1976) tik ką išleidęs jau trečiąją poezijos knygą „Išlydžių zonos“, kurioje tęsia savo avangardinės poetikos eksperimentus žaisdamas archajiškais įvaizdžiais, kalbos ritmu, nestandartinėmis raiškos formomis ir taip mėgindamas nutverti už uodegos pasaulį...

Vasario 25 d., šeštadienį, 20 val., Vilniaus knygų mugės konferencijų salėje 5.5 vyks G. Norvilo poezijos rinkinio „Išlydžių zonos“ pristatymas, kuriame dalyvaus knygos autorius, „Vario burnų“ kūrybinių dirbtuvių meistras Tomas S. Butkus ir poetas Dainius Gintalas.

Naujos knygos pasirodymo proga Bernardinai.lt skaitytojams siūlome pokalbį su poetu Gyčiu Norvilu, kurį kalbina Gediminas Kajėnas.

Esi XXI amžiaus žmogus, o Tavo eilėraščiuose jau nuo pat pirmosios knygos karaliauja gamta. Tiesa, ji ne ta romantiška, bet gaivališkesnė, natūralistinė, pati tampanti metafora, simboliu. O svarbiausia, man rodos, ji nėra joks kitas pasaulis – pats eilėraštis yra jos dalis. Iš kur tai?

Nežinau, kokio amžiaus esu žmogus... Kartais juokais pagalvoju, kad geriausiai jausčiausi kokiais vėlyvaisiais viduramžiais ar ledynmečiui traukiantis... Su ta gamta yra keblu... Ji taip fetišizuojama, fotografuojama, eksploatuojama – sukurtas didelis mitas. Žmogaus santykis labai pakitęs, ji paversta vaizdu, tam tikru „televizoriumi“. O tas mitas neturi nieko bendra su ta „nepeizažine“... Na, kaip tu pats sakai – natūralistine. Gamta graži... Nieko ten gražaus, grožis – estetinė kategorija. Ji žiauri, nuožmi, joje neegzistuoja nei bloga, nei gera, viską modeliuoja instinktai, mirtis ir gyvybė – pramaišiui, kitaip tariant, nėra melo, kultūrinės pudros, kodų sluoksnio, kuris mums reikalingas, kad vienas kito nesuėstume.

O man tas gamtos pasaulis tinka (patinka – turbūt ne tas žodis) tuo, jog jame gali būti tuo, kuo esi, t. y. niekuo... Maža detale, fragmentu... Ten tavo ego yra niekas, tuščia vieta, tu pats esi niekas... Ten nėra jokių susireikšminimų, kalbinių fantomų, nuo kurių esam apsunkę... Tai tam tikra tuštumos zona, gaudesys, nesvarumas, būdas būti... Tas gyvybės pasaulio (pa)tyrimas yra analogiškas vaiko domėjimuisi savo, o ir kitų (!) bambomis. O visa tai iš poreikio išsiaiškinti, iš kur aš atsiradau, iš kur atėjau, kur po truputį išeinu...

Nemanau, kad ji „karaliautų“ mano eilėraščiuose, greičiau ji kaip vienas atspirties taškų jiems atsirasti, katalizatorius, ji manyje judina mano pasaulį, kuris yra stačiai visoks... Beje, tai tik vienas iš atspirties taškų... Tačiau nieko nereikia absoliutinti, yra begalės žiūros taškų ir kiekvienas turi teisę į savo akinius.

Esu rašęs: „Gamta neturi tautybės ir tai mane guodžia...“ Iš kur tai? Iš vaikystės, paauglystės patirčių. Esu įsitikinęs, kad žmogus vaikystės patirtį, įsirašiusį pasaulio modelį, daugiau ar mažiau nukrypdamas, toliau gina visą savo gyvenimą, savo iliuziją, vaikystę, prarastą rojų, vaikystės mitą, kuriuo ta vaikystė greitai virsta... Ir nieko čia nepadarysi. Nieko ir nereikia daryti. O ta mano vaikystė prabėgo kaime, Krekenavoje... Iš čia mano didžiosios patirtys. Dabar aiškiai suvokiu, jog į tam tikrus vaikystės patyrimus atsiremiu, pasitikrinu... Ištisos vasaros, savaitgaliai, kur juodai dirbdavom, ir tas kaimiškas gaivalas su visais gyvuliais, ūkiais pažįstamas iki kaulo. Tad romantiški paistalai apie gamtos grožį man įtartini. Grožis yra ne peizažas, o tai, kas yra už peizažo, detalėse... Čia prasideda stebuklai, atsivėrimai.

Man regis, dar vienas ypač svarbus atspirties taškas Tavo kūryboje yra mitas, arba Mircea Eliadės žodžiais tariant, „archetipas ir kartotė“? Net pats buitiškiausias dalykas, pavyzdžiui, karvės vežimas skerdyklon, žaidimas „žemę“, buto remontas, sausuolio kirtimas eilėraštyje tampa vos ne metafiziniu veiksmu. Kaip rašė Sigitas Geda, „mitas yra čia ir su mumis“...

Apie daugelį dalykų galima kalbėti ir taip, ir kitaip. Prišnekėti galima į valias, bet tai tebus paistalai, kalbos pinklės, jos padiktuotas turinys, tavo nuojauta, pasakymas, ir tiek... Kitaip tariant, yra dalykų, apie kuriuos kalbėti nėra prasmės. Taip, matyt, yra ir su mitu... Rašydamas pačiu mitu sąmoningai niekad nemėginau remtis, jis pats mus pasirenka, jau pasirinkęs... Mitas, pasaka visų pirma reikalingas kaip tam tikras išsigelbėjimas, užuovėja. Visa, ko žmogus negali suvokti, išgyventi: siaubą, pyktį, perversijas, psichines problemas, egzistencinį siaubą etc. uždaro į mito narvą, įvelka į pasakos kalbą, tokiu būdu atsitolina ir atsiduria saugioje zonoje... Tokia mito funkcija. Iš čia ir žmogaus prigimtinis poreikis mitologizuoti, fetišizuoti...

Archetipus, kolektyvinę pasąmonę, kitaip tariant, kultūrinį kodą, kuriuo remiamės, atsinešam gimdami ir įgyjame jau būdami sąmoningi. Šiuo atžvilgiu mes nesame laisvi, tai neįmanoma. Daugelį dalykų darome net nesusimąstydami, už mus tai daro pats kūnas, kūnas pats daugiau už mus žino nei protas...

Esama tokių patirčių, įvykių, kuriuos galima išgyventi „nenušokus nuo proto“ tik juos apžaidžiant – mitologizuojant... Tavo minėtas eilėraštis apie karvės vežimą skerdyklon vienas iš tų atvejų, kai vaizdas, realybė aplenkia bet kurią vaizduotę. Tas eilėraštis parašytas pagal „ką matau, tą dainuoju“ principą. Būnant šešiolikos teko dalyvauti (gal net būti vykdytoju) savotiškame „aukojime“... Ilgos šnekos... Tarkim, Donato Petrošiaus eilėraštis „Jaučio aukojimas“ man velniškai artimas... Eilėraštis gali tapti prieglobsčio zona. Jis ta prieglobsčio zona turi tapti ir kitam...

Tiesą sakant, man visada buvo svarbus kalbos garsas, pats garsas, ne reikšmė, prie kurių mes perdėm prisirišę, tad ta „kartotė“ šiaip ar taip gražina kalbą prie pirminės jos funkcijos – užkalbėjimo, o tai yra tikrieji svaigalai, kurie padeda atsainiau žiūrėti į realybės „marazmą“...

Tęsiant Tavo mintį, prisimenu R. W. Emersoną, kuris savo esė „Poetas“ rašo, kad kiekvienas žodis jau yra buvęs eilėraščiu, tik mes pamiršome jų prasmę, nes tikrovė, kurią įvardija žodis, yra tapusi statišku simboliu. Jo teigimu, net bereikšmių žodžių primarginti lapai gali sužadinti vaizduotės turintį protą. Garsas, ritmas, muzika yra pirmiau už prasmę, nes įvardija ne išprotautą, logišką, o nepagaunamą, iracionalią tikrovę, kuri pati – nuolatinis tapsmas ir tekėjimas.

Na, nelabai čia ką galiu pridurti, galiu tik pritarti... Kad esame apsunkę nuo kalbos, nuo sukurtų reikšmių ir simbolių, vergaujame toms reikšmėms etc. anokia čia išmintis... Esam per daug prisirišę prie kalbos, prie jos diktuojamos logikos ir jos modeliuojamų reikšmių... O bandymai kalbą apvalyti, kaip tu sakai, grąžinti (nors nežinau, ar tai įmanoma) ją prie ištakų, vyko nuolat ir tebevyksta... Pradedant XX a. pradžios dadaistais, avangardistais, baigiant šiandienos garsaraščiais...

Gyvulių, gyvių garsynas turbūt arčiausiai. Visai nejuokauju. To garsyno jiems užtenka susikalbėti. Net nežinau, įmanomas tas neva „grąžinimas“ ir ar yra ką grąžinti, bet muzikos paieška kalboje, žodyje yra svarbu...

Reikėtų pasakyti, kad esame šimtu procentu priklausomi nuo kalbos, ji mus valdo, ir tikrai ne mes ją... Tad kiek sugebi tą kalbą „perlaužti“, tiek sugebi atsinaujinti pats. Viskas ne taip ir paprasta. Garsas, muzika apskritai galingiausias iš „menų“, esi jo veikiamas tiesiogiai, na nebent užsikištum ausis, bet vis tiek esi paveikiamas per vibracijas, gaudesius...

O ritmas – tai vienas iš būdų poezijoje pasiekti tam tikrą muziką, reikšmes stumtelėti į antrą planą. Ritmas man asmeniškai labai svarbus... Tai praktiškai matematika, aiški struktūra. Kas, pvz., yra „ilgesys“? Tai ritmo nutraukimas... Pabandyk kurį laiką ploti delnais aiškų ritmą ir jį netikėtai nutrauk... Krūtinėj pajusi maudimą – ilgesį, to ritmo... Tu ilgėsiesi ritmo.

Ritmas, kartotė – tam tikras įkalbinėjimas – sulaužo įprastos logikos saitus, priverčia pasaulį susirišti savais mazgais, o tokiais surištas tas pasaulis patikimesnis ir stabilesnis, bet kartu ritmas tave atveria, atpalaiduoja, apgauna – ir leidžia pasauliui tekėt per tave.

Esi minėjęs, kad poezijos rašymas Tau – tai bandymas šį tą išsiaiškinti. Ar poezija ir gimsta iš nežinojimo, tiksliau – gal iš pastangos sužinoti?

Tik iš nežinojimo. O teiginys, kad balsu (raštu) ištarta mintis yra aiškesnė, turi racijos... Kas geriausiai užrakina tą nežinojimą? Metafora. Joje gali užrakinti tai, kas kelia siaubą, nerimą, grožio siaubą... Tai, ko logiškai negali susieti racionalus protas. Metafora, poetinė kalba – tai tam tikras smegenų nepakankamumo protezas...

O poezija, kaip pažinimo, čiupinėjimo instrumentas, yra pakankamas. Su jo pagalba galima nusileisti į slapčiausius sąmonės ir pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės užkaborius, kuriuose dažnai slypi tai, ko net nesitiki užtikti. Taip pasaulis plečiasi.

Poetinė kalba kartu atriša rankas, suteikia tam tikrų lengvinančių aplinkybių, t. y. ko nusistovėjusios kultūrinės, socialinės normos, tabu neleidžia padaryti realiame gyvenime, tai gali padaryti kūryboje, eilėraštyje, ir per jį veikti realybę... Eilėraštis – turi būti tam tikras teroristas, kaulas šunims erzinti, o iš kitos pusės – įtampų sauskelnės, įtampų zona...

Kalbi apie poeziją kaip alternatyvią tikrovę, prieglobsčio zoną. Tai žaidimas, kuris, J. Ortegos y Gasseto žodžiais tariant, leidžia truputį nebūti arba būti kitaip visų pirma pačiam kuriančiajam. O kiek svarbu kūryboje socialumo aspektas? Kaip eilėraštis, ši alternatyvi tikrovė, veikia realybę?

Poezija, kūryba, mano supratimu, turi būti sociali, kitaip ji netenka prasmės... Perdėm hermetiškas eilėraštis pasmerktas uždusti, per daug hermetiškam kambary greitai apsigyvena raugas ir pelėsis, eilėraštis turi būti perpučiamas. Aišku, kalbu ne apie lozungus ir šūkius, kurių vis daugėja... Lozungai savo prigimtimi yra pramoginis žanras... Eilėraštis pats savaime nėra jokia vertybė ir negali būti, visokie kliedesiai apie Dievo įkvėptas ar pašnibždėtas eilutes – tėra eilinis susireikšminimo kadrilis. Nors tas Dievas gal ir sušnibžda kokį skiemenį, bet tik vieną, ne daugiau...

Rašyti dėl savęs neįmanoma, aš tuo netikiu, o jei tai ir įmanoma, tai yra visiškas egoizmas, egoizmo triumfas, narcizo mišios. Ta kuriama alternatyvi poetinė realybė, reikia slapčia viltis, tiks ir kitam prisiglausti, bus kitam naudinga, iškalbinga... Tatai irgi ne iš pasiutusio gerumo. Kūrėjas savo prigimtimi yra tironas ir ne kitaip, norintis, bent slapčia besiviliantis primesti kitam savo ideologiją, savo kliedesį, savo sapnų pasaulį, savo žiūronus kaip tam tikrą išsigelbėjimą... Būtų kvaila tai neigti, tokia kūrybos akto prigimtis... Kad ir kaip neigtum savo „aš“. Nors dabarties ištinusiam pasauly turbūt didžiausias kūrėjas yra tas, kuris nekuria nieko, ta prasme, jog atranda savyje jėgų nekurti, nedauginti reikšmių ir ego padiktuotų klykesių, šiukšlių, o būti tiesiog tuščiu indu, niekuo, jei nori, paprastu žmogumi, vaikščiotoju, kvėpuotoju, plytelių klojėju, rūgštynių valgytoju...

Kalbu be jokios ironijos. Šia prasme, o kokia, velniai rautų, kita prasme, esu visiškas mulkis, garbėtroška ir egoistas: paišydamas, rašydamas, leisdamas knygas... Dabar tas kūrybos aktas, kūrybiškumas, kaip tam tikra ego masturbacija, sureikšmintas iki neįmanomybės, iki absurdo. Peršama mintis, jog visi genijai... O kur paprastas žmogus, kasdien pievoj perkeliantis savo karvę? Ant jo pasaulis laikosi...

Naujausioje eilėraščių knygoje „Išlydžių zonos“ ypač daug „kūno geografijos“. Tiesa, ir ankstesnėse knygose per daug net nesislėpdamas kalbi per kūną, fizinius potyrius, „dantimis įspaustas raides popieriuje“. Ar kūniškumas tau tampa dar vienu atspirties tašku nerti į tas „įtampų zonas“?

Ir ką kūnas? O kūnas yra gerai. Tai tam tikras kosmosas, kosmoso modelis, jame tiek visko daug... Jis man gražus. Ir jaunas, ir senas. Ilgą laiką nepelnytai kūnas buvo suvokiamas kaip kažkas nešvaraus, gėdingo etc. Čia didelį darbą nuveikė Bažnyčia ir krikščioniška ideologija. Siela traktuota kaip tiesioginė kūno priešprieša. Taip atsiradusi šiokia tokia šizofrenija...

Knygoje yra atskiras skyrius („kūnų geografijos“), kuriame praktiškai visi eilėraščiai yra vienaip ar kitaip erotiški, kūniški. Tiesą sakant, seniai galvojau ir norėjau parašyti erotinių eilėraščių ciklą. Ir šis tas pavyko... Save užprogramuoji ir anksčiau ar vėliau tekstai pasirašo patys...

Kūnas nėra dvasingas, ir man tai patinka, jis pats savaime yra stebuklas. Tas dabar madingas dvasingumo rodymas, demonstravimas, kaišiojimas, falsifikavimas man kelia pasibjaurėjimą. Kur tik pasisuksi – visur dvasingumas... Baisu. Išprotėti galima. O kai iš to perdėto noro dvasiškai tobulėti iš žmogaus praktiškai nieko nelieka, o tik grynų gryniausia dvasia, tuomet be rimto dušo ir daktarų nebeapsieisi... O kūnas nemeluoja, jokio falšo, viskas kaip ant delno. O atsispirti ir gali tik nuo švarių dalykų, pirminių... Medituodamas menkiausią savo kaulelį, gali nutverti pasaulį už uodegos.

Nori pasakyti, kad svarbu yra jausti žemę po kojom, nes kitaip tiesiog prasilenki su tikrove, o visi dvasiniai laimėjimai tampa dar viena iliuzija? Kaip rašai viename eilėraštyje: „šviesa – tai tik fizika, niekai. Svarbiausia – aikštės apšvietimas, šešėliai“.

Aš tik noriu pasakyti, kad mes nieko nežinom, nei aš, nei tu, nei, tarkim, Šliogeris... Mes tik galim transliuoti savo nuojautas, svarbu suvokti, jog tas kažkoks vidinis žinojimas yra iliuzija ir gelbsti tik tau vienam... Jis neveikia kitoje sistemoje. Iš to seka, kad negalima to neva savo žinojimo kitam piršti. O kita vertus, aiškinti kitam, koks jis neteisus... Kiekvienas turi teisę į savo iliuziją, kuri padeda jam išgyventi. O ją atimti iš kito – tai nusikaltimas. Istorija iškalbinga, daugeliu atveju žmonės, tvirtai įtikėję savo teisumu, anksčiau ar vėliau pradeda kitus skersti.

Tavo knygose į akis krenta eilėraščių formos – lygiagrečiai einantys du posmeliai, kurie, rodos, gali egzistuoti savarankiškai, eilėraščiai-fragmentai, eilėraščiai koanai, ciklas lyg kauliukų metimas, grafiniai eilėraščiai ir kt. Iš kur toks dėmesys formai? Gal čia galima kalbėti apie eilėraštį kaip kūną?

Tos eilėraščių kūno formos neretai duoda galimybę patį eilėraštį perskaityti keliais ar net daugybe būdų, kitaip tariant, neprimetant linijiškumo, vieno varianto, taip bandant išvengti diktato, baigtinumo, galų gale pretenzijos į kažin kokį žinojimą...

O kad forma man svarbi, tas tiesa, ir to racionaliai paaiškinti aš negaliu. Ta tavo įžvalga apie eilėraštį kaip kūną turi racijos. Pačia forma galima kurti antrą tekstą, netgi atsietą nuo užrašyto raidėmis arba kaip papildantį jį. Galų gale rašydamas eilėraštį paraleliai gali tverti netgi skulptūrą, paveikslą, tiesiog žaisti.

Beje, formos požiūriu, bent man pačiam tobuliausias yra S. Gedos eilėraštis „Vienatvės piešinys per Jonines“. Visiškas kosmosas. Primityvi begalybė. Kartais pačia forma gali pasakyti daugiau nei žodžiais.

Išlydžių zonos“ ne pirmoji iliustruota Tavo paties piešiniais, jau „Skėrių pusryčiai“ buvo gausiai išmarginti siurrealistiniais ir primityviais, kaip pats tai vadini, paišais. O šioje knygoje ne tik Tavo nupieštas viršelis, bet ir atskiras skyrius „Sapnų ikonos“, skirtas piešiniams-eilėraščiams. Iš kur tai?

Tie piešiniai / paišai mano knygoje, tai dar viena išlydžių zona, dar vienas kambarys... Tad knyga – šešių kambarių „būstas“... Skyrius „Sapnų ikonos“ – tai tikrai nėra konkrečioji poezija tradicine prasme, čia bandymas piešinį pateikti kaip tekstą, kaip eilėraštį, turintį formą, net siužetą...

Paišymas ir eilėraščiai manyje visada ėjo greta. Paišydamas aš rašau, rašydamas – paišau... Sąmoningai tuos piešinius vadinu paišais. Paišas – tai dar ne piešinys, neišbaigta forma, puspilnis indas. Neturiu pretenzijų būti dailininku ar grafiku, netgi piešėju. Tik „paišintoju“, jei nori, tepliotoju... Tai mano paišai iš paraščių ir užribio.

Mane visada traukė vaikų piešiniai, tašizmas, ekspresionizmas, akmens amžiaus piešiniai, ekspresyvi linija – tai, kas gimsta akimirksniu, iš nervo, iš pirštų galų. Protas paprastai viską sugadina, cenzūruoja. Perdėtas estetizmas – ne mano barščiai... Su paišymu tas pat – eksperimentuoju, tarkim, instinktyviai anglimi ar pieštuku aklai suveliu linijų kalną, o paskui jau sąmoningai suteikiu tam tikrus atributus. Šiaip ar taip, paišymas – tas pats rašymas, tie patys vaizdiniai, ta pati metafora – tik kiti instrumentai, kita kalba. Pasiėmęs kartono gabalėlį niekada nežinau, kas išeis, pradedu nuo taško, o vėliau tas taškas iš galvos ištraukia vaizdinius... Bet gal nereikia čia visko sureikšminti. Viskas iš nežinojimo ir nežinojimo, kur pasidėti.

Esi nemažai vertęs įvairių vokiečių poetų, taip pat senovės indėnų, tuvių šamanistinių tekstų. Ką Tau duoda vertimai, ar tai daro įtaką ir Tavo paties supratimui, galvojimui, galų gale – rašymui?

Esu nemažai vertęs vokiečių, austrų moderniosios poezijos... Nuo K. Schwitterso iki H. C. Artmanno ir t. t. Beje, pirmas vertimas – iš vokiečių pažodinio vertimo verčiau senovės indėnų tekstus... Tai buvo pirmi bandymai, kai kurie, kaip dabar pasižiūriu, buvo tikrai nevykę...

Vertimui, be abejo, renkuosi savo kraujo grupės poetus. Nieko nėra klaikiau nei versti nepatinkantį autorių, tiek ideologiškai, tiek žodynu. Vertimas visų pirma – tai puiki mokykla, puikios dirbtuvės bandant pasigalynėti su kalba, vaizdiniais. O kad esama įtakų – tai aišku, kad taip, natūralu, būtų kvaila tą neigti. Persiimi struktūromis, idėjiniu lauku, bet tai plečia akiratį... Aš pats puikiai žinau, ką esu pavogęs iš, tarkim, vokiečių ekspresionistų, ar, tarkim, kokio, drįsiu pasakyti, „austrų Gedos“ – Hanso Carlo Artmanno... Ar, tarkim, iš tuvių šamanistinių tekstų, kuriuos verčiau iš rusų kalbos, viena akim žiūrėdamas į tuviškus originalus, užrašytus kirilica... Tuviškai tikrai nemoku, bet tokiais atvejais gali pajusti skambesį, ritmą, o tai verčiant labai svarbu.

O svajoju kada nors išversti tuvių užkalbėjimus, vadinamuosius „angyši“, kurie, beje, yra įtraukti į UNESCO nematerialaus pasaulinio paveldo sąrašą. Tai titaniškas darbas... Reikia tam tikro pasiruošimo, studijų, įkvėpimo ir tvirto užpakalio. Bet gal kada nors.

Eilėraštyje „Monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ šmaikščiai tyrinėji privatizuotas teritorijas: Parulskis privatizavo mirtį, numirėlius, Kajokas – drugelius, jų sapnus ir visus mažmožius, Marčėnas – angelus ir jau beveik visas banalybes, Marcinkevičius – tėvynės fantomą, Geda privatizavo viską, kas liko... Tai savotiškas bandymas atrasti savo vietą po saule?

Šį tekstą rašiau lyg juokaudamas, o išėjo labai rimtas... Rašiau labai lengvai. O ar tai bandymas atrasti vietą po saule? Galbūt, bet labiau su šypsena lūpose, nes tos vietos po ta pačia saule – apsčiai... Užteks visiems: ir apšvietimo, ir šešėlių. Ypač šešėlių. Beje, galvoju parašyti ir tų pačių „privatizacijų“ slaptuosius protokolus...

O jei kalbėsime rimtai, apie tradiciją etc. galiu pasakyti tik tiek, kad ir kaip kratytumeis tradicijos ar perimamumo, nuo jos nepabėgsi... Prie tradicijos prirakina jau pati kalba. Šiuo atveju lietuvių kalba ir niekur labai nenušoksi, nei pašokinėsi. Galų gale, ar reikia jos kratytis, kitas klausimas. Nuo to reikia pradėti šnekėti. O gal tuo ir baigti, nes, jei sakai, kad esi išaugęs dykumoje, tuščioje vietoje, ir esi baisiai jau įstabaus grožio medis – tai labai, švelniai tariant, dvelkteli bukumu.

Gal tuo „švelniai tariant“ ir baikim... ir taip nedovanotinai prituščiažodžiavom...