EPA nuotrauka

Katinas Rainis negali sukonstruoti traktoriaus. Kodėl? Juokingas klausimas – juk jis tik kvailas padaras. O jeigu katinas kniaukia įšokęs į vaiko lovelę ir visaip nerimsta, priversdamas tėvus iš lovelės iškelti kūdikį, o po akimirkos į tą vietą nukrenta vaiką galėjęs užmušti tinko gabalas? Tokiu atveju turbūt niekas nesakys, kad katinas yra „kvailas padaras“. Dabar jis bus liaupsinamas kaip „didingas gamtos kūrinys“. Ar ne toks pat kartais didingas, o kartais kvailas kūrinys yra ir žmogus?

Ar kada mąstėte apie tai, kodėl žmonės turi naminių gyvūnėlių? Augintinių turintieji atsakytų įvairiai: „su jais linksmiau, nesijauti vienišas“, „yra prie ko prisiglausti“, „tiesiog neįsivaizduoju gyvenimo be šuns – jis tikras draugas“ ir taip toliau. Kiti pabers mokslininkų ir psichologų tyrimais pagrįstų faktų apie naminių gyvūnėlių naudą žmogaus psichinei sveikatai.

Pitsburgo universiteto (JAV) profesorė Barbara McClasky stebėdama 7–14 metų vaikus nustatė, kad tie, kurie namuose augino naminį gyvūnėlį (nesvarbu kokį), labiau pasitikėjo savimi ir buvo savarankiškesni. Kiti tyrėjai išsiaiškino, kad pažiūrėjus filmą, kuriame vaidina šuo, žmogaus kortizolio (streso hormonas) kiekis staigiai sumažėja, o jeigu šunį tiesiog paglostome, padidėja oksitocino („geros nuotaikos“ hormono) kiekis. Gal pastarieji atradimai paaiškins, kodėl IX amžiuje Helo mieste (Belgija) tam, kad pasveiktų, psichinius ligonius siųsdavo gyventi į šeimas, kuriose buvo auginami šunys, o  XVIII a. kai kuriose psichikos sveikatos klinikose katės kaip „etatinės darbuotojos“ savo glamonėmis padėdavo nuraminti įsismarkavusius pacientus.

Šiais laikais užsienyje dažnuose senelių namuose, psichikos sveikatos klinikose, o kartais net kalėjimuose leidžiama turėti augintinių. Nustatyta, kad, slaugos namų valgykloje pastačius akvariumą su žuvelėmis, gyvenančiųjų apetitas akivaizdžiai pagerėja.

Parazitai ar seni geri pažįstami?

Nors išvardyti faktai skamba įspūdingai, visgi neatsako į klausimą, kodėl žmonės laiko naminius gyvūnėlius? JAV psichologas Johnas Archeris teigia, kad evoliucijos požiūriu žmogui naminiai gyvūnėliai visiškai nereikalingi. Skamba kategoriškai, tačiau jeigu pasigilinsime, žmogus be jų tikrai gali išgyventi. Pasak Johno Archerio, augintiniai yra kaip parazitai: įeina į žmonių socialinę sistemą ir joje tarpsta. Tiesa, tie, kam nepasiseka, vargsta kuisdamiesi šiukšlių konteineriuose, kol galiausiai žūsta nuo ligų, šalčio ar šungaudžių.

Pasakymas, kad augintinis tėra parazitas ir manipuliatorius, pasinaudojantis žmogumi tam, kad gautų maisto ir pastogę, ne vienam naminių gyvūnėlių turinčiam asmeniui sukels pasipiktinimą. Tokia reakcija būtų irgi ne be reikalo, nes, pasirodo, egzistuoja ir kita nuomonė, kad gyvūnų reikšmė žmogaus evoliucijos kelyje itin didelė, o  mūsų noras namuose turėti augintinį yra praeities laikų palikimas.

Bendraudami su gyvūnais žmonės sužinojo, kad ir kitos rūšys turi emocijų, poreikių ir minčių. Šis suvokimas padėjo išplėtoti empatiją, supratimą ir kompromisus.

JAV antropologė dr. Pat Shipman knygoje „Gyvūnų ryšys“ (The Animal Connection) tikina, kad socialinė sąveika su gyvūnais, prasidėjusi prieš 2,5 mln. metų, pirmiesiems žmonėms padėjo išrasti įrankius ir juos tobulinti, stiprinti komunikacijos įgūdžius ir net sukurti kalbą. Bendraudami su gyvūnais žmonės sužinojo, kad ir kitos rūšys turi emocijų, poreikių ir minčių. Šis suvokimas padėjo išplėtoti empatiją, supratimą ir kompromisus.

Kokie svarbūs gyvūnai buvo to meto žmonėms, liudija paleolito laikotarpio olų piešiniai: mokslininkai ilgai spėliojo, kodėl juose tiek daug gyvūnų atvaizdų, o nėra peizažų ar užšifruotų žemėlapių, kaip rasti reikalingą gamtos išteklių. Piešiniuose vaizduojami išskirtinai tik gyvūnai, o tai rodo, kokie jie žmonėms buvo svarbūs.

Pasak antropologės, šiandieninis žmogaus noras turėti naminių gyvūnėlių atspindi ilgus amžius besitęsiantį ypatingą žmogaus ir gyvūno ryšį. „Žmogus vienintelis žemėje palaiko santykį su kitomis gyvomis būtybėmis. Nė vienas padaras nešvaistys išteklių kitos šeimos atstovui. O žmonės tai daro. Jie taip elgiasi, nes turi ypatingą milijonus metų nenutrūkstantį ryšį su gyvūnais ir gali kitiems gyviams jausti empatiją“, – sako Pat Shipman. Mokslininkės teigimu, dabartiniame pasaulyje vykstanti urbanizacija, žmogaus tolimas nuo gamtos ir gyvūnų – pavojus, kurio mastas didesnis nei įtariame. Tad prieš skaitydami toliau, stipriau priglauskite savo augintinį – dėl jo protėvių jūsų paties protėviai kadaise pasikeitė ir tapo galingiausi iš gyvūnų.

Reksas – didysis žmogaus žinovas

„Aš visada žinojau, kad tu ir aš – vieno kraujo, – Mauglio šūkį pakartojate į Jus žvelgiančiam šuneliui, – juk tu toks protingas.“ Jūsų augintinis Reksas žvelgia Jums į akis, lyžteli veidą – jis pritaria. Jūs dar labiau džiaugiatės – mylite savo ištikimąjį šunį, jis myli Jus, ir visa tai pagrindžia evoliucijos teorija! Visgi Harvardo psichologas Brianas Hare‘as greitai sugriaus šią besąlygiškos Rekso meilės iliuziją. Anot jo, šuo išsiskiria iš kitų žmogaus prijaukintų gyvūnų tuo, kad per ilgą evoliucijos eigą puikiai išmoko skirti žmogaus nuotaikas, atpažinti, koks jo elgesys šeimininką džiugina, ir tuo puikiausiai naudojasi, o žmogus pats prikuria, ką jo augintinio veiksmai reiškia.

Džiaugsmingas pasisveikinimas laižant veidą, uostinėjimas, nuolatinis sekiojimas greičiausiai reiškia tik viena: „Gal gausiu kokį kąsnelį?“ Abejojate? Vilkų pasaulyje, o juk šunys kilę būtent iš jų, į bandą grįžusį vilką kiti pasitinka apuostydami jo snukį, ir jei šis tikrai kažką sumedžiojo, dažniausiai atryja maisto, kad pasidalintų su kitais. Tai nereiškia, kad Reksas, meiliai laižantis veidą Jums grįžus, apsimetinėja, kad Jus myli. Tai žmogus pats apgauna save, pavadindamas šuns elgesį „meile“ ar „nemeile“. Reksas tikrai džiaugiasi, kad grįžo jo „gaujos vadas“, atsakingas už gaujos saugumą ir sotumą, nes tai reiškia, kad jis parvilko grobį. Ir veidą Reksas laižo ne iš meilės, o tikrindamas, ar gaujos vadas ką nors „sumedžiojo“.

Kitas šunų augintojų įsitikinimas: jie tokie protingi, jog supranta, kad padarė ką nors neleistino, ir tai parodo savo elgesiu. Parėjote namo, pašaukėte Reksą, o jis ateina pabrukęs uodegą. „Tikrai ką nors prisidirbo“, – pagalvojate. Ogi tikrai – vidury kambario balutė... Psichologė dr. Alexandra Horowitz eksperimento metu savininkams pameluodavo, kad jų šuo kuo nors nusikalto, tad vos šie pašaukdavo „nusikaltėlį“, šuo net žinodamas, jog nieko nepadarė, elgdavosi kaip prasikaltęs: pabrukdavo uodegą, nuleisdavo galvą. Elgesio logika paprasta: Reksas gerai žino, ką reiškia piktas šeimininko balsas ir kaip jis turi elgtis, kad pyktis nedidėtų. Visgi dr. Horowitz  pabrėžia: „Negaliu garantuoti, kad jūsų šuo nesijaučia kaltas. Kol kas dar nepavyko to įrodyti. Aišku tik tai, kad žmogus pats sukuria kontekstą, o šuo tiesiog atitinkamai elgiasi.“

Panašu, kad šunys yra protingi, tik ne taip, kaip galvojame: galbūt jie neišmano dalykų, kurių tikimės iš jų, tačiau yra fantastiškai gerai perpratę žmogaus psichologiją. Tokį elgesį nulėmė evoliucija: nepaklusnūs, nemokantys interpretuoti žmonių elgesio signalų gyvūnai netekdavo jų malonės (maisto likučių ir globos), taigi, išlikdavo ir daugindavosi tik tie, kurie buvo draugiškiausi ir nuovokiausi.

Ar tai reiškia, jog kažkada mokslininkų padarytas atradimas, kad šuo gali suprasti žmogaus kalbą kaip 2–2,5 metų vaikas, yra klaidingas? Kol kas to niekas dar nepaneigė, tad teiginys „mano Reksas yra protingas“ tiesos grūdą turi.

Atsargiai: sužmoginimas

Nors kasdienėje kalboje minėdami gyvūnus sakome, kad jie yra laimingi ar nepatenkinti, drovūs, bjauraus ar meilaus charakterio, t. y. drąsiai jiems taikome žmogų apibūdinančias savybes, akademinėje aplinkoje tokios kalbos bus sutiktos su didele doze skepticizmo ir Jums bus priskirta gyvūnų antropomorfizavimo (sužmoginimo) nuodėmė.  

Amerikiečių psichologijos profesorius Donaldas O. Hebbas prisiminimuose pasakoja apie tai, kaip savo karjeros pradžioje, 1940-aisiais metais, stebėjo tyrimams naudojamas beždžiones. Tuo metu buvo oficialiai draudžiama vartoti žmogų apibūdinančias charakteristikas moksliniuose gyvūnų tyrimuose.

Tai reiškia, kad tyrėjas negalėjo parašyti „gyvūnas bijo“ ar pan. Jis turėjo nurodyti sąlygas, kurios galėjo sukelti tam tikrą elgesį, ir objektyviai jį apibūdinti. Ataskaitose vietoje „gyvūnas išsigando“ galėjai perskaityti „pamačiusi žmogaus galvos be kūno modelį, šimpanzė nubėgo į narvo kampą, susigūžė ir spiegė“. Žodis „baimė“ būtų reiškęs gyvūno sužmoginimą. Galbūt reiktų pagirti mokslo objektyvumą, tačiau mokslininko stebėjimo rezultatai tapo painūs ir jų nebuvo įmanoma suklasifikuoti. Paprasti gyvūnų prižiūrėtojai (neslegiami akademinių titulų) jau tuo metu sakė „beždžionė bijo“, apibūdindavo gyvūno charakterį ir remdamiesi tuo galėdavo nuspėti jo elgesį.

Šiandien gyvūnų stebėtojų ir psichologų atradimai leidžia iš naujo įvertinti „sužmoginimo“ ribas, akademinė visuomenė laisvėja, tačiau dozė atsargumo išlieka. Tai reikia suprasti – juk psichologija kaip mokslas buvo paremta žmogaus ir gyvūnų atskyrimo bei skirtumų modeliais.

Empatija ir vištos

Ilgą laiką empatija buvo priskiriama žmogui kaip ypatinga jį nuo kitų gyvūnų skirianti savybė. Šiandien mokslininkai nustatė, kad empatija nėra būdinga tik žmogui.

Kito skausmą gali jausti net vištos! Eksperimento metu stiprus oro gūsis buvo pučiamas į vištą, paskui į jos viščiukus. Abiem atvejais višta reagavo taip pat: tapo baugšti, įsitempusi, sumažėjo jos akių temperatūra, tačiau kai kentėjo jos viščiukai, vištos širdies plakimas padažnėjo ir ji dažniau kvaksėjo kviesdama juos.

Nors ir įsispraudėme į dalykinius šimtaprocentinės sintetikos kostiumus, įsiropštėme į aukščiausią gelžbetoninių džiunglių dangoraižį, ryšio su gyvūnais nutraukti nesugebėjome. Ir tai mūsų laimė.

Natūraliomis gamtos sąlygomis ar eksperimentų metu pastebėtą gyvūnų elgesį galima pavadinti netgi moraliu. Žiurkė matydama, kad jeigu paspaus svirtelę, ji gaus maisto, bet ta pati svirtelė suduos stiprų elektros smūgį kitai žiurkei, geriau bus neėdusi nei skaudins kitą. Delfinai sužeistą delfiną nugaromis laiko pakeltą vandens paviršiuje, kad jis nepaskęstų.

Drambliai išlaužia antilopės narvo duris ir išleidžia ją į laisvę. Kai neatsargus dramblys užkliudo jauną drambliukę, kurios koja sužeista, tai pastebėjusi sena patelė nuveja jį šalin gąsdindama, o paskui prieina prie mažosios ir ramindama paglosto ją straubliu. Istorijas galima pasakoti be sustojimo. Jos panašios į vaidybinio filmo scenarijus, bet šių filmų scenaristas – pati gamta. Nejaugi sakysime, kad šie žvėrys elgiasi žvėriškai? O gal išdrįsime pavartoti žodį „žmoniškai“?

Gyvenimas nėra kova už būvį

Psichologas ir biologas Francas De Waalas savo knygoje „Empatijos amžius: gamtos pamokos švelnesnei visuomenei“ (The Age of Empathy: Nature's Lessons For A Kinder Society) rašo, kad gamtoje rasime daugybę pavyzdžių, kai gyvūnai rodo empatiją, kooperuojasi, aukojasi. Toks gyvūnų elgesys nėra naujiena, jis egzistavo visados, tik žmonės apie tai nežinojo ar nekreipė dėmesio. Tad laikas peržiūrėti tiesas, kuriomis įtikėjo ne viena karta: kad žmogui tenka būti žiauriam, nes gamta yra žiauri, kad visas žmogaus gyvenimas – tai kova, nes išlieka tik stipriausieji ir t. t. Nors minėtasis mokslininkas buvo kritikuojamas už perdėtą pozityvumą, visgi faktai rodo, kad gamta nėra tik žiaurios kovos dėl išlikimo arena, čia yra vietos ir atjautai.

Taip mintyse pakeliavę po gyvūnų ir žmonių pasaulį, galime padaryti vieną išvadą: nors ir įsispraudėme į dalykinius šimtaprocentinės sintetikos kostiumus, įsiropštėme į aukščiausią gelžbetoninių džiunglių dangoraižį, ryšio su gyvūnais nutraukti nesugebėjome. Ir tai mūsų laimė. Tačiau iki galo gyvūnų dar tikrai nepažinome. Tai mūsų viltis – juk geriau pažinę juos, pažinsime ir save pačius.

Įdomu

Beje, ar žinote, kodėl žmogus virto žmogumi, o jo artimos giminaitės šimpanzės iki šiol tebesėdi medžiuose? Bandymais nustatyta, kad, norėdamos gauti maisto, šios beždžionės gali susivienyti, tačiau jei maistas pasiekiamas lengvai, jos beprotiškai konkuruoja. Pasak Harvardo profesoriaus Briano Hare‘o, žmonės kilo iš tų primatų, kurie mokėjo dalintis, sugebėjo nuslopinti konkurenciją. Susimąstyti verčianti informacija, ar ne?