Vokietijoje jau antrą kartą per dvejus metus iš pareigų pasitraukė valstybės prezidentas. Ką tai byloja apie šalies politinę kultūrą? Taip pat bendru visų partijų, išskyrus buvusius komunistus, sutarimu jau pasiūlytas kandidatas į atsilaisvinusį postą, kuris Vokietijoje turi ne tiek politinės, kiek reprezentacinės reikšmės.

Laikraščiai šiuos procesus vertina nevienodai.

Pirmiausia – truputį foninių žinių. Vokietijoje prezidentas renkamas ne tiesiogiai tautos, bet daugiau nei tūkstantį delegatų turinčio federalinio susirinkimo. Populiarusis Vokietijos prezidentas Horstas Köhleris, išrinktas 2004 metais ir perrinktas 2009-aisiais, netikėtai atsistatydino 2010 metais po netinkamai suprastų politinių pareiškimų.

Jį pakeitė tos pačios valdančiosiosios krikščionių demokratų partijos nominuotas Christianas Wulffas, tačiau jis šių metų vasario 17 dieną taip pat atsistatydino, bet ne dėl politinių nesutarimų, o dėl to, kad jam buvo prikišamas per didelis pasikliovimas turtingų draugų ir bendrovių teikiamomis finansinėmis lengvatomis.

Tada visos politinės partijos, išskyrus buvusius komunistus (dabar kraštutinius kairiuosius), nominavo buvusį kovotoją su VDR diktatūra, komunistinio saugumo bylų archyvų saugojimo ir tyrimo įgaliotinį, pastorių Joachimą Gaucką prezidento vietai užimti.

J. Gauckui iš pradžių priešinosi kanclerė Angela Merkel, bet jį labai palaikė liberalai, socialdemokratai ir žalieji.

Pasak dienraščio „Stuttgarter Zeitung“, „J. Gauckas – jokiu būdu ne lengvas žmogus. Tuo pačiu jam gali pasisekti prezidento postui sugrąžinti kadaise turėtą orumą. To orumo jis neteko ne tik dėl Ch. Wulffo abejotinos finansinės veiklos, bet ir dėl H. Köhlerio zuikio bėgimą primenančio atsistatydinimo.

Žmonės tiek prarado pagarbos valstybės vadovo žodžiams, jog paskutiniu metu net kilo klausimas: o gal iš viso reikia atsisakyti valstybės vadovo pareigybės“, – rašė Štutgarto dienraštis.

Daugelis laikraščių pritarė minčiai, jog, kaip teigė Potsdamo dienraštis „Märkische Allgemeine“, „J. Gauckas yra nepriklausoma galva“, arba, Tiuringijos sostinės Veimaro laikraščio „Thüringische Landeszeitung“ žodžiais tariant, „J. Gauckas mąsto savo galva“.

Tik pastarojo laikraščio nuomone, jis „dar turi atrasti savo didžiąją temą. Bent jau atsižvelgiant į tuos piliečius, kurie į laisvės sąvoką žiūri labai kritiškai, jeigu ji reiškia tik socialinių paslaugų ir lengvatų panaikinimą“.

O minėtasis Potsdamo dienraštis teigė, kad „J. Gauckas yra sąžininga asmenybė ir puikus oratorius, toks kaip tik patenkina visus gero prezidento reikalavimus. Tačiau daugelis jo pozicijų nesutampa su jį palaikiusių socialdemokratų ir žaliųjų pozicijomis“.

Daugelis užsienio laikraščių irgi gyrė J. Gaucko nominavimą. Štai Ciuricho „Tages-Anzeigeris“ teigė, jog „jis yra moralinė instancija: nepaperkamas, ištikimas principams, nepriklausomas. Jis nesileido būti minkomas VDR režimo, bet ir po perėjimo į demokratiją jis pasiliko laisvas mąstytojas.

Užuot daręs politinę karjerą, jis perėmė vadovavimą saugumo archyvams. J. Gauckas yra tikra Ch. Wulffo priešingybė – to profesionalaus politiko ir karjeristo, gerų pirkinių ir komercinių progų medžiotojo, kuris leidosi vaišinamas turtingų draugų ir palankiomis sąlygomis įsigijo būstą ir prašmatnių automobilių, bet pats beveik nieko neturėjo, ko pasiūlyti“.

Panašiai atsiliepė ir kitas Šveicarijos dienraštis, „Neue Zürcher“:

„J. Gauckas – ne politinio establišmento žmogus. Jis neprisirišęs, protingas, drąsus ir turi daug idėjų – ir tuomi kanclerei A. Merkel, patentuotai krikščionei demokratei, atrodė per daug neprognozuojamas.

Juk J. Gauckas sugebėtų pasipriešinti visiems, net ir vyriausybės vadovei. Ji mieliau būtų norėjus pasirinkti silpną, lengviau vairuojamą asmenybę, kuriai niekada nekiltų pagunda prieštarauti vyriausybei“.

Varšuvos „Gazeta Wyborcza“ išsakė nuomonę, jog „J. Gaucko nominavimas tiesiog buvo antausis kanclerei“, bet Amsterdamo „NRC Handelsblad“ tai pavadino „protingu kanclerės sprendimu“ ir pridūrė, jog „A. Merkel turėjo atsipalaiduoti nuo to politinio balasto, kokiu Ch. Wulffas jai ir krikščionims demokratams buvo tapęs.

Dabar Vokietija išgelbėta iš žmogaus, kuris jau nebeturėjo jokio moralinio autoriteto. Vokietijai reikėjo surasti žmogų, kuris tokiu autoritetu tiesiog švyti“.     

Pasak Belgrado dienraščio „Danas“, „Vokietijoje vis labiau įsigali nuostata, kad šalies prezidentu turėtų būti ne politikas, bet daugumos gerbiama asmenybė. Šiuo požiūriu geresnio kandidato nei J. Gauckas Vokietijoje vargu ar rasi“.

Beje, daugelis Vokietijos laikraščių, išaiškėjus buvusio prezidento Ch. Wulffo polinkiui naudotis pasiturinčių draugų finansine parama, ragino jį arba įtikinamai pasiaiškinti, arba atsistatydinti, o Rusijoje „tokie nusižengimai atrodytų juokingi“, – rašė Maskvos nepriklausomas dienraštis „Novaja Gazeta“.  

O „Vokietijoje valstybės vadovas susikompromitavo, jis neturėjo kito pasirinkimo kaip tik atsistatydinti. Jo žingsnis visoje Vokietijoje sukėlė palengvėjimo atodūsį. Net ir šalies kanclerė, kuri Ch. Wulffo skandalų akivaizdoje laikė užčiaupusi burną, atrodė pajutus palengvėjimą“, – rašė Rusijos laikraštis.

Pekino dienraštis „Renmin Ribao“ irgi teisino Ch. Wulffą sakydamas, jog „pirmu žvilgsniu Ch. Wulffą nuvertė žiniasklaida. Patys savaime tai tie jam primetami nusižengimai – mažmožiai“.

Faktas tas, kad „Vokietijos visuomenė šiuo metu labai atidžiai stebi savo politikus, visų pirma dėl to, kad jie turi būti visiems pavyzdys. Tarp dviejų požymių – politinis talentas ir padorumas – dauguma vokiečių teikia pirmenybę antrajam“, – rašė Kinijos dienraštis.

Budapešto dienraštis „Nepszava“ atkreipė dėmesį į tai, jog kaip tik šiuo metu Vengrijos prezidentas Palas Schmittas kaltinamas nuplagijavęs savo daktarinę disertaciją ir kitus mokslinius raštus.

„Vokietijos prezidentas turėjo pasižymėti, kaip ir Vengrijos prezidentas, tuo moraliniu integralumu, kurio šis postas reikalauja. Ir   Ch. Wulffas, ir P. Schmittas to integralumo stokojo, abu pakenkė savo posto prestižui.

Tačiau pastebėkime štai ką. Po Ch. Wulffo atsistatydinimo kanclerė A. Merkel pareiškė, kad šitas valstybės vadovo žingsnis įrodo Vokietijos demokratijos stiprumą. A. Merkel turi tiesos. Bet ką tada įrodo P. Schmitto laikymasis įsikibus savo posto?“ – klausė Vengrijos laikraštis.

Apžvalga skambėjo per Lietuvos radiją.