Jėzus bylojo savo mokiniams:

„Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, taip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, te nežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums, jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi veidą ir nusprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Kiti skaitiniai: Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2

„Kai tu (pa)norėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje.“ (Mt 6,6)

Jėzus ragina: „Išmok būti vienas. Tikras. Sau. Kitam. Ir man, Viešpačiui, be apgaulės ir melo. Maldoje neveidmainiauk. Nusiimk visas kaukes, susimesk jas į kokį laisvą sielos kampą, gal kada pravers. Ir užsirakink. Nepalik atvirų durų triukšmui, nei vidiniam, nei išoriniam. Tiesiog BŪK! Visa būtimi savimi".

Nelengva. Įkyrios mintys, įvairūs rūpesčiai lyg pavasariniai uodai dūzgia galvoje neleisdami susikaupti maldai. Išsiblaškymas tampa diagnoze. Užrakintos durys nei tikrąja, nei perkeltine prasme nepadeda atitrūkti nuo mąstymo apie darbus, kurie laikomi neatidėliotinais ir pačiais svarbiausiais. Taip pasirodo, ką myli manoji širdis... Kuri, atrodo, toli nuo Dievo ir apsinešusi kasdienybės dulkėmis.  Manau, tik Dievo Dvasia gali pažinti ir ištirti širdies gelmes, kuriose gimsta apsisprendimai už tiesą, gėrį, grožį. Pyktis, neapykanta, pavydas, veidmainystė, įvairiausio blogio kirmėlės taip pat apsigyvena širdyje...šiai blogio „parodai“ nėra kitų naikinimo priemonių kaip tik malda ir pasninkas...

Kažkas yra pasakęs: „Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės“. Norom nenorom iškyla klausimai: Kaip gyvename? Meldžiamės? Kuo tikime? Ar dar turime tokių, kuriais  pasitikime?

Dauguma iš mūsų į Dievą kreipiamės ligų, nelaimių, krizių prispausti kaip į „paskutiniąją instanciją“, kaip į „paskutinę atramą“. Ir nusiviliame, jei maldos būna neišklausytos, jei įvykiai pakrypsta ne taip, kaip norėtasi. Pagaliau: „mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26), kad sielos „kambarėlis“ prisipildytų Dievo malonės, tikėjimo, gyvenimo harmonijos ir šviesos...

Esame netobuli, dėl to Jo mylimi...

Bernardinai.lt archyvas