Kapinės tundroje (Komija).

Iš pradžių skeptiškai sureagavau į „Draugo“ vyr. redaktorės Dalios Cidzikaitės pasiūlymą žvilgtelti į šiuos tris eilėraščius, parašytus nežinomos moters tremtinės. Juk jau ištisos tonos popieriaus prirašytos šia skaudžia tema – ir šias kančias išgyvenu ių, ir šių iš bandymų nepatyrusių, betgi jų įkvėptų – ir profesionalų rašytojų, ir mėgėjų... Ką čia be gali rasti naujo, netikėto?

Tačiau taip atrodo iš mūsų laiko perspektyvos – juk tuo metu, kai eilėraščiai buvo rašomi, ėjo rūstūs 1953–1955-ieji. Kiekvienas kančios balsas iš šio laikmečio, skverbdamasis pro gūdžią ir šaltą ideologijos šviesą, primena ledinės simfonijos garsus, kurie taip sunkiai, su tokiu vargu, kartais netgi visai nemuzikaliai, skleidžia jų nepraleidžiančioje erdvėje requiem neva humanistinėms revoliucijų idėjoms.

Trys eilėraščiai iš Sibiro – pavadinkime juos taip – ledinėje simfonijoje nuskamba tyliai, bet aiškiai ir tvirtai, o pasitaikantys nedideli disonansai tik su teikia jiems tikrumo.

Tokie ir šie trys kuklūs anoniminiai eilėraščiai. Gaidos, ne visai darnios, bet gal jos ir turi tokios būti. Šiek tiek klaidų, netaisyklingų kirčių, „senai” vietoj „seniai”. „Lietuvio sibiriokėlio dainoje” – lyriška poetinė intonacija, ateinanti iš XIX amžiaus, primenanti Antano Strazdo „Giesmę apie siratas” („sibiriokėlis”– kaip „siratėlė”), Antano Vienažindžio graudų skundą. „Žiemą stepėse” – jau panašiau į rusų poezijos klasiką (taip ir iškyla atminty A. Puškino „Buria mgloju nebo krojet”). Iš pažiūros mįslingas ir poezijos adresatas – „tu”, klaidžiojantis po sniegingas stepes, kur žemė maišosi su dangumi, kol nesuvoki, jog tai – arkliukas, su kuriuo kalbasi eilėraščio veikėja. Užtat jeigu ieškotume kažko naujo šiuose eilėraščiuose, tai galėtume rasti graudžią ne tik žmogaus, bet ir gyvulio, galbūt netgi gamtos paniekinimą, visos kūrinijos, paliestos nemeilės, vienatvę. Taip kančia tampa universali – moters monologas, ne paliekantis nuošaly ir kitos kenčiančios būtybės, man giliai žmogiškas ir nuoširdus. O tik pažvelkite į eilėraščio „Lietuvio sibiriokėlio daina” eilutes, kuriose minimas „grūdas”, su plyšusi sermėgėlė, išlindę iš batų pirštai – juk tai iš esmės paukštelio apibūdinimas, jis varganas varganiausias, betgi „vietiniai” (svetimieji) netgi to jiems pavydi, linki narvuose juos laikyti ir galvas nukirsti. Koks savotiškas čia paukščio įvaizdis – net suvargęs, nusilpęs, jis išdidžiai įkūnija laisvę. To, matyt, ir pavydi ma. Tą, matyt, ir trokštama sunaikinti.

Trumputis trečiasis eilėraštis be pavadinimo pratęsia šią mintį. Sunaikinti žmogaus laisvę galima vergo darbu. Darbu, kuriam nereikia nei intelekto, nei išminties, nei talento, nei valios, darbu iki mirties, ir jei būtų galima – ir po mirties. Ne veltui autorė mini žodį „amžinai”. Amžinybė pagal gulago modelį būtų baisi. Visa laimė, kad toji paslaptinga būsena nuo diktatoriaus norų ir žinojimo nepriklauso. Todėl šio eilėraščio pabaiga dviprasmiška. Ji tartum išreiškia sistemos pergalę – bet argi neišmintingai pasielgia autorė, dvi paskutiniąsias eilutes rašydama tariamosios nuosakos forma? „Kad tu nieko neprašytum, kad tu dirbtum amžinai,” – taip sako sistema, to nori sistema, bet tai ir tėra jos norai – o jie laikini. Čia galima įžvelgti ir vilties švystelėjimą.

Trys eilėraščiai iš Sibiro – pavadinkime juos taip – ledinėje simfonijoje nuskamba tyliai, bet aiškiai ir tvirtai, o pasitaikantys nedideli disonansai tik su teikia jiems tikrumo. Kaip sušalusi ašara – aštri, negailestinga, bet galinti bet kurią akimirką pavirsti šiltu gyvybės lašu.

Žiemą stepėse

Aštrūs vėjai švilpia, kaukia. Stepėse balti stulpai,

O arkliukas vos tik traukia, jis pavargęs jau visai.

Stepės lygios, jos be kelio, o čia žiemą visiškai,

Gal važiuoji tu ant kelio, o gal klaidžioji tiktai?

Aplink vien kopos sniego, kur pasukt kas pasakys.

Ar pajėgs pasiekti kaimą, pakelėj gal reiks numirt.

Tu laimingas gyvulėlis ir aš laimės kupina,

Tu pavargęs ir neėdęs, aš gi vergė amžina.

1953

Lietuvio sibiriokėlio daina

Aš sibiriokėlis, nieko man nereikia, jeigu noriu valgyt ir tas jau pakenkia.

Man nereikia buto, nereikia ir rūbų, atvežė į darbus dirbti vien už grūdą.

Mano sermėgėlė visiškai suplyšus ir iš batų pirštai jau senai išlindę.

Vietiniai čia žmonės dar ir to pavydi, pavydi mums visko, lietuvių nemyli,

Sako tokius paukščius vien narve laikyti ir visiems lietuviams galvas reik nukirsti,

O mūsų tėvynėj spygliai vietoj rožių ir mūsų broleliai negirdi tų žodžių.

1954

* * *

Mums nereikia tavo proto, mums nereikia ir galvos,

Tiktai reikia stiprių rankų, reikia nugaros tavos,

Kad tu vežtum, trauktum, stumtum, kad tu dirbtum ištisai,

Kad tu nieko neprašytum, kad tu dirbtum amžinai.

1955

Šie trys eilėraščiai, kurių rankraštis šiuo metu eksponuojamas Balzeko lietuvių kultūros muziejaus parodoje ,,Hope and Spirit”, dar nė karto nebuvo išspausdinti ar viešai deklamuoti. Šių metų vasario 10 d., penktadienį, juos pirmą kartą perskaitė aktorė Audrė Budrytė. Eilėraščiai rašyti Sibire moters, kuri Lietuvoje buvo mokytoja. Jos laiškai ir eilėraščiai buvo siųsti Julijai Lipčiūtei-Gečienei, kuri gyveno St. Leonard (Montreal priemiestis), Quebec, Kanadoje. Nežinome nei autorės vardo ir pavardės, nei iš kokios Lietuvos vietos ji yra kilusi. Ji buvo ištremta į Sajanų kalnus, į vakarus nuo Baikalo ežero. Eilėraščius surado Audrius Plioplys, perrašė Danguolė Pociūtė.

2012 vasario 11