Grupės „David Crowder Band“ albumo „Give Us Rest (A Requiem Mass in C [The Happiest of All Keys])“ recenzija 

Vienas mano bičiulis, kai dar priklausė Evangelikų Bažnyčiai, vis ateidavo į katalikų pamaldas ir prisipažindavo: „Žinok, man trūksta to sakralumo, kuris yra jūsų bažnyčioje.“ Ne jam vienam. Nekatalikai krikščionys gali nepritarti Marijos, šventųjų kultui, Skaistyklos dogmai, tačiau šv. Mišių liturgija, ta savotiška mistika, didybė ir tyla, kurią taip akcentuoja senosios bažnyčios, atrodo, negali nežavėti.

Čia užkibo ir šeši muzikuojantys vyrukai, kurie nusprendė išleisti albumą... šv. Mišių tema. Ką gi, gerai. Bet istorija darosi įdomesnė, kai sužinai, jog tie rokeriai – vienos populiariausių grupių „David Crowder Band“ nariai.

Ši komanda groja šiuolaikinio šlovinimo (modern worship) muziką, tai – malda, skambanti elektrinių gitarų, būgnų, sintezatorių ir dar balažin ko fone. Jungtinėse Valstijose toks šlovinimas dabar populiarus ir yra susijęs su naujai besikuriančiomis evangelinėmis bendruomenėmis, kurių ten – tūkstančiai. Kaip ir šlovinimo grupių. Jos turi gausų gerbėjų būrį, nesustodami rašo giesmes (jas neretai atlieka per pamaldas) ir leidžia albumus.

Šlovintojai susilaukia ir kritikos – kai kurie JAV krikščionys apžvalgininkai pažymi, kad daug kas toje muzikoje kopijuojama, banalu, nuspėjama: „Aš myliu Tave, tad ateik pas mane“, tie patys trys akordai, ir pan.

Kaip taikliai sako vienas populiaraus animacinio serialo suaugusiesiems personažas, šiuolaikinę krikščionišką giesmę įmanoma sukurti per kelias sekundes – tiesiog paimk kokią nors popsinę meilės dainą ir pasikartojantį žodį „Mažyte“ pakeisk į „Jėzau“.

Žinoma, realybėje gal taip niekas nekuria, bet į save pažvelgti iš šono visada sveika. Šiuolaikiniai šlovintojai gauna lazdų ir dėl to, kad jų atliekama muzika, ypač JAV, yra tapusi didelės pinigų industrijos dalimi – suprask, nėra krikščioniškos dvasios, tik mamona, o krikščionių atlikėjų interneto svetainėse dažniau pamatysi žodžius „buy“, „shop“, „T-Shirts“, „sold out“ negu „music“ ar „God“. Kritikai pranašauja, kad šiuolaikinė šlovinimo muzika, jei nesikeis, anksčiau ar vėliau išnyks, nes paprasčiausiai atsibos, o tikintieji ieškos kitokių, pagarbesnių Dievo garbinimo giesme būdų. Namie neklausau popso, tai kodėl jį turėčiau girdėti savo bažnyčioje?

Tiesa, neturiu teisės nurašyti vienų ar kitų dalykų. Kas vienam – popsas, kitam kartais – slenkstis pas Kūrėją. Juk būna pačių įstabiausių atsivertimų į krikščionybę. Kad ir kaip būtų, aišku viena – „David Crowder Band“  rodo, kad modern worship gali būti ir profesionaliai atliktas, ir muzikalus. Linksma amerikiečių kompanija gyvuoja 16 metų ir šių metų sausio 10-ąją nustebino krikščioniškos muzikos mėgėjus savo albumu „Give Us Rest (A Requiem Mass in C [The Happiest of All Keys])“. Visiškai neperdedu sakydamas „nustebino“. Davidas Crowderis nusprendė imtis nelengvo uždavinio – savaip interpretuoti katalikų šv. Mišias. Ir ne bet kokias, o Requiem – t. y. už mirusiuosius. Ir dar: aukojamas lotynų kalba (albume kartais girdisi kunigo, kalbančio lotyniškai, malda). O čia jau šis tas, jei kalbėtume apie tai, kad Davido Crowderio grupės nariai – evangelikai. Juk niekam ne naujiena, kad, kai iš Vatikano visa gerkle šaukiama: „ekumenizmas, ekumenizmas!“, kitoje Atlanto pusėje nemažai brolių kristiečių ramiai sau įsideda ausų kištukus. Tad šia prasme darbas „Give Us Rest“ nuteikia labai teigiamai ir pagarbiai. Tuo labiau kad viename interviu Davidas Crowderis, šiltai šypsodamas į barzdą, šv. Mišias pavadino „Sielų švente“ bei „tai, kas atėję iš krikščionybės ištakų ir pranoksta mūsų vietinę bažnyčią“. Nors imk ir apkabink.

Katalikai gali padėkoti muzikantui ir už tai, kad šv. Mišias „išpopuliarino“ kaip reikiant – albumas gausiai perkamas ir, anot Billboard.com, vienu metu buvo antras pagal perkamumą pasaulyje. Taigi, ne tarp krikščionių, o apskritai visų atlikėjų, nusileidęs tik visai neseniai 6 „Grammy“ statulėles pelniusiai britų dainininkei Adelei. Vienas įtakingiausių krikščioniškos muzikos žurnalų CCM Magazine albumui skiria penkias žvaigždutes iš penkių, interneto portalas indievisionmusic.com – devynias kaukolytes iš dešimties. Kritikai nepamiršta pridėti žodžio „šedevras“.

Taigi – apie patį albumą. Viskas prasideda nuo varpo, kviečiančio į pamaldas. Klausytojas girdi žingsnius žmogaus, einančio į bažnyčią. Vargšelis pavėlavo į šv. Mišių pradžią (et, kaip artima...), nes įėjus jau girdėti, kad „vyksta veiksmas“. Kunigas lotyniškai (tiesa, su amerikonišku akcentu) meldžiasi: „Aeternam Dona eis, Domine“ (Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie). Taip viskas ir prasideda. Paeiliui skamba roko, bluegrass, elektronikos stiliais įgrotos ir sudainuotos šv. Mišių dalys. Čia išgirsim Kyrie Eleison, Dievo Avinėlį, įvairias sekvencijas, taip pat iškilmingą giesmę Komunijai. Kaip ir liturgijoje, čia laikomasi tvarkos, o ir savotiška nuotaika kinta sulig kiekvienu kūriniu. Jei pirmojoje pusėje (pamiršau paminėti, kad albumas susideda iš dviejų kompaktinių diskų) vyrauja daugiau rimties, susikaupimo temos, antrojoje prasideda džiaugsmingas šlovinimas. Kaip minėjau, kartkartėmis girdime lotyniškas maldas, chorus, įmantresnes kompozicijas, kurios tiktų ir „rimtajai“, klasikinei, ar (galbūt) tikrajai liturginei muzikai. Žodžiu, įdomus darbas.

Kita vertus, kaip kartais bažnyčioje beklausant labai ilgo pamokslo, taip ir skambant šiam albumui, yra vietų, kai susižavėjęs įtempi ausis, o būna, kada „prasnaudi“, paskui staiga vėl išgirsti kažką įdomaus. Turbūt esminė Davido Crowderio ir grupės klaida ir yra ši – per daug dainų. Visiškai būtų užtekę vieno kompaktinio disko, o dabar – dvi dalys ir 34 kūriniai. Iš viso – valanda ir 40 minučių klausymo, o tai nori nenori atsibosta. Tuo labiau kad ypač antrojoje dalyje kelis kartus prasiveržia ir popsiukas. Tad – geriau mažiau, bet geriau. Aišku, laiko trukmė nebūtinai yra vertinimo kriterijus – devyni iš dešimties skaitytojų sutiks, kad, pavyzdžiui, iš eilės gali žiūrėti visas tris „Žiedų Valdovo“ ar „Matricos“ dalis, ir po to norėsi dar. Bet tai – reti atvejai.  Kalbant apie populiariąją muziką, kartais nuobodoką melodiją gelbsti originalus vokalas. Tačiau Davidas Crowderis tuo neišsiskiria.

Ir vis dėlto, nepaisant šių pastabų, „Give Us Rest“ yra įvykis šiuolaikinėje krikščioniškoje muzikoje – tiek atlikimo, tiek ir jau minėto ekumenizmo svorio prasme. Darbas, kuriame yra visko. Simbolinis rankos paspaudimas tarp evangelikų ir katalikų.

Įvertinimas: 8/10. (Nesu muzikos ekspertas, kiekvienas iš mūsų galime įvertinti savaip. Svarbiausia – kad susipažintume su talentingais krikščionimis.)

Labiausiai įsiminė: God Have Mercy (Kyrie Eleison), Blessedness of  Everlasting Light, There Is A Sound.