Witold Gombrowicz, Apsėstieji, vertė Irena Aleksaitė, Baltos lankos, Vilnius, 2012, 382 p.

Papuošalai, kaspinėliai, marškinėliai, kombinezonai, suknelės, striukės, lietpalčiai, netgi karnavaliniai drabužiai ir apatiniai rūbeliai – kaipgi be jų, tada petnešos, avalynė, kojinės ir taip toliau. Visa tai šiandien – šunelių ir katinėlių nešiojami rūbeliai. Witoldo Gombrowicziaus Apsėstųjų viršelyje vaizduojamos pasipuošusios žmogystos, bet su šunelio, šermuonėlio, o gal žebenkšties ir dar lapių ar vilkų galvelėmis. Tarsi gyvūnėliai, bet kaip žmonės, su rūbeliais ir tarsi žmonės, bet jau lyg ir gyvūnėliai. „Baltų lankų“ dailininkas Zigmantas Butautis siūlo tam tikrą romano atrakinimo, skaitymo raktą.

Apsėstieji – vienintelis Gombrowicziaus kūrinys, kuriame istorija papasakota ne pirmuoju asmeniu. Pasakotojas lyg ir ne Gombrowiczius, bet kažkoks Z. Niewieskis? Niewieskis – lietuviška pavardė, ar bent jau turinti aiškią aliuziją į Nevėžį, pasaulyje žinomą kaip Isa, iš Česlovo Milošo romano Isos slėnis. Pasirodo, romanas Apsėstieji – lyg ir ne visai romanas, bent jau mums įprasta prasme. Mat pirmieji kūrinio skyriai publikuoti 1939 m. birželio 4-osios laikraščiuose (Dobry Wieczór, Kurier Czerwony ir Ekspresie Porannym). Paskutinieji – Hitlerio invazijos Lenkijoje išvakarėse, rugpjūčio 30-osios laikraščiuose. Kaip tik prieš mėnesį, tų pačių metų liepos dvidešimt devintąją, Gombrowiczius išplaukė į Argentiną. Jeigu jis išvyko į Argentiną, romanas-serialas neturi pabaigos? Karas nutraukė publikacijas, ir paskutinieji epizodai dingo. Beje, Gombrowiczius ilgai nekalbėjo, neužsiminė apie Apsėstuosius (Dienoraščiuose beveik nėra jokių nuorodų, galima tik spėlioti apie tokios pozicijos priežastis). Prabėgus ketveriems metams po rašytojo mirties, 1973 metais, kūrinys pirmą kartą pasirodė knygos pavidalu. Ir dar po 39 metų, 2012-aisiais, Irena Aleksaitė puikiai išvertė Apsėstuosius į lietuvių kalbą.

Gombrowiczius prisimena: antraisiais teisės studijų metais pradėjau rašyti naują romaną. Viskas prasidėjo nuo to, kad kartu su buvusiu mokyklos draugu (Tadeusz Kępiński) nusprendėme keturiomis rankomis rašyti skandalingą romaną ir taip užsidirbti daug pinigų. Neabejojau, kad mes visai nesunkiai pagimdysime tokį kūrinį, lengvą ir įdomų. Netrukus teko nusivilti ir viską išmesti į šiukšlyną. Nesugebėjome įgyvendinti savo sumanymo. Lengviau parašyti prastą romaną nei gerai rašyti. Kita vertus, ėmiau domėtis šia problema. Vis tik sukurti gerą romaną – banalu ir neįdomu. Daug įdomiau sukurti gerą-prastą romaną, rašyti tokiam skaitytojui, kuris mėgaujasi toli gražu ne tuo, ką mes vadiname „gera literatūra“, taikyti kaip tik tokiam skoniui.

Po kelių mėginimų sukurti gerą-prastą romaną arba ,,romaną virėjoms“, Gombrowiczius parašė Apsėstuosius. Tai tarsi pasaka, bet ne pasaka. Meilė, pilis, siaubo kambarys, blogis ir gėris, princas, riteris, treneris, sužadėtinis, kunigaikštis, sekretorius, I. Turgenevo, F. Dostojevskio užčiuopto nihilizmo atšvaitai? Gėrio ir blogio problema – metafizinis klausimas, gėris ir blogis juk žmoguje glūdi. Kitas, kaip priemonė saviems tikslams pasiekti? Laisvas pasirinkimas – laisvė nusikalsti. Tvarkos pažeidimas, tamsos gaivalas, nušviesti, išaiškinti, išsiaiškinti, atskleisti, ar protas yra jėga? Prisimenant F. Bacono mintį, kai protas šviečia, blogis turi būti išaiškintas, išnarpliotas, jeigu pagauni vieną siūlelį, gali atsekti, išvynioti, atskleisti? Blogis plinta ir, susidūręs su blogiu, veši, auga ir dar labiau plinta. Ir skaitytojas aktyviai dalyvauja išaiškinant blogį, nepaleisdamas iš rankų knygos, juk knyga keičia žmogų.

Romanas tarsi apie jauną merginą. Į skaitytoją autorius kreipiasi lengvai, lyg skaitytume prastą literatūrą, tai yra tai, kas primena autorių grafomaną. Kita vertus, viskas kur kas sudėtingiau. Gombrowiczius rašė romaną virėjoms, šeimininkėms? Romane turėtų būti Blogis, sudėtingas, supainiotas, įtraukiantis siužetas, vaizduojama šiuolaikinė socialinė tikrovė, sumišusi su lengvu iškrypimu, lengva perversija. Tačiau autorius rašo giliau, neišsiduoda, neatveria rimtumo ir gylio. Erotika prastame romane – sveikintinas dalykas, ypač su polėkiu, fantazija. Jaunos merginos istorija, jos patirtis ir jaunuolio patyrimas. Tik virėjukių romane nereikėtų per daug intelektualumų ir rafinuotumų, nes ten svarbiausia turėtų būti Meilė. Didžiulė, šviesi ir vienintelė, kartu ir kankinanti, pilna kančių ir nesusipratimų. Juk ši knyga visai kitokia nei ankstesniosios, su kuriomis jau susipažinęs lietuvių skaitytojas. Įtampa ar atsipalaidavimas, pramogos ir laisvalaikio literatūra, skaitymo malonumas ir/ar tam tikros dvasinės pratybos, treniruotė?

Gombrowiczius eksperimentuoja, sąmoningai konstruoja romaną taip, kad skaitytojas mėgautųsi tam tikrais epizodais. Šiurpulys, erotikos gija ir ketvirtojo dešimtmečio Varšuvos tikrovė. Šiuolaikinės temos, ypač sporto klausimai, sąmoningai kontrastuoja su provincijos dvareliu-pensionu, apmirusia pilimi, vaiduokliais. Romano srautai, srovės suvilioja, intriguoja, prikausto skaitytojo dėmesį. Apsėstuosiuose žaidžiama stereotipais, klišėmis. Atrodytų, ciniškas projektas, nieko bendra neturintis su estetiniais kėslais, greičiau dar vienas autoriaus eksperimentas su pačiu savimi. Bent jau taip atrodo. Tačiau romano virėjukėms skaitytojas regės daugybę srautų ir vėliau juos aptiks „brandesniuose, rimtesniuose“ Gombrowicziaus kūriniuose, tokiuose kaip Pornografija, Kosmosas ar Transatlantas. Skirtingų kartų santykiai, vyresnieji ir jaunėliai, jaunimas ir senimas, dažnos nuorodos į prigimtinę seksualumo ir prievartos jungtį, nuolatiniai asmenybės tyrinėjimai, aplinkos poveikis žmogui, skirtingų visuomenės sferų ir santykių aprašymai.

Apsėstuosiuose gimstantys srautai nurodo į simbolius, į kūniškas ir dvasiškas nuojautas, galbūt esančias tarp kūniškumo ir psichiškumo. Mes čia sutiksime jauną porą, kuri ir žavi, ir kartu gąsdina, šiurpina. Porą, kurioje gailestingumo malonė ir nusikaltimo prievarta neišvengiamai susijusi, susimaišiusi, susijungusi. Ši pora vis iš naujo ir iš naujo lankysis Gombrowicziaus kūriniuose. Nors dvarininkaitė Maja yra išauklėta, aukštesnio luomo, bet joje glūdi žemesnio luomo prasčiokiškumas. Majos porininkas, teniso treneris Leščiukas, irgi kažkoks mišrūnas, kuriame tūno ir prasčiokas, bet ir kažkas iš aukštesniojo luomo. Maja ir Leščiukas primena mitologines būtybes triksterius, ar bent jau turi triksteriškų bruožų. Paprastai triksteris – dievybė, žmogus arba antropomorfinis gyvūnas, kurio elgesys nepaklūsta bendroms nustatytoms elgesio taisyklėms. Jis ne tik nepaklūsta, bet iš principo yra nenuspėjamas, neprognozuojamas, nenumanomai dviprasmiškas, netikėtas. Ribos tarp sąmoningo-nesąmoningo veiksmo išsitrina. Gudrūs ir kvailoki, mylintys ir nekenčiantys, jie dažnai savyje užčiuopia ir dvarininkiškumą, ir prasčiokiškumą, ir gėrį, ir blogį. Beje, personažų (poros) poelgių motyvai nežinomi, nenumanomi – Gombrowiczius kaip tik ir iškelia tokias figūras. Įdomiausia tai, kaip jos viena kitą veikia. Tik nežinia koks bus tas poveikis, poelgis. Tarsi du cheminiai elementai, kurie jungiasi, tačiau kokia bus reakcija – sprogimas-susijungimas-difuzija ar lydinys, nei jie patys, nei skaitytojas nesitiki, nežino.

Teniso partija, arba žaidimai, kai vienas muša, o kitas atmuša, vienas siūlo vogti, o kitas lipa per langą, vienas atrakina stalčių su pinigais, kitas užrakina. Šaukia ir atliepia, muša ir atmuša, traiško ir sutraiško, nudobia kokį nors žvėrelį, trinkteli voveraitę į pušies kamieną, o gal pasmaugia katiną, kartais pakaria žvirblį, arba šiaip kas nors kabo virvėje, o pakabintuose musgaudžiuose prilipusios zyziančios musės išvaduojamos ar sutraiškomos pirštu. Gal vis dėlto geriau sugrūsti į burną rankšluostį? Gličios, kažkokios keistos tarnaitės lūpos Kosmose ir mėlynai pamėlusios mėlynos beveik juodos Leščiuko lūpos. Visi tie reiškiniai vienaip ar kitaip susiję su lūpomis. Pulsuoja ir banguoja – ir rankšluostis, ir lūpos, ir voveraitės. Čia Gombrowiczius nepralenkiamas, neperspjaunamas, nepakartojamas. Iš esmės visos sudedamosios jo kūrinių dalys jau čia, Apsėstuosiuose, bet gal kiek išmėtytos, išsisklaidžiusios. Skaitydami vėlesnius romanus, galime atsigręžti į šį kūrinį ir pamatyti, kad būtent čia atsiranda ,,pragaro mašinos“, kurias taip vertino J. P. Sartre’as.

Ar galima Apsėstuosiuose atskirti ribą tarp aukštosios ir žemosios, prastosios literatūros? Detektyvas, kriminalinis, siaubo ar meilės romanas, o gal traktatas apie moralę, kuriame panieka, svaigulys, žavėjimasis, skeptiškumas, aistra, ciniškumas, abejingumas, sarkazmas, meilė, šėlas, ironija, nuobodulys, persisotinimas – viename plane, kitame – apmąstymai apie gėrio ir blogio kovą, moralinį jauno žmogaus pasirinkimą ar nesugebėjimą rinktis? Atskyrimas, separavimas, preparavimas vargiai įmanomas, mat Gombrowiczius aukštas, žemas, prastas temas taip sujungia ir sulipdo, kad šios neatsijungia. Viena parodijuoja kitą, aukštasis įkvėpimas parodijuoja žemąjį, o žemasis – aukštąjį: nusikaltimo schemoje kriminalinis romanas puikiai dera su nuorodomis į F. Dostojevskio Nusikaltimą ir Bausmę ar Demonus. „Romano jaunoms panelėms“ siūlomas merginos modelis susiejamas su „froidistinio“ romano momentais, Ferdydurkėje mokyklos romano schema derinama su ironiškais Voltaire’o pasakų atspindžiais ar jutimiškuoju Rabelais stiliumi, Ivonoje – klasikinis farsas tolygus Shakespeare’o dramos modeliui. Kaip atskirti „pateiktą kičą“ nuo „sukurto kičo“?

Skirtis gali būti užčiuopiama tada, kai interpretuojame, suprantame instrumentinį kičo vaidmenį Apsėstuosiuose. Kičą Gombrowiczius naudoja kaip masalą, kaip „kontakto su klientu“ užmezgimo priemonę. „Rimtuosiuose“ Gombrowicziaus kūriniuose kičas pats save panaikina, „lengvumas“, privestas iki absurdo, išnyksta, prapuola. Apsėstuosiuose autorius slapto „su klientu“ sudaryto sandorio taip ir nenutraukia. Jeigu sandorio taisyklės pažeidžiamos, tai naivusis knygos skaitytojas to nepastebi. Gombrowiczius dirba dvigubą darbą: suteikia malonumą ir kartu dar kažką pasako, kažką parodo. Skaitytojas, arba klientas, gauna tai, ką užsisakė. Nepakartojamas asmeninis mėgavimasis ir skaitymo smaguriavimas išlieka, naivusis skaitytojas iš karto įžengia į purvo pasaulį, kuris jam suteikia tiek daug džiaugsmo ir malonumo. Toks skaitytojas gal kiek panašus į dvi nesutramdomas poniutes iš Apsėstųjų, daktarienę ir valdininkaitę, kurios negali gyventi be tulžies, purvinų įtarimų ir šmeižtų. „Mat daktarienė persigando, kad panelė Vyciskuvna (valdininkaitė) išvažiuos anksčiau, nei ji spės be galo nuoširdžiai pasakyti jai apie spuogus, kuriuos pastebėjo pro jos palaidinukę. Todėl ji dėjo didžiules pastangas, kad atkalbėtų ją nuo ankstyvo išvažiavimo.“ (p. 125) Juk mes žinome, kad patys paslaptingiausi ir baisiausi dalykai vyksta senose vaiduoklių pilyse arba tarp šiuolaikinio, truputį iškrypusio aukštesnio luomo atstovų. Čia niekam nežinomas naujokas taiko teniso raketės triuką ir laimi prieš Lenkijos čempioną. Romane perversijos, iškrypimai iš esmės yra ,,normalūs“ ir puikiai dera su tuo, apie ką šiandien rašo laikraščiai. Šis Gombrowicziaus kūrinys ne kartą rodytas scenoje ir ekrane. Galbūt ir Lietuvoje kas nors Apsėstuosius ne tik perskaitys, bet ir parodys?