Šiuos atsiminimus Vytautas Toleikis parašė paskatintas profesorės Vandos Zaborskaitės įdukros Virgilijos Stonytės, kuri šiuo metu kviečia visus, pažinojusius profesorę, pasidalinti savo atsiminimais. Juos skelbdami interneto puslapyje tikimės, kad paskatinsime ir daugiau pažinojusiųjų profesorę jais pasidalinti.

 Pirmasis kursas

 Atkakęs iš savo Barvų kaimo į senąją Lietuvos sostinę, jaučiau natūralią atskirtį, tarsi būčiau mažuma, bent jau nepajėgsiantis entuziastingai įsilieti į laime krykščiančių tarybinių studentų gretas. Mat studijuoti į Vilnių atvykau ne iškart, kaip įprasta tais laikais po vidurinės mokyklos baigimo, o trejetu metų vėliau, 1981-aisiais. Taigi mano bendraamžiai jau buvo bebaigią ketvirtąjį kursą. Už savo kursiokus buvau ne tik vyresnis, bet ir gyvenimo šiek tiek matęs, likimo palamdytas, turintis pretenzijų į savadarbį dvasinį pasaulį: mėgstamus rašytojus, kompozitorius, net filosofus. Ir po Sovietų Sąjungą šiek tiek pasibastęs. Tad į kursiokus, tiksliau – kursiokes, žiūrėjau kaip į vaikus, kuriems gyvenimo išbandymai, būsimos netektys – dar prieš akis. Laimė, į mano grupę pateko ir Gintautas Marcinkevičius[1]. Atvykęs iš Kauno, bent profesinę mokyklą kaip ir aš baigęs. Su juo ir susidraugavau. Dažniausiai su Gintautu ir per visas paskaitas šalimais sėdėdavome. Iš šalies žiūrintiems abu buvome prie tinginio, tikras galvos skausmas tuometiniam fakulteto dekanui Antanui Rasimavičiui.[2] Atmestinai mokėmės kalbos dalykus, dėstymo metodikas, ideologinius „mokslus“. Bet literatūrai, teatrui, geram kinui, meno parodoms, per rankas slenkantiems užgintiems kseroksiniams tekstams bei niekam neafišuojamoms išvykoms „pasikultūrinti“ į Kauną, Rygą, Taliną ar Petrapilį, – tam laiko ir energijos niekada nepritrūkdavome.

Profesorė Vanda Zaborskaitė Vilniaus pedagoginio instituto pirmakursiams lituanistams skaitė „Literatūros įvado“ bendrąjį kursą. Regis, amfiteatrinėje A2 auditorijoje. Nors su Gintu sėdėdavome aukštai ant laktų, profesorę girdėdavome gerai. Savo kursą dėstė visada sėdėdama. Bene buvo vienintelė dėstytoja, kuri neatsinešdavo paskaitos teksto. Jokio. Regis, turėdavo nedidelį lapelį, spėju, – paskaitos planą. Kalbėdavo ramiu, įtaigiu balsu. Kartais stabtelėdavo, lyg ką primiršusi, kiek pavartydavo savo akis, pažiūrėdavo kur į lubas, – ir tinkamas žodis, literatūrinis pavyzdys tarsi iš oro ir nukrisdavo. Ji lyg savaime viską žinojo.

Bene per pirmąją paskaitą mintinai padeklamavo Henriko Radausko eilėraštį „Žiemos pasaka“. Pasidžiaugė, kad pasirodė emigravusio didelio poeto eilėraščių rinkinys, kad Lietuvos visuomenei tai tikras atradimas. Nuo tada šis poetas manęs nebepalieka. Net po daugelio metų skaitant šias eiles, tarsi girdisi profesorės balsas. Labai įsiminė kažkokiame kontekste pateiktas pavyzdys apie prostitutę Sonią iš Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, kuri žmogžudžiui Raskolnikovui skaito Evangeliją apie Lozoriaus prisikėlimą. Kad profesorė kalba apie mėgstamą rašytoją, pateikia gilų krikščionišką pavyzdį, labai imponavo – mano ir Ginto akyse profesorė iškart pakilo į išrinktųjų, „savų“ dėstytojų būrį, kuriais buvom linkę visiškai pasitikėti. „Savi“ buvo, kaip mums tada atrodė, užsislėpę Lietuvos patriotai ir idealistai bei turintys gerą estetinį skonį, orientuoti į europinę kultūrą, buvo ir svetimi – susitaikę su Lietuvos okupacija kaip amžinai baigtu reikalu, linkę į ateizmą bei prorusiški. Deja, tokių buvo nemažai.

Profesorė jausdavo pareigą supažindinti su kultūros, ypač literatūros naujienomis. Dažnai kalbėdavo apie Vilniaus senamiesčio grožį. Gerai atsimenu, kaip ji ne kartą gyrė Vilniaus katedrą, priminė, kad ji skirtingai atrodanti – nelygu koks metų laikas. Iš profesorės išgirdome žinią apie naujausius archeologų atradimus Vilniaus katedroje: kad rasti Teodoro Narbuto aprašyti Mindauginės Vilniaus katedros laiptai, labai sena freska. Pasirodę, jog Narbutas nebuvęs vien romantikas fantazuotojas, kaip buvo įprasta manyti. Neprisimenu, kad profesorė nors kartą būtų Katedrą pavadinusi Paveikslų galerija.

Kartą profesorė džiaugėsi naujai pasirodžiusiu A. Telšio istoriniu nuotykių romanu „Žveng žirgelis“. Paaiškino, kad tai ilgamečio VU bibliotekos direktoriaus Jurgio Tornau slapyvardis. Pasidžiaugė, jog romanas ne tik talentingai parašytas, bet ir užpildo tam tikrą istorinių romanų spragą. Pamenu, kad profesorė kalbėjo apie naujausius Romualdo Granausko kūrinius, džiaugėsi netikėta poeto Albino Bernoto brandžia knyga. Tuomet negalėjau suprasti, kodėl profesorė negaili laiko skaitydama visas naujas knygas, o radusi vertas dėmesio, pasidalina savo atradimais su studentais.

Nežinau, ar studentams įsiminė, kaip nors kliuvo profesorės vos pastebimas raišumas. Kursu vyresniam lituanistui Rimantui Glinskiui[3], kurį tarpusavyje dėl pavardės skambesio vadinome Kunigaikščiu, atėjo į galvą toks palyginimas: profesorė Zaborskaitė panaši į antį su nukarusiu sparnu, kuris turbūt pašautas. Aš iškart įsivaizdavau antį – profesorę, bet patikslinau, kad matau ją su smagiu kuoduku. Kad palyginimą kokį ketvirtį valandos plėtojome, nesigėdiju savo šypsenos net dabar. Tai buvo tik linksmas, studentiškas pašėliojimas, neturintis nieko bendro su pagiežingu moksleivišku prasivardžiavimu. Veikiau ženklas, kad profesorė buvo ne tik instituto fone, bet „gyveno“ ir kiek pasipūtusių lituanistų uždaro būrelio mentalinėje kasdienybėje. Daugiau prie šios temos niekada negrįžome.

Zaborskaitės seminaras

Seminarą profesorė vedė jau paskutiniame, ketvirtajame, kurse. Neatsimenu jo pavadinimo. Bet labiausiai įstrigo pasakojimai apie poetą Vincą Mykolaitį-Putiną ir iškilųjų senosios lietuvių literatūros tyrėją Jurgį Lebedį. Įsiminiau profesorės tokį, man netikėtą, Putino vertinimą. Kad Putinas nepasitraukė į Vakarus, mums buvo tikra laimė, nes per Putiną išliko lietuvių literatūros, kultūros tęstinumas. Buvo nauja suvokti ir tai, jog absoliuti dauguma inteligentijos Lietuvą paliko. O iš mokyklos buvo atsineštas stereotipas, kad pasitraukusių buvę nedaug, vos vienas kitas, pavyzdžiui, Vincas Krėvė. Įsiminė ir profesorės pasakojimas apie Sruogos laidotuves. Putinas ėjęs paskui karstą, iš vieno vainiko iškritęs gėlės žiedas. Putinas pakėlęs jį nuo grindinio ir rankoje laikydamas su juo taip ir nuėjo iki pat kapo duobės. Profesorė pasakojo, kad studentai taip Putiną gerbė, kad jeigu jis studentų ko nors paklausdavo seminaro metu, tai visi tarsi amą prarasdavo, savotiškai sukvailėdavo, nedrįsdavo kalbėti, o prabilę iš baimės nusišnekėdavę.

Jurgį Lebedį profesorė pristatė kaip pozityvistinio galvojimo žmogų, visą gyvenimą pašventusį archyvinės medžiagos tyrinėjimams, kurie po ilgo ir kruopštaus darbo vainikuodavosi iškiliomis monografijomis. Ypač profesorė akcentavo Lebedžio darbą apie XVII–XVIII amžiais lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Profesorės pateiktą Lebedžio pavyzdį supratau kaip prasmingos kultūrinės rezistencijos paradigmą. Ir neklydau.

Per valstybinį literatūros egzaminą vienas iš klausimų buvo apie Stalino epochos proletkultinę literatūros padėtį. Paaiškinau, kad tuo metu išsiplėtojo klasikinių rusų ir Vakarų autorių rašytojų akademiniai daugiatomiai raštų leidimai, leidę bent nenutraukti ryšių su senąja klasikine Rusijos ir Europos kultūrine tradicija. Tuomet abiem pusėms buvo aišku, apie ką pasikalbėta. Panašiu metu buvo pristatomi lituanistų diplominiai darbai bei skaitomos jų darbų oponentų recenzijos. Diplominio darbo vadovas dėstytojas Kęstutis Nastopka greitu tempu skaitė perduotą Alberto Zalatoriaus atsiliepimą apie mūsų ilgakasės grupiokės Rūtos Vaskelaitės[4] darbą apie V. Krėvę. Profesorė neapsikentusi smagiai replikavo: „Ar negalima lėčiau, čia gi Albertas Zalatorius!“. Viena liko tikrai aišku, kad profesorė šį žmogų labai gerbė.

Galbūt aš klystu, bet atrodo, kad profesorė mėgdavo inicijuoti susitikimus su kitais, mums nedėstančiais iškiliaisiais. Įtariu ją prikišus nagus, kad mūsų fakultete apsilankytų Albertas Zalatorius (pasakojo apie Vincą Krėvę bei rašomą monografiją), Meilė Lukšienė (pasakojo apie Vilniaus krašto sulenkėjimą XIX amžiuje), Norbertas Vėlius (pristatė savo būsimąją knygą „Senovės baltų pasaulėžiūra“).

Kartą per seminarą išlindo yla iš maišo – su Gintautu turėjome profesorei prisipažinti, kad nelabai susigaudome eilėdarose. „Tai, kad čia viskas taip paprasta“, – pasakė nusišypsojusi profesorė ir pasiūlė per pertraukėlę kartu prisėsti. Paėmusi popieriaus lapą iš atminties užrašė eilėraščio eilutę, viską sužymėjo, paaiškino. Kol buvome greta profesorės, tikrai viskas buvo aišku, bet vos tik užvėrėme instituto duris, prašviesėjimas kažkur dingo, bent jau man.

Lankiau dėstytojos Irenos Veisaitės Teatro sekciją. Kartą Irena suorganizavo kelionę į Rygą. Susitikimai su teatro kritikais, rašytojų namai ir pagrindinis tikslas – vizitas į Rygos jaunojo žiūrovo teatrą (Рижский театр юного зрителя), kuriam tuo metu vadovavo režisierius Adolfas Šapiro. Mūsų laukė Bertoldo Brechto pjesės „Trečiojo Reicho sumaištis ir baimė“ peržiūra, spektaklio aptarimas su režisieriumi bei aktoriais. Režisierius mus pakvietė ir į kitą savo spektaklį, savotišką jo tęsinį, Boriso Vasiljevo „Vakar buvo karas“. Tik jį pastatė ne su latvių, o su rusakalbe trupe. Bet tą kartą į Rygą Irena Veisaitė dėl kažkokių priežasčių vykti negalėjo, ir ją pavadavo profesorė. Tuomet supratau, kad tarp Irenos Veisaitės ir Vandos Zaborskaitės yra kažkoks kone slaptas, glaudus ryšys bei abipusis pasitikėjimas. Regis, Rygoje kartu su profesore buvo ir jos vyras Rimantas Vėbra.

Pavasarinė „Teatro mozaika“ ir arbatėlė studentų bendrabučio kambarėlyje

Aš jau dirbau mokykloje, žmona Violeta buvo bebaigianti institutą. Pavasarį vyko tradicinis renginys „Teatro mozaika“, į kurį ir aš galėjau nueiti kaip studentės lituanistės vyras, juolab kad tebegyvenome studentų bendrabutyje, netoli instituto. Po renginio buvo sumanyta organizuoti tradicinę arbatėlę, šį kartą – pas mus. Violeta iškepė labai skanių pyragėlių, užplikėme kavos ir arbatos. Buvo dėstytojų, teatro kritikų, Teatro sekcijos vadovė Irena Veisaitė. Neatsisakė užsukti ir profesorė Vanda Zaborskaitė. Pasodinome ją garbingiausioje vietoje – ant mano tėvo iš lazdyno sumeistrautos kėdės su aukštu atlošu. Dalinomės įspūdžiais, būta šiek tiek šnekų apie politiką – mat buvo prasidėjusi perestrojka, tik Lietuvoje ji dar visiškai nesijautė. Iš pokalbio supratau, kad tarp inteligentų per rankas keliauja Petro Klimo atsiminimai. Profesorė prakalbo apie Nepriklausomos Lietuvos kūrėjus. Gerai įsiminė jos žodžiai, kad tai buvę beveik studentai, pusalkaniai, visi kilę iš kaimų, jauni idealistai. Jeigu dabar jaunimui mėgstu akcentuoti, kad 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė yra istorijos stebuklas, tai kryptį šiam galvojimui kadaise davė ši profesorės pasakyta įžvalga. Kalbėta ir apie pokarį, kurį profesorė įvardijo kaip pilietinį karą. Įsidrąsinęs paprašiau profesorės garsiai perskaityti mano mokinės Jurgitos Šereikaitės[5] trumpą rašinį. Kadangi skaitė profesorė, visi nutilo. „Na labai geras rašinys“, – pasakė savo nuomonę, tik nustebo sužinojusi, kad čia septintokės namų darbų užduotis, maniusi, kokios dešimtokės. Kadangi dėmesys nukrypo į ją, ji netikėtai pasakė: „O žinote, ko aš laukiu, jūs tik nesijuokit?“ Visi nuščiuvome. – „Ogi Lietuvos komjaunimo suvažiavimo.“ Aišku, pasipylė juokas. – „O man atrodo, kad dabartinis Lietuvos komjaunimas kiek kitoks, ten yra tikrai energingų žmonių.“ Paskui patylėjusi pridūrė: „Man atrodo, kad ta ožka tikrai prieis liepto galą.“

Mano viršininkė

Nuo 1992-ųjų rudens dirbau tuometinėje Kultūros ir švietimo ministerijoje, Tautinių mažumų skyriaus vedėju, kuris įėjo į Ugdymo turinio departamentą. Jo direktorė buvo Vanda Zaborskaitė. Taigi turėjau savo tiesioginę viršininkę – buvusią dėstytoją. Į skyrių darbą ji nelabai kišosi, spėju, kad tiesiog pasitikėjo žmonėmis. Daugiausia susieidavome per bendruosius pasitarimus, per tarptautinių delegacijų iš Rusijos ar Lenkijos susitikimus, kuriuose buvo aptariami tautinių mažumų švietimo klausimai. Gerai atsimenu, kad profesorė pakerėjo rusų delegaciją savo įžanginiu žodžiu, pasidžiaugdama, kad jai rusų kalba yra brangi, nes tai Puškino, Dostojevskio kalba. Kai tuo metu ėjusio laikraščio „Vakarinės naujienos“ rusiškos versijos redaktorės Tatjanos Komorskajos įkalbintas „įrašiau“ straipsnių ciklą apie Lietuvą bei jos istoriją, po kiek laiko išdrįsau tas publikacijas parodyti Zaborskaitei. Tekstai jai patiko, ypač pats sumanymas. Reikia su visais kalbėtis, pasakoti žmonėms apie save jiems suprantamais pavyzdžiais.

Tais pačiais metais misterijoje šventėme profesorės septyniasdešimtmetį. Susirinkome ministerijos bufete. Buvo parengta viktorina, susieta su Zaborskaitės gyvenimo istorija. Gerai atsimenu, kad vienas klausimas buvo apie Turą Hejerdalą, nes profesorė buvo išvertusi iš rusiško leidimo jo knygą „Aku – Aku“. Po visų sveikinimų profesorė pasakė neilgą kalbą. Man labiausiai įsiminė tai, kad profesorė pasidžiaugė, jog jai niekada nieko nereikėjo išduoti. Ir tai buvusi jos didžiausia laimė. Tiksliai neatsimenu, regis, per jubiliejų ji pasakė, kad sunkią valandą lotynų kalba skaitydavo antikinius romėnų poetus.

Kaip prisiekęs bibliofilas laikiausi taisyklės: jeigu turiu knygą ir pažįstu jos autorių, tai kodėl nepaprašyti autografo? Ir dabar taip įkyrauju. Nebeatsimenu, kuria proga, bet kartą profesorė pasirašydama ant savo „Literatūros mokslo įvado“ 1992 m. leidimo, iš kurio aš mokiausi ruošdamasis valstybiniams egzaminams, lyg ir paskubėdama surentė lakonišką, bet įmanomai dviprasmiškom interpretacijom užrašą. Akimirksniu paraudo, norėjo lyg nubraukti vieną žodį, paskui numojo ranka ir padavė knygą. Niekas nemokėjo taip gražiai parausti, kaip profesorė.

Susirašinėjimo draugė

Su profesore ryšys stipriau atsinaujino, kai ji ėmė nuolatos rašyti į „Bernardinai.lt“ internetinį puslapį. Rasdavau po jos straipsniais šlykščiausių komentarų, kurie mane tiesiog įsiutindavo. Nepajusdavau, kaip išprovokuotas rašydavau kontrkomentarus. Buvo skaudu, kai „drąsa“ trykštantys anonimai barė, mokė profesorę. Nemaža dalis profesorės tekstų mane žavėjo, ypač jos pilietinė drąsa. Parašydavau trumpą elektroninę žinutę, paskambindavau, pasidžiaugdavau. Kartą paklausiau, ar nebijanti taip drąsiai reikšti savo nuomonę? Profesorė tik nusijuokė į telefono ragelį: „Mano jau toks amžius, kad nebėra ko ir bijoti!“

Mano dukra Ieva bandė jėgas literatūroje. Nusiunčiau jos kūrybos ir profesorei žvilgtelėti. Po kiek laiko nesunkiai su dukra įsipiršome į svečius. Pavaišino kava, pyragu. Buvo pasiruošusi, laukė.

Po septynerių metų pertraukos, sau pačiam netikėtai, grįžau šiek tiek į mokyklą dėstyti etiką. Aišku, pagal individualią programą. Išdrįsdavau profesorei paskambinti klausdamas patarimų. Kad ir jos nuomonės apie Levo Tolstojaus etiką. Tai buvo 2009-ųjų lapkričio pradžioje. Profesorė nepraleido progos pasidžiaugti ir Ievos literatūriniais pasiekimais.

Kartą mano mokinė Elena Augustinaitė[6] sukūrė dainą pagal Maironio eilėraštį ir įrašiusi atsiuntė man paklausyti. Daina ir atlikimas man patiko. Galvon topt linksma mintis – argi ne gyvas Maironis, ir dar siunčiamas per modernias technologijas! Persiunčiu profesorei ilgai nesvarstydamas. Po valandėlės gaunu tokį atsakymą (jį radau kompiuteryje, nors maniau, kad šios žinutės neišsaugojau): „Mielas Vytautai, su tikru malonumu išklausiau dainos ,,Ant Drūkšės ežero''. Toks skaidrus mergaitės balsas ir taip tiksliai, įdomiai intonuojama! Norėtųsi jai palinkėti kūrybinės sėkmės, kūrybos džiaugsmo... Vanda Zaborskaitė“.

Ypač profesorė savo patarimais man padėjo susikuriant 2010/2011 mokslo metų 10 klasės Etikos kurso programą. Sumaniau pamokų ciklą apie lietuviško identiteto, savivokos kūrėjus. Įtraukiau Adomą Mickevičių, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vydūną, Kazimierą Pakštą, kitus iškiliuosius. Bet kažko trūksta, nors tu ką. Profesorė pasiūlė būtinai įtraukti Simoną Daukantą. Ir tikrai, viskas atsistojo į savo vietas, susidėliojo nuoseklų pasakojimą.

Vietoj epilogo

Labai geranoriškas, šiltas žmogus. Klasikinio išsilavinimo. Dera joje ir šypsena, ir paraudimas, ir labai subtili ironija. Labai paprasta. Kaip mano mamaitė sakytų: „ba panibierijas“. Kad buvo pareigos žmogus, darbštumo pavyzdys, jautriai juto tautos ir jos kultūros pulsą, visą laiką jį sekė – visi žinome. Bet svarbiausia, kad ji turėjo kartais net fiziškai juntamo spinduliuojančio gerumo. O daugiausiai ji man davė tiesiog žinojimu, kad ji yra.

Minimas studijų bičiulis Gintautas jau pirmame kurse man išūžė ausis skaitydamas Vytauto Mačernio ir Vinco Mykolaičio-Putino eiles ar apie juos pasakodamas. Pagarbą šiems poetams Gintas perėmė iš savo mylimo lietuvių kalbos mokytojo Jono Žiniausko[7]. Rašydamas šias eilutes, sužinojau, kad jo mokytojo mylimiausia dėstytoja buvo Vanda Zaborskaitė. Vilniaus universitete ji skaitė atskirą Maironio kursą, kuriuo tuometinis jos studentas Jonas Žiniauskas labai žavėjosi. Ir kaip po to negali netikėti kabalos išmintimi, kad „Žodžiai neina į tuštumą“.

[1] Gintautas Marcinkevičius. Gim. 1962. Lituanistas. UAB Gauterma direktorius

[2] Antanas Rasimavičius. Gim. 1929. Humanitarinių mokslų daktaras. Tuometinis VPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas.

[3] Rimantas Glinskis. Gim. 1962. Lituanistas, vertėjas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas.

[4] Rūta Vaskelaitė – Satkauskienė. Gim. 1963. Lituanistė. Kauno Kovo 11 –osios vidurinės mokyklos mokytoja.

[5] Jurgita Šereikaitė. Gim. 1974 m. Baigė prancūzų kalbos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, Asumpcion kongregacijos sesuo, pedagogė, šiuo metu gilina studijas JAV.

[6] Elena Augustinaitė. Gim. 1992 m. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja socialinį darbą.

[7] Jonas Žiniauskas. Gim. 1945 m. Lituanistas, literatūros tyrinėtojas, mokytojas, šachmatininkas. Baigęs ir teologijos studijas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje