Vienas varstas. Giedriaus Sipavičiaus nuotrauka (iš eFoto.lt)

Senojoje judėjų kultūroje, kuri laikytina krikščioniškos Europos kultūros pamatu, nepalaidotas žmogaus kūnas arba negalėjimas palaidoti jo laiku (iki kūnui deformuojantis) buvo laikoma didele nelaime. Panašiai mąstyta visose kultūrose. Tačiau istorijoje būta periodų, kai draudimas niekinti ir nepalaidoti mirusio žmogaus kūno buvo sistemingai pažeidinėjimas. Lietuvoje, taip vyko maždaug ketverius metus, nuo 1946 iki 1950-ųjų, kai sovietiniai okupantai įbauginimo tikslais viešai niekindavo Lietuvos laisvės kovotojų palaikus.

Viename iš neseniai pirmą kartą lietuviškai publikuotų JAV Centrinės žvalgybos tarnybos (CŽV) raportų apie padėtį pokario Lietuvoje ypatingas dėmesys skiriamas partizanų kovai. 1951 metais, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, surašyto dokumento, kuriame apibendrinama septynerių pokario metų medžiaga, viename iš skirsnių pranešama apie specifinį sovietinių represinių struktūrų taikytą „tyrimo būdą“ nukautų Lietuvos partizanų tapatybėms išsiaiškinti.

Partizanų kūnai būdavo numetami ir Alsėdžių miestelyje (56‘02 š. pl., 22‘02 r. ilg.) bei apklausiami žmonės, siekiant nustatyti „šių sūnų“ („these sons“) vardus. Po kurio laiko miestelio žmonės susirinkimuose ėmė protestuoti prieš tokius rusų veiksmus, sakydami, kad jų vaikai esantys įgąsdinti ir naktimis sapnuoja lavonus etc. Kunigas kalbėjo, kad rusams šitaip elgiantis yra žeminami ne partizanai, o miestelio žmonės. Po šių pasisakymų rusai pakeitė savo „tyrimo“ būdus. Po 1948 m. nužudytųjų partizanų kūnai nebebūdavo paliekami miestelių aikštėse, tačiau užkasami saugumo pastatų kiemuose arba išgabenami kažkur kitur. Prieš išgabenant kūnus juos numazgodavo saugumo pajėgų rūsiuose kalintys kaliniai. Pasodinti kūnai, pridengti tik strėnjuostėmis, būdavo fotografuojami.

Partizanų, sovietų valdžios vadintų banditais, buržuaziniais nacionalistais, palaikai viešose erdvėse pradėti sistemingai guldyti nuo 1946 m. pradžios. Juozo Lukšos-Daumanto nuomone, kurią jis išsakė atsiminimų knygoje „Partizanai“, tai buvo susiję su 1946 m. vasario 15 d. paskelbtu LSSR NKVD komisaro Juozo Bartašiūno įsakymu dėl partizanų legalizacijos (Šiame dokumente buvo kalbama ne tik apie legalizaciją, bet ir apie griežtesnes sankcijas partizanams ir jų rėmėjams.)

Bolševikai, įdūkinti atkaklaus partizanų pasipriešinimo, kuriam parayižiuoti negelbėjo jokios jų pastangos, griebėsi naujo žiaurumo. Iki šių metų (iki 1946 m. – reng past.) enkagėbistai ar enkavedistai partizanų lavonų iš kautynių lauko neimdavo. Pasitenkindavo susirinkdami savus. Šiemet jie tarėsi suradę naują baugią priemonę kovoje su partizanais. Kautynėse paliktus partizanų lavonus (kai partizanams reikėdavo skubiai pasitraukti) jie parsiveždavo į miestelius ir ten visokiausiais būdais išniekindavo, tuo tikėdamiesi atgrasinti naujas gyventojų gretas jungtis į išskintas partizanų eiles.

Palaikai buvo guldomi viešose vietose siekiant atpažinti nužudytąjį. Kaip žinoma, partizanai kaip įmanydami slėpė savo tikrąją tapatybę, vadindami vienas kitą slapyvardžiais. Tačiau netiesiogiai buvo siekiama atpažinti bei įbauginti ir žuvusiojo artimuosius – tuos, kurie ateidavo prie viešoje erdvėje išmestų kūnų. Jokiame to meto sovietiniame dokumente nerasime nurodyto motyvo įbauginti, tačiau, atsižvelgiant į šios praktikos kontekstą, reikia manyti, kad pagrindinis uždavinys buvo būtent toks (Algirdas Patackas savo esė /„Nepražuvo nė vienas kraujo lašas“, 2005, „Naujasis Židinys“/ pažymi, jog Ukrainoje, kurioje taip pat vyko stiprus partizaninis judėjimas, tokios praktikos nebuvę, čia nukautų banderininkų kūnai buvo išmėtomi viešose vietose labiau kaip masalas, pasala, o ne galimybė pasityčioti iš negyvo priešo).

Iki J. Bertašiūno įsakymo, 1944–1945 m., nukautuosius sovietų kariai dažniausiai palikdavo žūties vietoje, ir partizanams ar žuvusiųjų artimiesiems pavykdavo juos paimti ir slapčia palaidoti. Nuo 1946-ųjų pradžios tai tapo beveik neįmanoma. Sovietų kariai juos surinkdavo, nugabendavo į miestelį ir numesdavo viešoje vietoje – turgaus aikštėse, prie bažnyčių, liaudies gynėjų būstinių, mokyklų. Po „atpažinimo proceso“, kartais trukdavusio savaitę, kūnai būdavo „sunaikinami“ – paslapčia užkasami atokiose vietose, sumetami į pelkes, žvyro karjerus, nenaudojamus šulinius, lauko tualetus ir pan. Taip iš artimųjų būdavo atimama galimybė palaidoti žuvusįjį „žmoniškai“, taip pat buvo užkertamas kelias partizanų žuvimo ir palaidojimo vietoms tapti šventomis erdvėmis.

Numetus kūnus viešose vietose dažnai būdavo nepasitenkinama oficialiai deklaruotu tikslu – atpažinti nukautuosius. Iš jų būdavo sumaniai tyčiojamasi. Palaikai būdavo išrengiami, sustatomi arba suguldomi tam tikromis paniekinančiomis pozomis, būdavo spardomi, koneveikiami ir t. t. Visa tai vykdavo miestelio gyventojų – suaugusiųjų ir vaikų – akivaizdoje. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad partizanų palaikai buvo eksponuojami taip, kad kuo mažiau būtų panašūs į kovotojus – dažniausiai beginkliai, nuplėštais kovotojų ženklais, aplinkiniams jie buvo pateikiami kaip paprasčiausi plėšikai, banditai, sulaukę tinkamo teisėtos valdžios atpildo.

Matydami, kaip elgiamasi su palaikais, artimieji stengdavosi juos išvogti ir palaidoti kapinėse (Kartais palaikus išvogti padėdavo ir vienas kitas padoresnis stribas. Sakydavo: „neškit, nematysiu“.). Štai ką prisimena Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas:

Šiose kapinaitėse (Digriuose – reng. past.) amžino poilsio suguldyti vyrai, kurie po žūties buvo išniekinti Garliavos aikštėje. Mes juos sugebėjome išvogti. Dažniausiai tai darydavo partizanai, padedami žuvusiųjų giminių. Man šiose akcijose taip teko kelis kartus dalyvauti. Buvo didelė rizika, bet mes rizikavome. Kaip kitaip... Kritusių partizanų kūnai išniekinti miestelių aikštėse būdavo stribų saugomi ir naktimis. Bet mes taip pat buvome išradingi. Dažniausiai tekdavo prišliaužti, užrišti partizano lavonui už kojos virvę ir iš lėto ištraukti iš tos vietos. O paskui jau nusinešame tolyn. O sargybinis vaikšto aplink aikštę – apeina ratą, o lavonų jau nėra. Kildavo didžiausias triukšmas. Todėl iš karto išvogtų kovos draugų kūnų nelaidodavome miestelių kapinėse. Užkasdavome iš pradžių kokiame arime, o po kiek laiko, kai viskas kiek aprimdavo, palaidodavome kapinėse. Bet ir čia jie dar ramybės neturėjo. Stribai, sužinoję, kad čia perlaidoti partizanų kūnai, juos vėl atkasė, išmėtė paviršiuje, tada žmonės vėl juos palaidojo, viską sutvarkė. Tada stribai dar kartą juos iškasė, sakė, kad fotografavo ar dar ką ten darė. Ir vėl viską paliko paviršiuje. Žmonės vėl gražiai palaidojo. Ir taip kelis kartus…

Lietuvoje partizanų palaikų niekinimo praktika baigėsi apie 1950-uosius, tada žuvusiųjų kūnai jau pradėti slėpti – atpažinimas vykdavo uždarose patalpose. Tokį pokytį galima aiškinti tuo, jog pogrindžio dalyviams pavyko nugabenti niekinamų kūnų nuotraukas į Vakarus, taip pat perduoti kovojančios Lietuvos laišką Romos popiežiui Pijui XII, kur jis buvo išspausdintas. Taip manė ir patys partizanai. Kita vertus, partizanų palaikų eksponavimas jau buvo atlikęs savo vaidmenį, ir instrumentas darėsi nebereikalingas – žmonės jau buvo pakankamai išgąsdinti, daugelis partizanų rėmėjų ištremti, o ir pačių kovotojų nedaug belikę. Kova jau buvo pasiekusi paskutinę stadiją, ir kova su partizanais tapo panaši į pavienių laukinių žvėrių medžioklę.

Žinoma nemažai atvejų, kai sovietiniai pareigūnai iškasdavo slapta palaidotų partizanų kapus. Tai dar vienas visose kultūrose paplitęs tabu, kurį pažeidė sovietinėms represinėms struktūroms priklausę asmenys. Tikriausiai ir čia negalėtume kalbėti apie kokią nors direktyvą iš centro (bent jau tokia nerasta), tai kilo iš bendro sovietinės valdžios požiūrio į partizanus. Žmonės, atsidūrę už įstatymo ribų (it. Bandito – „tas, kuris yra už įstatymo ribų“), jos nuomone, neturėjo teisės būti palaidoti. Reikia pabrėžti, kad įvairūs sovietinių laikų šaltiniai – nuo oficialių dokumentų iki grožinės literatūros – apie partizanus dažniausiai kalba veikiau kaip apie „laukinius žvėris“ nei žmones.

Partizanų kapai naikinti ne atsitiktinai. Žmonėms sunku prisiminti praeitį, ją aktualizuoti, kai nėra medžiaginio objekto, kurį jis galėtų matyti. Tai gerai suprato sovietų valdžia, pokariu atlikusi žiaurų bandymą, siekdama ne tik nugalėti už „buržuazinę Lietuvą“ kovojusius priešus, nuteisti „kaltuosius“, bet ir kiek įmanoma sunaikinti jų palaikus. Palaikai juos deformuojant, desakralizuojant buvo paverčiami į kažką nepaprastai šlykštaus ir pusiau žmogiško, o vėliau buvo atiduodami suardyti gamtai. Taip buvo siekiama ištrinti laisvės kovotojus iš lietuvių atminties. Štai ką apie partizanų kapų niekinimą Klebiškio miške ir partizanų atsaką į jį rašė J. Lukša „Partizanuose“:

Antai Klebiškio miško pakraštyje, prie kelio, vedančio į S., pušų pavėsyje ilsėjosi septyni partizanai, žuvę įvairiose kautynėse. Gerų žmonių pastangomis šių septynių miško brolių kapai buvo aptverti lietuviško stiliaus tvorele, padaryti puikūs antkapiai ir pastatyti skoningi visiems vienodi kryžiai. Antkapiuose žaidė skyduose vyčiai ir įvairūs lietuviškų raštų ornamentais, pagaminti iš samanų ir gėlių.

Šiuos kapus aptikę Prienų enkagėbistai išardė. Vietinio būrio vadas Papartis pasiryžo bolševikams už tai atkeršyti. Jis, atsivedęs savo vyrus ir dar pasikvietęs pasyvių kovotojų, sutvarkė kapus, supildamas vėl panašius antkapius, parūpindamas kryžius ir tvorelę. Paskui kapus užminavo ir įspėjo lankytojus, kad jie kurį laiką kapų nelankytų. Gi prie tvorelės pridėjo lietuvišką ir rusišką užrašą, kad kapai liesti draudžiama. Po kelių savaičių tie patys enkagėbistai didžiai nustebo, rasdami kapus, žydinčius kaip seniau. Įtūžę griebėsi darbo. Ir kaip nustebo, kai pajudinus tvorelę sprogo. Buvo sunkiai sužeisti trys kapų niekintojai. Visi pašoko į kelio griovius ir, apmėtę kapus iš tolo granatomis, pasitraukė.

Žuvusiųjų už laisvę kapai, jaudrina atmintį, neleisdami gyviesiems pamiršti žuvusiųjų bei jų kovos. Todėl kiekviena visuomenė savo garbės reikalu laiko surasti žuvusiųjų kovotojų už laisvę kūnus, sugrąžinti jiems pagarbą ir pagaliau garbingai palaidoti. Taip vyksta su Ispanijos pilietinio karo, Pietų Amerikos diktatūrų, Jugoslavijos karo aukomis, taip vyksta ir iš komunistinės priespaudos išsivadavusioje Vidurio ir Rytų Europoje. Taip yra net tik atkuriamas teisingumas, bet ir sukuriamos prielaidos žuvusiųjų „prisikėlimui“ šiandienos ir ateityje gyvensiančių žmonių dvasioje.

Per dvidešimt Nepriklausomybės metų, iniciatyvių žmonių ir valstybės pastangų dėka, monumentaliais paminklais, kukliais kryžiais, tipiniais atminimo ženklais įamžinta daugelis vietų, žyminčių Lietuvos partizanų kovą: mūšius, pavienius susidūrimus, žūtis, bunkerių sunaikinimus, partizanų palaikų niekinimo vietas. Ar šie materialūs atminimo ženklai bus paveikūs, priklausys nuo to, ar dabartinės kartos supras ir vertins partizanų kovą. Ar kartkartėmis susirinks prie jų prisiminti žuvusiųjų ir paliūdėti. Kaip yra tvirtinęs žinomas vokiečių istorikas Jornas Rusenas, būtent liūdesio emocija turi sutaikymo jėgos.

Rengiant šį tekstą, itin vertingų patarimų ir pataisymų pasiūlė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyr. specialistas Dalius Žygelis.