„Esu lietuvis, moku pagrindinius sportinių šokių žingsnelius, atpažįstu tango, salsą, sambą ir pasadoblį, bet nežinau, kaip šokama tradicinė lietuviška polka, ar aš galiu vadintis patriotu?“

Pastaraisiais metais Lietuvą užplūdo neginčytinai masine manija tapusi televizijos šokių projektų banga. Konkuruojantys televizijos kanalai prikausto žmonių dėmesį dideliais šou, apie kuriuos po savaitgalio dar ilgai šnekama ne tik moteriškuose susibūrimuose prie kavos, bet ir pešamasi valstybės valdymo branduolyje, Seime. Kiekvienam lietuviui idealu tapo mokėti šokti – sportinių šokių mokyklų ir kursų populiarumas išaugo dešimteriopai. Šitokios manijos savaime vertinti neigiamai negalima, tačiau paradoksalu, kad lietuviai mokosi šokti, pažinti Lotynų Amerikos šokių, kurių ištakos siekia Lotynų Amerikos folklorą, išsirutuliojusį iš Pietų Amerikos žemyną apgyvendinusių ispanų bei afrikiečių šokių tradicijų sintezės. Viskas gerai, tačiau ar nebūtų keista Brazilijoje sutikti brazilų, kurie domėtųsi ir praktikuotų lietuvių folklorą, tačiau nežinotų savo šalies šokio tradicijos ištakų?

Ar nebūtų keista Brazilijoje sutikti brazilų, kurie domėtųsi ir praktikuotų lietuvių folklorą, tačiau nežinotų savo šalies šokio tradicijos ištakų?

Lietuvoje šis nesusipratimas mus supančioje kasdienybėje itin gajus. Pirmoji klaida – nežinojimas. Daugelį šimtmečių amžių paletėje siekianti lietuviška tradicinė polka šiomis dienomis lengvai suplakama su sovietinės Lietuvos šokio tradicijos deformacija – valspolke. Tai būtų tas pat, kaip Lotynų amerikiečiui rumbą ir tango laikyti esant vienos ir tos pačios rūšies šokiu, nesiskiriančiu nei savo kilmės laikmečiu, sąlygomis, paties šokio stiliumi, žingsnelių ypatumais, ritmais bei manieromis. Tikroji tradicinė lietuviška polka nėra lengvabūdiškas strykčiojimas nuo kojos ant kojos linguojant dvižingsniu – ne. Tikrajai tradicinei lietuviškai polkai reikia išlieti itin daug prakaito lašų bandant išmokti nemindžioti partneriui kojų bei suktis neįtikėtinu greičiu šokio ritmu ištrepsint pagrindinį žingsnelį.

Taip pat itin ryški faktinė klaida, kalbant apie pagarbą tradicijai – lengvabūdiškas vyro ir moters flirtavimo išryškinimas dainų ir šokių ansambliuose, tuo tarpu tradiciniame lietuviškame šokyje santykis tarp vyro ir moters yra labai subtilus ir užšifruotas daugybės simbolinių prasmių, siekiančių iki tikrosios savo vertės pademonstravimo treptelėjimu reikiamu momentu ir gebėjimų, reikalingų šeimos kūrimo procesuose, atskleidimo tam tikruose šokio judesiuose. Didysis klaidingos informacijos srautas turbūt buvo pažertas sovietinėje Lietuvoje, kai išpopuliarėjo ir reikiamoje ideologinėje terpėje buvo naujai sukurti „tradiciniai“ lietuviški šokiai ir dainos – vadinamieji „dainašokiai“, o kalbant buitiškai – tokių ansamblių kaip „Lietuva“, „Šviesa“ ir pan. dainų ir šokių stilius. Deja, bet tai nėra lietuvių folkloras, tai nėra tai, ką šoko ir dainavo mūsų protėviai. Kur kas tiksliau tai būtų galima vadinti ne lietuvišku folkloru, bet sovietinės Lietuvos folkloru. Kaip katinas negali būti vadinamas tigru, nors tolimų giminystės ryšių yra, taip ir „dainašokiai“ negali būti vadinami lietuvišku folkloru.

Didysis klaidingos informacijos srautas buvo pažertas sovietinėje Lietuvoje, kai išpopuliarėjo ir reikiamoje ideologinėje terpėje buvo naujai sukurti „tradiciniai“ lietuviški šokiai ir dainos – vadinamieji „dainašokiai“. Deja, bet tai nėra lietuvių folkloras.

Tai jokiu būdu nereiškia, jog vienas stilius yra vertingesnis ar geresnis už kitą. Nors dainų ir šokių ansambliai rodo itin aukštą profesionalumo lygį savo srityje ir galėtų lengvai konkuruoti su profesionaliais sportinių šokėjais ar balerūnais savo šokio įgūdžių dėka, tačiau to vis tiek negalima vadinti lietuvišku folkloru ar lietuviška tradicija. Viskas labai paprasta – daiktus tereikia vadinti savo vardais ir atskirti jų egzistavimo sąlygas, erdvę bei kilmę, kad viskas susidėliotų į savo vietas. Galbūt čia reikėtų pradėti ieškoti tikrojo lietuviškos tradicijos (šokio tradicijos) ir kultūros tapatumo, bandant suprasti, iš kur esame kilę ir ką galėtume ir turėtume puoselėti.

Taigi, ar nepadarytume klaidos sakydami, jog, būdami kultūriškai išprusę, bet nepažindami savo kultūrinio paveldo šaknų, galime vadintis patriotais? Patriotas turi jausti savo tapatumą ne tik su valstybės raidos istorija, bet ir tautos kultūriniu palikimu. Juk patriotizmas pasireiškia ne vien meile krepšiniui, bet ir truputį plačiau – paisant istorijos ir tradicijos.

Su lietuvišku folkloru, o konkrečiau – lietuvišku šokiu, galima artimiau susipažinti vasario 23–26 dienomis vyksiančioje Litexpo „Knygų mugėje“, kurioje bus pristatoma keturiuose DVD diskuose, pavadinimu „Šoks broliukai šokinį“, įdėta mokomoji vaizdinė medžiaga apie tradicinius lietuviškus šokius, jų ypatybes, manieras, žingsnelius, atlikimą bei nenugalimą šėlsmą ir malonumą, į kurį galima įsilieti šokant ir kartu neleidžiant numirti tikrai lietuviškai tradicijai bei kultūrai.