Janina Survilaitė. Tautos netekčių mastai
 |
|
Zenekos nuotrauka |
„Lūžtantys laiko lieptai“ – tai Janinos Survilaitės šiuo metu rašomos prisiminimų knygos pavadinimas. Džiaugiamės galėdami publikuoti jos ištraukas.
Prisimenu, buvo gal 1946 ar 1948 metai, kai smurtu ir šautuvu suvaryti į kolchozus pusė mano gimtųjų Kalnujų apylinkių gyventojų, turėdavo atiduoti sovietams privalomas pyliavas (mokesčius grūdais, bulvėmis, daržovėmis, pinigais ir t.t.) Realiai tiek, kiek buvo reikalaujama, žmonės atiduoti negalėjo, nes po to šeimoms grėstų mirtis badu, todėl visi kaimiečiai privalomas „prievoles“ stengėsi patys kiek įmanoma „sumažinti“: slapstė savo gyvybei palaikyti reikalingas maisto atsargas, kas kur sugebėjo. Atsimenu, su mama vos pakeldamos nešėme į savo Alksnynę užkasti didelį krepšį bulvių ir puskrepšį didžiulių morkų, kurias abidvi lyg pasakos ropę vos pajėgėme išrauti iš daržo lysvės...
„Kai nebus ką valgyti, slapta atsikasime, išsivirsime ir skaniai suvalgysime“, – aiškino mama.
Kai iš viso kaimo surinkta pyliava su raudonąja gurguole buvo nugabenta į prie Raseinių stribynės esančią valsčiaus būstinę – enkavėdistų toks pyliavos kiekis nė iš tolo nepatenkino.
„Tie banditai išsislapstė pyliavas ir už tai dabar atsakys, – perpykęs nusprendė vyresnysis stribas ir pagrasino: Supūsite kalėjime, brudai nacionalistai!“
Stribų grasinimai niekada nebūdavo paleisti veltui. Visiems tapo aišku, kad už tai gyventojai bus uždaryti į kalėjimą, ištremti į Sibirą ar tiesiog be skrupulų įsiutę stribai neįtikusiems paleis į galvas kulkas. Tam ir šautuvus stribai visada su savimi nešiojosi. Tikrai neatsimenu, kad „kolchozų“ kūrimo laikotarpiu būčiau mačiusi bent vieną stribą be šautuvo.
„Nėra žmogaus –nėra problemos“, – visi prisimename „protingą“ Stalino teiginį.
...Vėlų pavakarį prie mūsų namo privažiavo purvina, mėšlu dvokianti palūtarka (taip buvo vadinami nuo karo išlikę kariniai sunkvežimiai). Sunkvežimyje susėdę ant palūtarkos žemėto, mėšlino, palaikėmis lentomis iškloto plyšėto dugno jau raudojo būrelis mirtinai persigandusių išblyškusių man pažįstamų kaimynų: vyrų ir moterų.
Net nespėjau sumirkčioti, kaip meistriškai vikriai stribai įmetė į palūtarką ir mano Mamą. Nesvietiškai suklikau, ir visa gerkle rėkdama lyg beždžionytė kabinausi per aukštą bortą į sunkvežimį prie ten iš nevilties, beveik iki sąmonės netekimo raudančios susmukusios Mamos.
Vienas stribas užsimojo šautuvo buože tvoti per mano į bortą įsikabinusius rankų pirštus, tačiau staiga pakilęs prie palūtarkos krašto sėdėjęs kaimynas Kazimieras Mačiulis savo tvirtomis rankomis šautuvo buožę nubloškė į šoną, o aš tuo tarpu persisvarinusi sėkmingai nusiritau tiesiai Mamai į glėbį. Mama mane stipriai prispaudė prie savo kūkčiojančios krūtinės ir verkdama kartojo: „Sušaudykite, jei norite abi, aš savo alkano kūdikio vieno namie nepaliksiu!“
Enkavėdistai bjauriai keikėsi, grasino, tačiau, laimė, mudviejų ne tik nesušaudė, bet ir nelietė...
Prisispaudusios viena prie kitos per duobes jau visai sutemus nusikratėme iki Raseinių stribynės, kur visi buvome suvaryti į stribynės rūsį. Rūsio sienos buvo aptaškytos krauju, apskretusios juodais pelėsiais, dvokė specifine rūsio drėgme ir krauju, šlapimu ir išmatomis. Į tai nekreipėme dėmesio: su Mama džiaugėmės, kad esame kartu, o jei prisieis – kartu abi ir mirsime...
Prie įėjimo į rūsį kabėjo žibalinė liktarna, todėl galėjome matyti, kas iš stribų į rūsį įeidavo ir kas išeidavo.
Nuolat atlįsdavo vis kiti enkavėdistai, kurie kaip liūtai riaumojo, paskutiniais žodžiais keikėsi (sukonkretinę savo keiksmų „objektus“): ant mudviejų su mama, ir ant mus atvežusių savo vienminčių – žmogžudiškos tarnybos „kolegų“...
„Iš kur čia atsirado tas bliaunantis vaikas?!“
„Reikėjo ištėkšti iš mašinos pakelyje – būtų visiems ramu, kur dabar tą mažą varlę dėsime!?“ – barėsi ir keikėsi rūsio šeimininkai.
Buvo aišku, kad netikėtas ir nelauktas mano „vizitas“ į stribynės rūsį baisiai pagadino visiems nuotaiką.
Mus atvežusieji ir „vietinė rūsio valdžia“ vis pikčiau tarp savęs riejosi, svaidėsi riebiais rusiškais keiksmažodžiais, rodos, nejuokais priartėdami prie tikro kraujo praliejimo, kol staiga į rūsį įsvyravęs vienas girtas vyr. enkvėdistas pragertu gergždžiančiu balsu sukriokė: „Von! lauk abidvi! Tuojau pat von! – kad nė smarvės čia jūsų neliktų! Von buržujų išperos, von!! Bo nepagailėsiu kulkos!!! – ir tvojo Mamai per nugarą šautuvo buože.
Mama kiek turėjo sveikatos kuo greičiau pakilo ir suspaudusi mane savo glėbyje, susikūprinusi tylėdama spruko pro rūsio duris.
Išėjome abi į juodą rudens naktį. Iš pradžių net nesusigaudėme, kurioje pusėje yra mūsų namai. Mama labai abejojo, ar aš tokia maža ir silpna naktį bjauriu rudeniniu keliu pajėgsiu nors kiek paeiti pėsčia pati, o apie tai, kad ji mane ant rankų 5 kilometrus iki Žuveliškių parneštų, nebuvo net minties.
Raseinių miesto viduryje (kur dabar yra restoranas „Rasa“) stovėjo buvusio Tėvo mokinio Juliaus Bertulio namas. Vidury nakties prisibeldėme pas jį prašytis malonės pernakvoti. Mama buvo sugalvojusi planą, kad, man užmigus, ji tyliai atsikels ir pati viena kuo greičiau bėgs namo, nes anksti rytą reikėjo pamelžti karvę, apsiruošti, dar pasislėpti dalį maisto likučių, nes stribai, likę nepatenkinti pirmu „ėjimu“ darys papildomą dar žiauresnį ir brutalesnį reidą, kol įsitikins, kad namuose nacionalistams tikrai neliko „ką ėsti“...
Didelis rūpestis mamą kankino ir dėl karvės Margutės likimo, nes užteko pavyzdžių, kai įsismaginę stribai paimdavo iš tvarto paskutinę ūkininko karvę ir nei pašertą, nei pamelžtą nuvarydavo į bendrą „kolchozui“ skirtą tvartą ar daržinę ir ten buvę mylimi gyvulėliai tapdavo paskutiniais kankiniais: jų nei šerdavo, nei girdydavo, nei melždavo. Prisiminkime Romualdo Granausko apsakymą „Gyvulėlių dainavimas“...
Tokius „dainavimus“ esu girdėjusi savo ausimis, tačiau jausmingiau ir vaizdingiau negu rašytojas Granauskas neaprašysiu.
Bertulis mudvi priėmė draugiškai, pasiūlė arbatos, pataisė guolį, ir abi nenusirengusios su mama sugulėme į vieną lovą.
Rytą pabudusi nusigandau, kad šalia nėra Mamos, tačiau prie mano lovos stovėjęs Bertulis tuoj pat nuramino, jog Mama yra sveika ir gyva niekur nedingusi, kad tuojau jis mane pas ją nuves. Jis pasodino mane prie stalo davė pavalgyti kažkokios košės, išgerti mėtų arbatos. Neturėjau jokio apetito, negalėjau košės nuryti pro ašaras, bet Bertulio raminama ir raginama šiek tiek pavalgiau.
Tvirtai suspaudęs mano ranką savo dideliame šiurkščiame vyriškame delne gerasis Tėvo mokinys dideliais žingsniais, pagal kurių matą aš privalėjau padaryti mažiausiai tris savo žingsnelius, mudu keliavome iš Raseinių miesto Stonų keliu – taigi kita kryptimi negu mano gimtieji Žuveliškiai. Kadangi šios tolimos apylinkės man buvo visai nepažįstamos – tai aš ir nesijaudinau, ar gerai einame, ar ne, tik rūpinausi savo žingsnių spartumu, kad kuo greičiau galėčiau pamatyti Mamą.
Keliavome, atrodė, visą amžinybę...
Gerasis dėdė vis pasiūlydavo man atsigerti iš vokiškos „baklaškės“ (plokščio, apvalaus metalinio kareiviško butelio) vandens.
Kadangi buvau gerai išsimiegojusi ir pavalgiusi košės, laikiausi gana didvyriškai ir žvaliai, nors mūsų kelias buvo labai sudėtingas: teko eiti dilgėlėtomis pamiškėmis, šokinėti per griovius. „Kad būtų tiesiau“, – vis aiškino Bertulis.
Ėjome kastiniais keliukais, pagriovių pikdagiais apžėlusias takais ir net giliai klimpdami į drėgnas liūliuojančias samanas man nematyto miško pakraščiais.
„Nebijok, eik drąsiai, aš gerai žinau kelią ir mudu greitai būsime pas tavo Mamytę“, – drąsino mane gerasis dėdė, palaikydamas už liemens, kai mums prireikdavo perlipti per kelyje sutiktas karvių ir arklių ganyklų tvoras, ar stipriai suspaudęs ranką tempte pertempdavo per platesnį pilną vandens griovį.
Didysis žmogus nuolat mane kalbino, pats pasakojo ir manęs klausinėjo, norėdamas nukreipti mane kuo toliau nuo negerų minčių apie Mamą, kurios galėjo išprovokuoti iš ilgesio Mamai mano isterišką raudą...
Prisimenu, kad jis man daug pasakojo apie buvusį savo mokytoją, mano Tėvą, klausinėjo, ar aš pasiilgusi jo, ar laukiu grįžtančio, tikino: „Tėvelis tikrai sugrįš ir pamatys, kokia didelė ir protinga tu užaugusi...“
Gražios kalbos apie man nepažįstamą Tėvą mane įkvėpė ir suteikė jėgų...
Pagaliau iš tolo pamačiau didelį plačiai gilėmis apibirusį ąžuolą ir supratau, kad mes pasiekėme mano močiutės Juzefos Petrylienės, gyvenančios Polimų kaime, gražią plačiai įvairiais sodo vaismedžiais apsodintą sodybą.
Mano Močiutė, nors buvo antrą kartą ištekėjusi už „amerikono“ Bakučio, savo pirmosios santuokos pavardės (matyt, dėl likusių šešių našlaičių vaikų) nekeitė ir liko toliau su vaikais tvarkyti savo ūkį, o Bakutis pavyzdingai vienas tvarkėsi kaimynystėje už dolerius nupirktoje savo sodyboje. Jie iki gilios senatvės, kol tapusius neįgaliais pasiėmė pas save Mama, gyveno atskirai, ir aš juos lankiau atskirai, tačiau vienodai abu mylėjau. Visos katalikiškos šventės būdavo švenčiamos kartu, dalyvaujant abiem mano mylimiems seneliams, visada taikiai, gražiai pamaldžiai ir šventiškai.
Šis mano apsilankymas pas Močiutę buvo abiem netikėtas.
Mama, norėdama mane apsaugoti nuo dar didesnių nelaimių, paprašė Bertulio, kad mane nuvestų pas Močiutę ir dienai, kitai ten paliktų.
Pas ją aš visada jausdavausi rami ir apsaugota.
Kiekvieną kartą, kai tik su Mama takeliu pro ąžuolą įsukdavome į Močiutės Juzefos kiemą, atidžiai spoksodavau į jos trobos langus, kurie buvo apstatyti žiemą vasarą žydinčiomis aukštai išsikerojusiomis geranijomis, o tarp jų išvysdavau visada besišypsantį savo Močiutės veidą...
... ak tas nepamirštamas portretas,
Su geranijom įrėmintas lange:
Tavo mielas šiltas siluetas
Vasarų žieduos,
Žiemų speige,
Net dabar visad
visad šalia... (eil. „Močiutei“, 1985 m.)
Janina Survilaitė. Lūžtančiais laiko lieptais (I)
