Šventasis Tėvas Pelenų trečiadienio pavakare nuvyko į Aventiną, vieną iš septynių Romos miesto kalvų, kur dalyvavo Gavėnios pirmosios stoties Atgailos procesijoje ir aukojo šv. Mišias. Popiežių procesijoje lydėjo daug kunigų prelatų, vyskupų, arkivyskupų ir kardinolų. Pats Šventasis Tėvas procesijos kelią nuo Šv. Anzelmo vienuolyno iki Šv. Sabinos bazilikos, kurioje celebravo Mišias, buvo vežamas lengvajame automobilyje, kuriame stovėdamas giedojo ir meldėsi su kitais procesijos dalyviais, praneša Vatikano radijas.

Šventąjį Tėvą procesijoje lydėjo šv. Anzelmo bazilikos benediktinų bendruomenės atstovai. Paskui Mišiose popiežius jiems, kaip ir Šv. Sabinos bazilikos dominikonų bendruomenės atstovams bei grupei pasauliečių, barstė pelenus ant galvos. Ant popiežiaus galvos žiupsnelį pelenų Mišių metu užbėrė Šv. Sabinos bazilikos kardinolas Jozefas Tomko.

Trumpoje Mišių homilijoje Šventasis Tėvas kalbėjo apie pelenus, kaip apie liturginį simbolį. Pelenai yra gamtos elementas, kuris liturgijoje, kaip tik Pelenų trečiadienį, tampa sakraliniu simboliu. Hebrajų kultūroje barstymasis pelenais buvo plačiai paplitęs kaip atgailos ženklas, dažniausiai naudojant atgailavimui skirtus ašutinius drabužius arba skudurus. Krikščionybėje šis simbolis išliko tik Pelenų trečiadienį.

Pelenai nėra sakramentinis ženklas kaip vanduo, aliejus, duona ir vynas. Tačiau pelenų simbolis perkelia kosmosą į liturgiją, yra glaudžiai susijęs su malda ir krikščionių pašventinimu. Užbarstant pelenus ant galvos pasakomi žodžiai iš Pradžios knygos „Dulkė esi ir dulke pavirsi“ (Pr 3,19).

Pagal Pradžios knygos pasakojimą, sakė popiežius, žemės dulkės iki žmogaus nuopuolio buvo gera medžiaga. Iš jos Dievas padarė žmogų, leido joje augti visokius gražius ir maistui tinkamus medžius. Tačiau po žmogaus nupuolimo viskas pasikeitė. Dėl žmogaus nuodėmės pelenai Pradžios knygoje patyrė neigiamą kaitą. Nors Dievas žmogų pabarė dėl nuopuolio, tačiau žemę jis pasmerkė. Nuo tada ji augina erškėčius ir usnis. Ir žemės pelenai daugiau neprimena Dievo, kaip kūrėjo ir gyvybės davėjo, o virsta neišvengiamos mirties ženklu: „Dulkė esi ir dulke pavirsi“ (Pr 3,19).

Tačiau žemės likimas yra susietas su žmogumi. Žemės pasmerkimas veikia kaip vaistas, leidžiantis žmogui suvokti savo ribas ir prigimtį. Dievo intencija tačiau yra gilesnė nei jo pasmerkimas, nes jo intencijos visuomet yra geros. Todėl smerkiant žemę, išlieka geroji Dievo intencija. Ištardamas „Dulkė esi ir dulke pavirsi“, Dievas skyrė teisėta bausmę, tačiau numatė paskelbti išganymo kelią, kuris eina būtent per žemę, per dulkes, per tą patį kūną, kurį priims Dievo Žodis.

Pelenų trečiadienio liturgija kviečia per atgailą, nuolankumą prisiminti savo žemišką laikinumą, bet nekristi į neviltį, o per žmogaus mirtingumą priimti neįsivaizduojamą artumą Dievo, kuris po mirties, atveria kelią į prisikėlimą ir į savo Karalystę.