Homso apgultis – pasaulio dėmesio centre
Vos prieš metus retas skaitytojas galėjo pasakyti, kur yra Homsas. Šiandien, matyt, kiekvienas žemėlapyje parodytų šį Sirijos miestą. Vakarų žiniasklaidai Homsas yra antrasis Sarajevas - sukilėlių tvirtovė, miestas išgyvenantis apgultį, miestas, kuriame aukojama ir aukojamasi. Sirų režimui Homsas yra miestas išdavikas, maištininkų būstinė, miestas, kuriame revoliucija yra gyventojų kraujyje. Homsas turi daug titulų, daug veidų ir vaizdų, dažniausiai šie vaizdai – drebantys telefonu filmuoti prievartos įrodymai, vieninteliai, kuriuos šiandien gali matyti pasaulis.
Homse kasdien žūva žmonės, Homsas yra pasipriešimo Sirijos režimui simbolis ir siaubas viso pasaulio redakcijų vadovams, nes žurnalistų darbas šioje „sprogimų alėjoje” itin pavojingas , o kai kam – paskutinis. Trečiadienį žiniasklaida pranešė, kad sprogimai Homse nusinešė dar dviejų gabių žurnalistų gyvybes – žuvo amerikietė žurnalistė ir prancūzų fotografas, ir tai – ne pirmosios Homso apgulties aukos, kurias paaukojo Vakarų žiniasklaida. Vos prieš kelias dienas pakeliui iš Sirijos mirė garsiausias JAV Artimųjų Rytų korespondentas Anthony Shadidas, prieš tai prancūzai apraudojo savo žiniasklaidos aukas.
Homso apgultis – pasaulio dėmesio centre, ir tai – ne pirma šio miesto revoliucija. Jau du tūkstantmečius gyvuojantis miestas visada buvo žinomas kaip revoliucingų sielų buveinė. Homso gyventojams pavydėjo, jų nekentė ir iš jų juokėsi. Sirijoje itin populiarūs juokeliai apie Homsą ir šio miesto gyventojus, ir šie juokai, kurie iš lūpų į lūpas keliauja jau kelis šimtus metų, parodo sirų moralines vertybes, trapias socialines ribas ir besikeičiančius jėgos svertus Sirijos politiniame gyvenime.
Pirmieji pastebėjimai apie Homso gyventojus, bei jų pomėgius elgtis ir gyventi kitaip, buvo pastebėti prieš porą tūkstantmečių, kai seno Emeso miesto gyventojai, miesto, kuris vėliau buvo pervadintas Homsu, garbino saulės dievą ir šventė „kvailių dieną“. Amžiai bėgo, religijos keitėsi, bet „kvailių diena“ liko.
Manoma, kad šios dienos šventimas Homso gyventojams amžiaus priklijavo drąsių juokdarių ir revoliucionierių etiketę – homsiečiai jau prieš porą tūkstančių metų norėjo gyventi laisvai.
Homsas buvo pirmas miestas Artimuosiuose Rytuose, kuriame apsigyveno didelė musulmonų bendruomenė, o pranašo Mahomedo pasekėjas kalifas Umaras Homsą paskelbė regiono religiniu centru. Hama, Palmyras ir Tartai – pavydėjo tokios miesto šlovės, todėl galando ginklus ir plunksnas.
Homsas buvo meistas, dėl kurio kovojo ir kuriame buvo kovojama. Dėl galios ir politikos besivaržančios dinastijos ilgus amžius į savo politinės kovos epicentrą įtraukdavo ir Homsą.
Kryžiaus karų metu Homsas buvo pasipriešinimo krikščionims šerdis, o puolant mongolams Homse gyveno ir kovojo mameliukai. Osmanų imperijos klestėjimo laikais Homsas buvo ekonominis centras, o britų pasiuntiniai jį buvo praminę Rytų Mančesteriu.
Auksiniai miesto laikai atėjo tada, kai 1920 metais po San Remo konferencijos pagal prancūzų mandatą Homsas buvo prijungtas prie Damasko valstybės. Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, Homsas vėl buvo revoliucijų priešakyje – miesto gyventojai 1925 metais stojo į kovą su prancūzais, o revoliucijos vedlys buvo homsietis Mazharas al–Sibai.
Sukilimui nuslūgus į Homsą iš Damasko buvo perkelta karinė akademija. Miestas vėl patyrė kitų miestų pavydą ir tylią neapykantą. Karinė akademija Homse buvo iki septintojo dešimtmečio pabaigos, ir net buvęs Sirijos vadovas, dabartinio prezidento tėvas Hafezas al-Assadas, mokslus baigė Homse. Tiesa, šis žmogus sentimentų Homsui nejautė, ir pamažu miestas imtas išstumti iš įtakingų Sirijos miestų draugijos. Apie Homsą vėl ėmė sklisti kandūs juokeliai, o miestas ir jo gyventojai laukė savo valandos.
Šiandien Sirijoje niekas nesistebi, kad būtent Homsas tapo revoliucijos šerdimi, niekas nesistebi ir tuo, kad miestas net apsuptas ir apšaudomas – nepasiduoda. Tūkstantmečių patirtis, daugybė praeityje laimėtų mušių veda žmones į priekį ir šiandien. Tai miestas – revoliucija. Ir šiandien iš Homso niekas nebesijuokia.
Parengta pagal Foreign Policy, The Guardian, New York Times informaciją

























