Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“.

Jis pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“

Kiti skaitiniai:  Įst 30, 15–20; Ps 1

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Artūras Kazlauskas

Gavėnia – tai kelias iki Velykų, tai kelias į Velykas. Labai dažnai Velykos mūsų mintyse ir mūsų lūpose asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu, jo triumfu, jo pergale. Mirties ir nuodėmės pergale. Iš tikrųjų Velykos – tai sunkus perėjimas „iš“ - „į“, perėjimas, kuris visada atsineša vargą, kančią, mirtį. Kristaus prisikėlimas be jo mirties būtų istorija, kuriai trūktų logiškumo.

Velykos – tai Kristaus kančios, mirties, palaidojimo ir prisikėlimo iškilmė. Kai kas dar papildo, kad tai ir įžengimo į dangų, ir Dvasios atėjimo šventė. Tai gyvenimo su mumis šventė, perėjus per kančią ir mirtį. Todėl antrąją Gavėnios dieną Kristus kviečia mus pasiimti kryžių ir jį nešti, nes tai vienintelis kelias, būdingas krikščioniui. Krikščioniui, kuris jau pačiame savo varde „krikščionis“ turi Kristaus vardą. Būti Kristaus, būti panašiam į Kristų, būti su Kristumi – reiškia gyventi Jo logika. Jo gyvenimo logika. Gavėnios laikas – kelionės laikas. Štai kodėl šiandien skamba Kristaus žodžiai: „Kas nori sekti paskui mane, tepasiima savąjį kryžių ir lai kasdien jį neša paskui mane“.

Tai krikščionio kelias. Mūsiškė gyvenimo kelionė visada yra su mūsų kryžiumi. Kažkas yra pasakęs, kad krikščionis yra tas, kuris supranta, jog jo gyvenimas nėra lengvas, tačiau jo gyvenimas yra palengvintas Kristaus, nes Kristus jo gyvenimui davė prasmę. Šitas kelias, kryžiaus nešimas, sunkus gyvenimas, visada yra mūsų dalis. Kristus niekam nėra pažadėjęs lengvo gyvenimo, nes ir Jo paties gyvenimas buvo sunkus. Jis, Dievas, tapęs žmogumi nesusikūrė sau gyvenimo, kuris būtų lengvas, nesusikūrė gyvenimo be prieštaravimų, gyvenimo, kuriame viskas būtų paprasta ir lengva. Lengva? Tokiu keliu visi norėtų žengti paskui Jį. Kristus neša savąjį kryžių iki galo. Visas Kristaus misijos kelias nuo pat užgimimo paženklintas kančios, vargo, bėdos, atmetimo, išsižadėjimo. Visas Kristaus kelias buvo sunkus kelias. Jis niekam nedavė iliuzijos – ateikite paskui mane, turėsite lengvą gyvenimą.

Kažkuris mąstytojas yra pasakęs, kad krikščionimis gali būti tik labai stiprūs žmonės. Kaip čia neprisiminsi tų krikščionybės kritikų, kurie sakė, kad krikščionybė – silpnųjų religija, kad krikščionybė – religija tiems, kurie yra vargšai. Krikščioniu gali būti tik stiprus žmogus, nes kitaip jis tiesiog nusivils. Jis nusivils tuo Dievu, kuris neduoda to, ko pačiam žmogui atrodo reikėtų labiausiai. Toks žmogus greitai nusisuks nuo Kristaus, kuris vis iš naujo mums liepia sekti paskui Jį pasiėmus savąjį kryžių ir nešti jį kantriai. Ligi pat galo. Štai mūsų Gavėnios kelionė. Štai mūsų gyvenimo kelionė – su Kristumi ant pečių. Su kryžiumi ant pečių. Su Kristumi širdyje.

„Mažosios studijos“ archyvas