Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys Lk 9, 22–25 „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“.
Jis pasakė visiems: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“
Kiti skaitiniai: Įst 30, 15–20; Ps 1
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Artūras Kazlauskas
Gavėnia – tai kelias iki Velykų, tai kelias į Velykas. Labai dažnai Velykos mūsų mintyse ir mūsų lūpose asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu, jo triumfu, jo pergale. Mirties ir nuodėmės pergale. Iš tikrųjų Velykos – tai sunkus perėjimas „iš“ - „į“, perėjimas, kuris visada atsineša vargą, kančią, mirtį. Kristaus prisikėlimas be jo mirties būtų istorija, kuriai trūktų logiškumo.
Velykos – tai Kristaus kančios, mirties, palaidojimo ir prisikėlimo iškilmė. Kai kas dar papildo, kad tai ir įžengimo į dangų, ir Dvasios atėjimo šventė. Tai gyvenimo su mumis šventė, perėjus per kančią ir mirtį. Todėl antrąją Gavėnios dieną Kristus kviečia mus pasiimti kryžių ir jį nešti, nes tai vienintelis kelias, būdingas krikščioniui. Krikščioniui, kuris jau pačiame savo varde „krikščionis“ turi Kristaus vardą. Būti Kristaus, būti panašiam į Kristų, būti su Kristumi – reiškia gyventi Jo logika. Jo gyvenimo logika. Gavėnios laikas – kelionės laikas. Štai kodėl šiandien skamba Kristaus žodžiai: „Kas nori sekti paskui mane, tepasiima savąjį kryžių ir lai kasdien jį neša paskui mane“.
Tai krikščionio kelias. Mūsiškė gyvenimo kelionė visada yra su mūsų kryžiumi. Kažkas yra pasakęs, kad krikščionis yra tas, kuris supranta, jog jo gyvenimas nėra lengvas, tačiau jo gyvenimas yra palengvintas Kristaus, nes Kristus jo gyvenimui davė prasmę. Šitas kelias, kryžiaus nešimas, sunkus gyvenimas, visada yra mūsų dalis. Kristus niekam nėra pažadėjęs lengvo gyvenimo, nes ir Jo paties gyvenimas buvo sunkus. Jis, Dievas, tapęs žmogumi nesusikūrė sau gyvenimo, kuris būtų lengvas, nesusikūrė gyvenimo be prieštaravimų, gyvenimo, kuriame viskas būtų paprasta ir lengva. Lengva? Tokiu keliu visi norėtų žengti paskui Jį. Kristus neša savąjį kryžių iki galo. Visas Kristaus misijos kelias nuo pat užgimimo paženklintas kančios, vargo, bėdos, atmetimo, išsižadėjimo. Visas Kristaus kelias buvo sunkus kelias. Jis niekam nedavė iliuzijos – ateikite paskui mane, turėsite lengvą gyvenimą.
Kažkuris mąstytojas yra pasakęs, kad krikščionimis gali būti tik labai stiprūs žmonės. Kaip čia neprisiminsi tų krikščionybės kritikų, kurie sakė, kad krikščionybė – silpnųjų religija, kad krikščionybė – religija tiems, kurie yra vargšai. Krikščioniu gali būti tik stiprus žmogus, nes kitaip jis tiesiog nusivils. Jis nusivils tuo Dievu, kuris neduoda to, ko pačiam žmogui atrodo reikėtų labiausiai. Toks žmogus greitai nusisuks nuo Kristaus, kuris vis iš naujo mums liepia sekti paskui Jį pasiėmus savąjį kryžių ir nešti jį kantriai. Ligi pat galo. Štai mūsų Gavėnios kelionė. Štai mūsų gyvenimo kelionė – su Kristumi ant pečių. Su kryžiumi ant pečių. Su Kristumi širdyje.
„Mažosios studijos“ archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Kristus ant pečių - mano kryžius? Na jau...
Kun. Artūras yra labai intelektualus (pa)mokslininkas. Logikos asas. Kažkada jo pamokslai mano smegenų vieninteliam vingiui buvo kaip balzamas :) Bet ačiū Dievui, mano ir jūsų logika mėtosi kažkur Kristaus tikrovės šalikelėse. Gyvenime logikos yra tiek, kiek saulės danguje šiandien.
O gal kryžius yra kasdiena su giedru nuolankumu priimti, kad esu Dievo vaikas (karalaitis/karalaitė) purvinais elgetos skarmalais... :)
„Žmogaus Sūnui reikės daug kentėti. Jis bus seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“. Ar tokios karalystės Jėzus ir mums trokšta?
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs...“ Kas yra mūsų gyvybė, kurios mes neturime laikytis? Ogi – pasaulis! Perlenkus lazdą dvasingai madinga yra stengtis atsisakyti net Jėzaus vardan Jėzaus. Dėl absoliutaus neprisirišimo dorybės įsigijimo. Ir tai yra lemtinga šėtono pakiša mūsų puikybei. Šviesos angelas irgi siekė visiškos nepriklausomybės. O Jėzus? Ar Jis kada siekė būti nepriklausomu nuo Tėvo? Tai mes ar galime norėti nepriklausyti nuo Jėzaus? Į tai šiandien skaitome pirmajam skaitiny Įst 30, 15–20: ,Mylėk Viešpatį, savo Dievą, klausyk jo balso ir tvirtai jo laikykis, nes JIS YRA TAVO GYVENIMAS. Jisai yra ilgis tavo gyvenimo, kurį tu gali pragyventi žemėje.‘
Kai priimame Švenčiausiąjį Kristaus Kūną ir Kraują kaip didelį gėrį, tai galima paversti Eucharistiją savo poreikių geresnei būsenai tenkinimu. Bet jeigu priimame Eucharistijoje tikrą Dievą, tai priprasti prie Jo neįmanoma. Nes troškimas Jo vis augs ir augs, kol galutinai su Juo nesusivienysime. Tai ilgas Kelias. Kuriuo žingsnelis po žingsnelio einame visą savo Gyvenimą. Į visišką susivienijimą. Jis yra Kelias į Dievą. Kelionė su Dievu. Kelias Dieve. Intensyvusis Jėzus.
,Krikščionis yra tas, kuris supranta, jog jo gyvenimas nėra lengvas, tačiau jo gyvenimas yra PALENGVINTAS Kristaus, nes Kristus jo gyvenimui davė prasmę.‘ Sakyčiau, dar daugiau. Nes maitina pačiu Savimi. Jis yra mūsų tikroji Stiprybė! Mūsų silpnumui. ,Štai mūsų gyvenimo kelionė – su Kristumi ant pečių‘? Mūsų gyvenimo kelionė, sakyčiau – su savo kryželiu, ant Kristaus Širdies pakabintu.
Labai geras gerb. kunigo komentaras ir gintaro1 atsakas į jį. Ačiū, iš visų jėgų stengsimės nepalūžti tempdami savo kryžių ne tik per gavėnią, bet ir per visą gyvenimą. Ir jeigu Jėzus bus šalia, mes tikrai nugalėsime.
Labai puikus komentaras. Tikrai, krikščioniu gali tapti tik stiprus žmogus. Bet nemanau, kad tai neprieinama ir silpniesiems, nes Dievas gali sustiprinti ir silpną. Tik iš savo patirties norėčiau pasidalinti ta viltimi, kad tikrasis, brandus krikšioniškos misijos šiame pasaulyje suvokimas ateina tik su amžiaus branda ir patirtimi. Kai jau pamatome daug žmonių, jų gyvenimų, likimų, kai patiems už pečių jau nugyventas tam tikras laiko tarpas, kai jau dvelkia amžinybės suvokimas ir norisi pasverti, ką gi aš gero nuveikiau šiame gyvenime, tuomet Jėzus taria - "žmogau, aš esu su tavimi nuo pat tavo gimimo, mačiau tavo visus nuopolius ir prisikėlimus, vargus ir džiaugsmus, kančias ir laimę". Ir tada atsiranda jėgų ir pasiryžimo eiti su Juo iki galo, iki pergalingos pabaigos, kai bus tarta "Eikš, ištikimas tarne, į savo Šeimininko džiaugsmą". Ir tuomet nublanks visi vargai ir nelaimės, ir visą Amžinybę galėsiu džiaugtis, savo darbo vaisiais ir būti laimingas, kad pagaliau išrašytas bilietas į vieną pusę, kur manęs laukia nesibaigianti puota ir šventė.
Broliai kapucinai
Dėkui kunigui už tokį puikų drąsinantį,guodžiantį komentarą.Iš tiesų Dievas Jėzus yra atrama nešant savo kryžių-vieniem sunkesnį,kitiem lengvesnį.Kartais atrodo,kad Jėzus pats užsiverčia ant savo pečių tavo kryžių,o tau belieka,kaip mažam vaikui eiti šalia,vos ranka prisilietus prie kryžiaus-atseit aš taip sunkiai nešu.O apie Velykas,kur minėjo kunigas-taip,mirtis ir gimimas tikrajam amžinajam gyvenimui yra sunkus ir skausmingas,kaip ir gimimas šiam gyvenimui.