Kunigystei uoliai besiruošiantis bičiulis liūdnai kraipo galvą: žinai, sako, neišmanau, ką daryti. Kai praėjusio tūkstantmečio pabaigoje buvome vadinamasis katalikiškas jaunimas, – ieškojome Dievo. Nelabai žinojom, ką tai reiškia, bet skaitėm krūvą įvairiausių dalykų, eksperimentavom su maldos formomis ar dar kažką panašaus darėme, nieko pasiekto nebuvo gana. Kažkas iš to išėjo. O dabar jaunimas, su kuriuo susiduriu, nori tik vieno – aiškių atsakymų į klausimus, nori, kad jiems paaiškinčiau, kas gera, kas bloga, kas juoda, kas balta, ką daryti, ko nedaryti. Paieškos ir netikrumas, kad ir ką tai reikštų, jiems neberūpi, jiems rūpi tik aiškumas ir tikrumas. Mums reikėjo Dievo, jiems reikia Dešimties Dievo įsakymų!

Negalėjau jam pasakyti nieko kito, tik tai, jog to nesuprasdamas jis jokiu būdu nėra vienišas. Pakanka įsijungti televizijos žinias ar užmesti akį į naujienų portalą, kad suprastum, jog tai, ką patiria jis (o kiek kitame kontekste ir aš, beje, tikiu – ne tik mudu), yra tiesiog vietinė pasaulinio proceso apraiška: tikrumo poreikio sugrįžimas.

Lietuvoje būtų galima kaltinti vadinamąją posovietinę būseną, kai viską reikia sukurti, kur niekas neveikia, kur nuolatos reikia grumtis su akivaizdžiu ar numanomu anos santvarkos palikimu arba naujomis grėsmėmis, kurias kelia baisieji Vakarai, dabar gerokai priartėję – tarybiniams piliečiams jie gyveno Vašingtone, dabar persikėlė į Briuselį. Trumpai tariant, žmonės jaučiasi ne už tokią Lietuvą kovoję ir nori kad kaip nors pasidarytų ta kita, už kurią jie kovojo, bet kuri kažkaip neįvyko... (o kas, beje, žino/pamena, kokia ji?).

Nors, kaip sakiau, kažin ar tai lietuviška bėda. Socialiniai mokslininkai sako, kad visas pasaulis šiuo metu išgyvena konservatėjimo tendenciją. Arabų pavasaris baigiasi rinkimais, kuriuose pasaulietinius režimus keičia Musulmonų brolija ir jai artimos grupės. Galėtų laimėti kokie nors demokratai, betgi laimi šariato šalininkai, nes tai, ką jie siūlo, yra aiškiau ir tikriau. Ir galvoti mažiau reikia. Tikrumas – patogu!

Europoje rinkimuose tai vienur, tai kitur sublizga kokios nors tikrosios (kartais būtent taip ir besivadinančios suomių, švedų, olandų, o visų gražiausiai – vengrų partijos), prie tikrojo amerikietiškumo ir tikrųjų Amerikos vertybių bando sugrįžti naujieji amerikiečių socialiniai judėjimai. Akivaizdu, tikrumo trūksta, tikrumo reikia. Visiems! (Na, ar bent jau daugeliui.) Labai!

Betgi grįšiu prie minėto bičiulio vargo su jaunuomene. Įdomiausia tai, kad Lietuvoje užaugo (na gerai, tik pradeda užaugti) nauja karta, kuriai nesvetima niekas, kas vyksta kai kurių iš jų jau nemėgstamuose šiandieniuose Vakaruose. Išaugę kapitalizmo sąlygomis, jie nebenori naudotis laisve, nes ji jiems asocijuojasi su begale blogybių. (Dėl autentiško jų suvokimo tokiame amžiuje aš turiu šiokių tokių abejonių, bet, matyt, dera tai laikyti asmenine problema. Ką ir darysiu.) Pokyčiai nuo šiandienių, net, pavyzdžiui, trisdešimtmečių paauglystės laikų - akivaizdūs. Ir labai įdomūs.

Giedrės Žickytės filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ pilna niolikmečių, kurių didžiausia svajonė – laisvė. Nekalbu apie politinę laisvę, visų pirma – tai laisvė kurti save: išvaizdą, aprangą, mąstymo ir saviraiškos būdą, asmenybę, socialumo ir meilės formas. Jei tą laisvę gali užtikrinti politinės santvarkos pasikeitimas – jie jo nori! Kas vyks po to – neaišku, o būnant tokio amžiaus ir nesvarbu. Svarbu galimybės.

Šiandienėje viešojoje erdvėje sparčiai daugėja jų bendraamžių, kurių didžiausia svajonė – „pažaisti restauraciją“, po kurios sugrįžtų tikrumas, ir koks nors tautinis, moralinis ar dvasinis autoritetas pasakytų, kas yra kas, kaip atskirti grūdus nuo pelų. Jie pasirengę santvarkai, kurioje elgtųsi deramai, mąstytų teisingai ir, svarbiausia, rengtųsi bei elgtųsi pagal protokolą. Tai gražu. Tai šalina abejones ir grąžina tikrumą. Klasika visuomet madinga, ar ne?!

O štai laisvė ir savikūra, leidžiančios tam, kas buvo nieks, kone per naktį tapti viskuo – nebemadingos. Senolį Imanuelį Kantą ir kitus Apšvietos vėliavnešius, raginusius naudotis savo protu, teėda sliekai (jokio jiems atilsio!). Jie nežinojo, kaip sunku, kai išties gyveni visuomenėje, kurioje neveikia tradicija ir įprastinis rūpestingas autoritetas, kurioje turi pats tikrąja to žodžio prasme kurti save ir savo aplinką. Tuomet tikrumo verkiant reikia.

Tikrumo poreikį galima laikyti iškerojančio atsakomybės jausmo simptomu. Ir net neabejoju, kad nemažai protingais save laikančių žmonių taip ir darys, nuolat konstatuodami, kad tokioje palaidoje visuomenėje siekti ir sekti tikrais dalykais esąs begalinio charakterio tvirtumo ženklas.

Tik man tai atrodo paprasčiausias bėgimas nuo laisvės. Patrauklus, nes paprastas ir aiškus. Ir dar garantuojantis kone šventojo statusą, savo vertės ir pasididžiavimo jausmą. Arba paprasčiausią puikybę. Ji, beje, klasikinėje Europos tradicijoje dorybe nelaikoma...