2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Popiežius Benediktas XVI. Žinia 2012 m. gavėnios proga

2012-02-25
Rubrikose: Religija » Komentarai ir pokalbiai 
Benediktas XVI

EPA nuotrauka

„Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10, 24)

Brangūs broliai ir seserys!

Gavėnios metas mums vėl teikia progą apmąstyti pačią krikščioniškojo gyvenimo šerdį – artimo meilę. Iš tiesų tai palankus laikas, padedamiems Dievo žodžio ir sakramentų, atnaujinti savo asmeninę ir bendruomeninę tikėjimo kelionę. Šią kelionę, laukiant Velykų džiaugsmo, ženklina malda ir dalijimasis, tyla ir pasninkas.

Šiemet norėčiau pasiūlyti keletą minčių, išplaukiančių iš trumpo biblinio pasakymo, atrandamo Laiške žydams: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (10, 24). Šitas sakinys paimtas iš teksto, kuriame autorius ragina pasitikėti Jėzumi Kristumi kaip Vyriausiuoju kunigu, išrūpinusiu mums atleidimą ir atvėrusiu kelią pas Dievą. Kristaus priėmimo vaisius yra gyvenimas, grindžiamas trimis dieviškosiomis dorybėmis: tai reiškia artintis prie Dievo „tyra širdimi ir giliu tikėjimu“ (22 eil.), išlaikant „nepajudinamą vilties išpažinimą“ (23 eil.), nuolatos stengiantis kartu su broliais ir seserimis „mylėti ir daryti gerus darbus“ (24 eil.).

Mūsų dėmesys taip pat atkreipiamas į tai, jog, trokštant palaikyti šį gyvenimą pagal Evangeliją, svarbu dalyvauti bendruomenės liturginiuose susirinkimuose ir maldos susitikimuose žvilgsnį kreipiant į eschatologinį tikslą – visišką bendrystę Dieve (25 eil.). Norėčiau išsamiau apmąstyti 24-ąją eilutę, keliais žodžiais perteikiančią mums vertingą ir nuolat aktualų mokymą apie tris krikščioniškojo gyvenimo aspektus – vieni kitų sergėjimą, abipusiškumą ir asmeninį šventumą.

1. „Sergėkime vieni kitus“: atsakomybė broliams ir seserims

Pirmasis aspektas yra raginimas „vieniems kitus sergėti“. Čia pavartotas graikiškas žodis katanoein reiškia atidžiai stebėti, būti dėmesingam, rūpestingai žiūrėti, atkreipti dėmesį į kokią nors aplinkybę. Tą žodį Evangelijoje aptinkame ten, kur Jėzus mokinius ragina „pasižiūrėti“ į varnus, kurie nesėja ir nepjauna, bet yra rūpestingos ir paslaugios dieviškosios Apvaizdos objektas (plg. Lk 12, 24), ir akina pirma „pastebėti“ ne krislą brolio akyje, bet rąstą savojoje (plg. Lk 6, 41). Kitoje Laiško žydams vietoje esame raginami „įsižiūrėti“ į Jėzų (3, 1), tikėjimo Apaštalą ir Vyriausiąjį kunigą. Tad veiksmažodžiu, kuriuo prasideda mūsų paraginimas, esame akinami kreipti žvilgsnį į kitus, pirmiausia į Jėzų, ir rūpintis vieni kitais, nelikti abejingi savo brolių ir seserų likimui.

Pernelyg dažnai viršų paima priešinga laikysena – abejingumas ir nesidomėjimas, kylantys iš savanaudiškumo, besidangstančio pagarba „privatumui“. Ir šiandien primygtinai aidi Viešpaties balsas, raginantis rūpintis vieni kitais. Ir šiandien Dievas prašo mūsų būti brolių ir seserų „sargais“ (plg. Pr 4, 9), kurti santykius, paženklintus abipusio rūpinimosi, dėmesingumo kitų gerovei ir visapusiškai gerovei. Didysis artimo meilės įsakymas reikalauja suvokti savo atsakomybę tam, kuris, kaip ir aš, yra Dievo kūrinys ir vaikas: tai, kad mes kaip žmonės dažnai ir tikėjimu esame broliai ir seserys, turi skatinti mus aplinkiniuose įžvelgti tikrąjį alter ego, be galo mylimą Viešpaties. Jei puoselėsime tokį brolišką žvilgsnį, solidarumas ir teisingumas, gailestingumas ir atjauta savaime trykš iš mūsų širdžių. Dievo tarnas popiežius Paulius VI sakė, jog šiandienį pasaulį kamuoja pirmiausia broliškumo stoka: „Pasaulis pasiligojęs. To priežastis ne tiek mažėjantys gamtos ištekliai ar jų susitelkimas kelių žmonių rankose, kiek broliškų ryšių tarp žmonių ir tarp tautų stygius“ (Enciklika Populorum progressio [1967 03 26], 66).

Sergėti kitą reiškia trokšti jai ar jam gera visais atžvilgiais – fiziniu, moraliniu ir dvasiniu. Dabartinė kultūra atrodo praradusi gėrio ir blogio jausmą. Todėl primygtinai būtina priminti, kad gėris egzistuoja ir paims viršų, nes Dievas yra geras ir daro gera (plg. Ps 119, 68). Gėris yra tai, kas teikia, saugo ir skatina gyvybę, brolystę ir bendrystę. Tad būti atsakingam už kitą reiškia trokšti ir siekti jo gerovės puoselėjant viltį, kad ir jis atsivers gėrio logikai; rūpintis savo broliais ir seserimis reiškia atverti akis jų poreikiams. Šventajame Rašte įspėjama saugotis, kad širdies neužkietintų savotiška „dvasinė anestezija“, neleidžianti matyti kitų kančių. Evangelistas Lukas kaip to pavyzdį pateikia du Jėzaus palyginimus. Palyginime apie gailestingąjį samarietį kunigas ir levitas abejingai praeina pro plėšikų apiplėštą ir sumuštą vyrą (plg. Lk 10, 30–32), o palyginime apie Lozorių turtų pertekęs vyras nepastebi prie jo durų iš bado mirštančio Lozoriaus (plg. Lk 16, 19 ir t.). Abiem atvejais čia susiduriame su „sergėjimo“, meilės ir atjautos kupino žvilgsnio į kitą priešingybe.

Bet kas trukdo žmoniškai ir meiliai žvelgti į brolius ir seseris? Dažnai materialus turtas ir persisotinimas, bet neretai ir polinkis teikti pirmenybę asmeniniams interesams bei rūpesčiams. Niekada nevalia negebėti „jausti atjautos“ kenčiantiesiems; niekada mūsų širdis negali būti taip palenkta saviems reikalams ir savoms problemoms, kad nebegirdėtų vargšų šauksmo. Kaip tik širdies nuolankumas ir asmeninė kančios patirtis gali viduje pažadinti atjautą ir gebėjimą įsijausti: „Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis, o nedorėlis negali tokio rūpinimosi suprasti“ (Pat 29, 7). Tada tampa suprantama, kodėl palaiminti „liūdintys“ (Mt 5, 4). t. y. tie, kurie geba išeiti iš savęs, kad pajustų kito skausmą. Susitikimas su kitais ir širdies atvėrimas jų poreikiams gali būti išganingi ir teikiantys palaiminimą.

Brolių ir seserų „sergėjimas“ taip pat reiškia rūpinimąsi jų dvasine gerove. Čia norėčiau priminti vieną, mano akimis, primirštą krikščioniškojo gyvenimo aspektą – brolišką pabarimą turint prieš akis amžinąjį išganymą. Šiandien visi paprastai labai imlūs artimo meilės ir rūpinimosi kitų fizine bei materialine gerove temai, o apie dvasinę atsakomybę už brolius ir seseris menkai užsimenama. Kitaip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje ir dabar yra tikrai brandaus tikėjimo bendruomenėse, kur rūpinamasi ne tik brolių ir seserų fizine sveikata, bet ir jų dvasine gerove bei galutine paskirtimi. Šventajame Rašte parašyta: „Šviesk išmintingą žmogų, kad taptų išmintingesnis, mokyk teisųjį, kad daugiau išmoktų“ (Pat 9, 8 ir t.). Pats Kristus liepia pabarti nusidedantį brolį (plg. Mt 18, 15). Veiksmažodis elenchein, čia reiškiantis pabarimą, pavartotas ir nusakant pranašišką krikščionių užduotį viešai smerkti į blogį įpuolusią kartą (plg. Ef 5, 11). Bažnyčios tradicijoje „nusidėjėlio pabarimas“ laikomas vienu iš dvasinių gailestingumo darbų.

Svarbu vėl atrasti šį krikščioniškosios artimo meilės matmenį. Blogio akivaizdoje nevalia tylėti. Galvoje turiu laikyseną tų krikščionių, kurie iš pagarbos žmogui ar tiesiog iš patogumo mieliau prisitaiko prie vyraujančios mąstysenos, užuot savo brolius ir seseris įspėję, kad šie vengtų mąstymo ir elgesio, prieštaraujančių tiesai ir neinančių gėrio keliu. Tačiau niekada krikščioniškojo pabarimo neturi motyvuoti noras smerkti ar kaltinti; tai visada daroma iš meilės bei gailestingumo ir kyla iš nuoširdaus rūpinimosi brolių ir seserų gerove. Apaštalas Paulius sako: „Broliai, jei kurį žmogų ištiktų nelaimė nusidėti, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą!“ (Gal 6, 1). Individualizmo persunktame mūsų pasaulyje būtina iš naujo atrasti broliško pabarimo reikšmę, kad išvien žengtume šventumo keliu. Šventajame Rašte teigiama, kad net „teisusis septynis kartus puola“ (Pat 24, 16); visi esame silpni ir netobuli (plg. 1 Jn 1, 8). Vadinasi, padėti kitiems ir leisti jiems padėti mums nuoširdžiai save pažinti, pataisyti savo gyvenimą ir žengti teisingesniu Viešpaties keliu yra vertinga paslauga. Visada reikia meilės kupino ir įspėjančio žvilgsnio, kuris pažintų ir suprastų, įžvelgtų ir atleistų (plg. Lk 22, 61), kaip kiekvieno mūsų atžvilgiu darė ir tebedaro Viešpats.

2. „Vieni kitus“: abipusiškumo dovana

Šis kitų „sergėjimas“ prieštarauja dvasinei laikysenai, kuri, gyvenimą apribodama vien žemišku matmeniu, neįstengia pažvelgti į tai eschatologiniu aspektu ir individualios laisvės vardu priima bet kurį moralinį pasirinkimą. Tokia visuomenė kaip mūsų gali tapti kurčia ir fizinei kančiai, ir dvasiniams bei moraliniams gyvenimo poreikiams. Tarp krikščionių to neturėtų būti! Apaštalas Paulius ragina siekti to, kas „pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (plg. Rom 14, 19), daryti artimui gera ir rūpintis jo pažanga (plg. Rom 15, 2), ieškant ne savo naudos, bet to, „kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 33). Šio nuolankumo ir artimo meilės persmelkto pabarimo ir įspėjimo krikščionių bendruomenėje neturėtų trūkti.

Viešpaties mokiniai, susivieniję su Kristumi per Eucharistiją, gyvena bendrystėje, susaistančioje juos vieną su kitu kaip vienatinio kūno narius. Tai reiškia, kad kitas priklauso man – jo gyvenimas, išganymas susiję su mano gyvenimu ir išganymu. Čia užkabiname itin gilų bendrystės aspektą: mūsų egzistencija susijusi su kitų egzistencija, ir tai gali kreipti į gera ir į bloga; ir nuodėmei, ir meilės darbui būdingas visuomeninis matmuo. Bažnyčioje, mistiniame Kristaus Kūne, tas abipusiškumas įgyja regimą pavidalą: bendruomenė nuolatos atgailauja ir prašo atleidimo už savo narių nuodėmes, tačiau ji taip pat visada džiaugiasi joje vykstančiais dorybės ir meilės liudijimais. Šventasis Paulius ragina visus narius rūpintis vieniems kitais (plg. 1 Kor 12, 25), nes visi esame vienas kūnas. Šia bendra priklausomybe remiasi meilė savo broliams ir seserims, pasireiškianti ir išmaldos davimu – būdinga gavėnios praktika drauge su malda ir pasninku. Savo dalyvavimą viename Kūne, Bažnyčioje, kiekvienas krikščionis gali išreikšti ir konkrečiai rūpindamasis didžiausiais vargšais. Sergėti vieniems kitus taip pat reiškia atpažinti gėrį, Viešpaties daromą kituose, ir išvien su jais dėkoti už malonės stebuklus, kuriuos geras ir visagalis Dievas nenuilsdamas daro savo vaikams. Matydamas Šventosios Dvasios veikimą aplinkiniuose žmonėse krikščionis negali nejausti džiaugsmo ir nešlovinti už tai dangiškojo Tėvo (plg. Mt 5, 16).

3. „Skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“: bendrai žengti šventumo keliu

Šie žodžiai iš Laiško žydams (10, 24) akina mus pamąstyti apie visų pašaukimą į šventumą, apie nuolatinę pažangą dvasinio gyvenimo kelionėje siekiant aukštesniųjų malonės dovanų ir vis didesnės bei vaisingesnės meilės (plg. 1 Kor 12, 31–13, 13). Vienas kito sergėjimas turėtų paskatinti mus vis labiau vienas kitą tikrai mylėti „tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Pat 4, 18), laukiant tos dienos Dieve, kai saulė nebenusileis. Mums dovanotas gyvenimo laikas teikia puikią progą mylint Dievą atrasti ir daryti gerus darbus. Taip pati Bažnyčia auga ir plėtojasi, kol pasieks Kristaus pilnatvės amžiaus saiką (plg. Ef 4, 13). Turėdami prieš akis šią dinaminę augimo perspektyvą, ir mes raginame skatinti vieniems kitus siekti meilės ir gerų darbų pilnatvės.

Deja, visada tyko vangumo pagunda, pagunda nuslopinti Dvasią ir atsisakyti investuoti „talentus“, dovanotus mums mūsų ir kitų gerovės labui (plg. Mt 25, 25 ir t.). Visi gavome gausių dvasinių ar materialinių dovanų Dievo planui įgyvendinti, Bažnyčios gerovei ir asmeniniam išganymui siekti (plg. Lk 12, 21b; 1 Tim 6, 18). Dvasiniai mokytojai mums primena, jog tas, kas tikėjimo gyvenime nedaro pažangos, regresuoja. Brangūs broliai ir seserys, atsiliepkime į visuomet aktualų raginimą siekti „įprastinio krikščioniškojo gyvenimo aukšto standarto“ (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte [2001 01 06], 31). Bažnyčia, išmintingai pripažindama ir skelbdama kai kuriuos pavyzdingus krikščionis palaimintaisiais bei šventaisiais, nori per tai sužadinti ir troškimą sekti jų dorybėmis. Šventasis Paulius ragina mus: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10).

Pasaulyje, reikalaujančiame iš krikščionių atnaujinto meilės ir ištikimybės Viešpačiui liudijimo, visi tepajunta primygtinį poreikį stengtis vieniems su kitais lenktyniauti meile, tarnavimu ir gerais darbais (plg. Žyd 6, 10). Toks paraginimas ypač svarbus šventuoju pasirengimo Velykų šventei laiku. Nuoširdžiai linkėdamas švento ir vaisingo gavėnios meto, patikiu jus Mergelės Marijos užtarimui ir visiems teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2011 m. lapkričio 3 d.

BENEDICTUS PP. XVI

„Bažnyčios žinios“

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Stella 2012-03-14 20:08

kukulis, спасибо за ссылки, просмотрю. Разговор вышел очень интересный, важный. Много нового поняла.

А для себя открыла о. Иоанна Крестьянкина и сейчас читаю - очень хорошее душеполезное чтение во время Великого Поста.

До следующего раза.

С Богом

kukulis 2012-03-14 15:00

Gal jau paskutinis mano pranešimas prie šitų komentarų.

Stella: yra forumas, kuris gal labiau patiktų: http://wonderful.forumlt.com/

Man asmeniškai forumo aplinka patogesnė diskusijai, be to čia kažkaip ne į temą lyginant su komentuojamu straipsniu jau pradėjom rašinėti.

kukulis 2012-03-14 11:02

Beje kalbant apie dvasingumą - man asmeniškai roko muzika nepaliečia taip giliai, kiek katalikų ar pravoslavų sakralinė muzika. Ir beje, kurią reiktų klausyti po reikiamo tylos intervalo, nes po triukšmo ar primityvesnio pobūdžio muzikos kaip kad tas pats rokas - nebepavyksta taip gerai susikaupti.

Tiesiog labai noriu pasidalinti nuorodomis:

Cheruvimska: http://www.youtube.com/watch?v=dBc0pE4f50g

John Tavener: "As one who has slept" http://www.youtube.com/watch?v=E1kaxv7VRnI

Reikalingas didesnis susikaupimas: "Ritual dream" http://www.youtube.com/watch?v=74HlomOopyk

Pavel Benek "O salutaris hostia" : http://www.youtube.com/watch?v=8TVcNwodxiM

kukulis 2012-03-14 10:38

O jeigu autorius tiesiog asmeniškai nemėgsta roko muzikos ir sugalvojo pateisinimą, sakydamas kad tai blogis?

Beje, manau kad sakralinės muzikos stilius tikrai turi būti tam tikro pobūdžio ir rokas čia jokiais būdais netinka. Bet nemanau, kad rokas pats savaime būtų kažkoks blogis. Jis puikiai tinka šlovinimui, tik ne šv. mišių metu.

Čia Ichthus grupės kūrinys, gal net nelabai rokas: http://www.youtube.com/watch?v=JHrLkTqc3fA

O čia tos pačios grupės grynai roko stiliumi atliekamas garbės himnas: http://www.youtube.com/watch?v=OemsZf0jZuM

Stella 2012-03-14 00:35

Протоиерей Александр Шаргунов, "Русский дом", № 08 2005 г.

Вопрос: Как Вы относитесь к проповеди Христианства среди любителей рок-музыки?

Аркадий Никольский, г. Москва

Ответ: Проповедь Христианства может быть, как известно, среди кого угодно. Среди уголовных преступников и блудниц. Вы, наверное, хотели спросить о другом: совместимо ли Христианство с любовью к рок-музыке. Один из проповедников рок-музыки в своих выступлениях по православному радио любит рассуждать о трезвении в духовной жизни, и часто цитирует по этому поводу святителя Игнатия Брянчанинова. На память приходят такие, наверное, многим известные, слова святого о ложной духовности в церковном искусстве: "Вдохновенным пророкам придан вид беснующихся жрецов, утончённое сладострастие дышит там, где должно изображаться целомудрие".

Если святитель Игнатий так определяет искусство тех, кто всё-таки верит в Христа Бога и исповедует главные догматы Символа веры, то что бы сказал он о такой музыке, с помощью которой, как правило, откровенно возносятся гимны сатане? Конечно же, не случайно сатанисты избирают такую форму. В искусстве, претендующем на подлинность, всегда действует закон единства формы и содержания. Одной такой музыкой, без всяких слов, может совершаться десакрализация смысла и жизни. Для нормальной, чувствующей красоту души это может быть невыносимой пыткой, наподобие ада. Однако хуже всего, как известно, смешение истины с ложью. Дело не просто в плохом вкусе, а в ложной духовности. Даже Лев Толстой, которого невозможно заподозрить в чрезмерной склонности к мистике, любил повторять, что настоящее искусство мистично, то есть духовно. Но всякому ли духу можно верить? Китайские императоры, говорил он, держали под строгим контролем публичное исполнение музыкальных произведений. Ибо невозможно оставить без внимания то, что может поколебать духовное состояние целого народа.

Всем известен вклад сегодняшнего псевдоискусства в разрушение нравственных и духовных устоев в нашем Отечестве. Прежде всего, у молодежи. Проповедь Христианства и одновременно рок-музыки можно, без преувеличения, сравнить с проповедью Христианства без призыва отказаться от греха - во имя ложно понятой христианской свободы. Именно такими проповедниками в I веке были так называемые гностики, которых Церковь сразу же назвала врагом номер один Христианства. Хотя у них не было цели разрушить Христианство. Они искренне хотели усовершенствовать его, сделать интеллектуально привлекательным для язычников. Святые отцы говорят, что эти "глубины сатанинские" с особенной силой раскроются в последние времена. Антикультура создаёт атмосферу, благоприятную для прихода антихриста. Так что речь идёт об очень серьезных вещах. И все это - в ближайшей перспективе. Один мой знакомый сравнил деятельность этих проповедников с попыткой внедрить троянского коня в Ноев ковчег Церкви.

http://www.moral.ru/rock_ASharg.htm

---

Господи, спаси нас, грешных!!!

Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi.

Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Įsčių Vaisius Jėzus.

Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius,

dabar ir mūsų mirties valandą.

Amen

Stella 2012-03-14 00:15

kukulis, а Вы всё пытаетесь меня переубедить - но не получится.

Можно не признавать себя алкоголиком, наркоманом и так далее - и быть им.

Сатанизм в Церкви - это явление очень сложное и многоликое. Если Вы хотите ещё раз это прочитать, то повторяю и буду повторять:

То, что делает Бен и его коллеги - ужасно. И то, что они делают, как печально это не звучит, самая настоящая практика сатанизма. Не крайняя форма, но как бы там ни было, это ничего общего с христианством не имеет.

А то, что он является деканом теологического факультета, делает ситуацию ещё более трагичной, потому что через него морочат головы очень многим молодым людям. И это будет иметь свои, очень тяжёлые последствия.

Можно почитать о роке здесь http://www.moral.ru/rock.htm

Всё остальное прочтёте в моих предыдущих комментариях. Моё мнение не изменилось и будет неизменно.

Давайте пока оставим тему. Вот Вам напоследок из одной православной статьи:

"Почивший в Бозе архимандрит Иоанн Крестьянкин, отвечая на письмо молодого человека, увлекавшегося роком, недвусмысленно наставляет: "Дорогой о Господе О.! Скажу Вам сразу - помысл о рукоположении изгоните от себя раз и навсегда. Даже, если Вас и будут соблазнять такими предложениями. Опыт показывает, что пришедшие к Престолу от рок-музыки служить во спасение не могут. Я получаю столько писем от таких несчастных людей, но помощь им приходит только после того, как они снимают с себя сан. Некоторые вообще не могут стоять у престола, а некоторые опускаются на дно ада беззакониями такими, которые они и до принятия сана не делали. Так что имейте это в виду"."

С Богом

---

Господи, спаси нас, грешных!!!

Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi.

Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Įsčių Vaisius Jėzus.

Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius,

dabar ir mūsų mirties valandą.

Amen

kukulis 2012-03-13 22:11

Stella, aš taip pat manau kad gerai padiskutavom :)

>> Практиковать сатанизм можно и НЕОСОЗНАННО.

Jei sutarsime dėl terminų, kad satanizmas, tai velnio garbinimas savo valios* pastangomis, tai nevalingo* piktojo pagarbinimo jau neišeina* vadinti satanizmu, ar bent jau kitas terminas turėtų būti naudojamas. Antraip satanizmu vadinti galima bus bet ką, kas nėra savaime geras veiksmas; pvz. cigarečių rūkymą, arba nusikeikimą, kas neatrodo logiška.

Į tą pačią kategoriją patenka domėjimasis horoskopais, vaikščiojimas pas būrėjas, gal būt ir tatuiruočių darymas; t.y. visa, kas (gal būt) pažeidžia pirmąjį Dievo įstatymą. Išvardinti dalykai labiau panašūs į pataikavimą velniui, žmogui pačiam sąmoningai to nesuprantant, bet tai ne satanizmas; bent jau taip kaip aš suprantu šį terminą.

Domėjimasis beverčiais dalykais, išeinančiais iš piktojo sumanymų - visuotinas reiškinys. Mąstant šviesiu protu - kodėl mes turėtume domėtis pralaimėtoju, jeigu amžinajame gyvenime jis neturės man jokios įtakos. Bet vis vien, žmonėms įdomu visokie burtai, baisenybės ir kitos nesąmonės, kurios amžinajame gyvenime bus bevertės.

Uždraudimas gerų rezultatų gali neduoti, nes daugeliui po uždraudimo atsiranda dar didesnis noras siekti draudžiamo dalyko. Kadangi žmogus pats savaime yra vertybė, tai net ir nusidėjėliui gali būti pateikiamos alternatyvios galimybės pasijausti geru žmogumi; panašu kad army777 forumas ir atlieka šią funkciją. Beje, yra labai neblogų temų diskusijoms, nors jos ne visos tokios ;)

Stella 2012-03-13 20:17

kukulis, прочитала до конца. Ответить могу только то, что моё мнение не изменилось и его можно прочитать в предыдущих комментариях.

Практиковать сатанизм можно и НЕОСОЗНАННО. И эта реклама «христианских» татуировок - ведь это явно что-то антихристианское. Иконы пишут, перед этим дней сорок постятся и молятся. И учатся этому не один год.

А татуировщик – не иконописец, может быть даже с проститутками спит. И потом приходит на работу с того же бодуна – «христианские» татуировки выводить. Вот жизнь пошла!!!

А ещё чего-то совершенно асоциативно вспомнилось, что когда человек попадает в тюрьму, его раздевают догола и ищут особые приметы, в том числе татуировки, которые фотографируются.

С моей стороны пока всё сказано и добавить нечего. И больше не могу на эту тему – нет сил. Сделаем перерыв до следущего удобного случая?

С Богом.

Stella 2012-03-13 18:23

kukulis, зашла на минутку, поэтому отвечу на твой комментарий позже.

Хотела сказать, что всё-таки очень рада, что получился такой вот общественный разговор. Потому что уверенна, что писали декану и не один раз. А если бы я написала ему лично, моё письмо пошло бы в корзину. Опыт у меня уже есть.

А так, может быть теперь задумается, что делает??? Ведь это духовная катастрофа для очень многих людей.

И ещё, писем не пишу, у меня правило - больше никакой частной переписки. Так сложилось в моей жизни. Поэтому буду писать (пока я здесь) только на бернардинском форуме. Правда, с эмоциями у меня, действительно, иногда перебор бывает, но это не значит, что то, о чём пишу, неправильно.

И дело не только в дизайне, но и в концепции сайта. В том, как его ведут. Кроме того, дело в музыке, которую через этот сайт продвигают. Но это - позже.

Идея - объединить людей и помочь им найти правильный путь, очень хорошая. Только вот почва, на которой объединяют, и средства, которые используют - ужасны.

kukulis 2012-03-13 13:01

Stella,

vis dar netikiu, kad gali būti užslėpto satanizmo apraiškos. Remsiuosi šiais dalykais:

1) Dievas stipresnis už velnią,

2) Piktojo gundymai vyksta visur,

3) Dievas sveria širdis.

Toliau viską detalizuosiu:

1) Dievas stipresnis už velnią.

Šiuolaikiniai filmai parodo išpūstai didelę velnio galią. Tokiu būdu žmonės pradeda piktojo bijoti, o jam kaip tik to ir reikia. Jis nori, kad žmogus galvotų "jei velnias toks galingas, gal man reiktų su juo susitarti?". Turime labiau pasitikėti Dievu ir mažiau bijoti piktojo. Vadinasi jei tame saite yra kažkas blogo, tai pasitikėdami Dievu, galime nuo to apsisaugoti.

2) Gundymai vyksta visur.

Esu girdėjęs tokį pasakojimą, kuriame šimtas velnių gundo vieną vienuolį, o vienas nupiepęs velniukas visą sugedusį miestą. Kodėl? Todėl kad tame pasakojime sugedęs miestas savaime ritasi žemyn.

Nereikia daryti klaidos ir manyti, kad jei jau atsiverčiau, tai mano gyvenimo kova baigėsi. Ne. Kuo arčiau Dievo tuo didesni gundymai ir tuo aršesnė kova. Vienas iš gundymo variantų - kitaip ar mažiau tikinčių smerkimas. Šiame forume tai vyko jau daugybę kartų.

Taip pat manau, kad dalyvaujantys forume gali būti atakuojami labiau nei įprastai.

3) Dievas sveria širdis.

Žmogus, pats to nežinodamas negali būti satanistas. Net jei jis kartais padarytų kažką negero, tai būtų jam nuodėmė, tačiau ne tokia didelė, kaip su piktu nusiteikimu padarytų kitas žmogus daug menkesnį dalyką.

Dievas veikia per geros valios žmones. Net jei jie darytų ne visai gerus dalykus. ( Taip rašydamas rizikuoju būti smarkiai apkaltintas. Na be tiek to :) ) Pasitikintiems Dievu, viskas išeina į gera.

P.S. Man forumo dizainas irgi nepatinka ;)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (140)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kun. Ričardas Doveika

Nuoširdžiai patariu, kad, turėdami klausimų ar neaiškumų, nesivadovaukite principu „girdėjau ir sakė, jog neįmanoma“, o ateikite pas savo parapijos kunigą ir gausite visą reikalingą informaciją bei pagalbą.

Caritas, benamiai gyvoji biblioteka „Benamystė iš arti“.

Mano vardas Solveiga. Man 30 metų. Mamai, kai ji mirė, buvo vos 23-eji, o man 2 metukai. Savo mamos neprisimenu. Brolis ir sesuo pasakojo, kad ji buvusi labai gera, bet gėrė. Kai laukėsi manęs, dažnai išgerdavo. 

Dr hab. Piotr kieniewicz MIC

NaProTechnologija (arba Natūrali prokreacinė technologija) yra paprasčiausiai gera ginekologija. Ji prasideda nuo geros diagnozės, o paskui vyksta sunkus darbas, siekiant pašalinti pačią nevaisingumo priežastį.

skyrybos

Stengdamiesi suprasti bažnytinę praktiką ir neidami Komunijos, partneriai savaip liudija santuokos neišardomumą.

popiežius

„Galiu pasakyti tik tiek, kad komunistai pavogė vėliavą: vargšų vėliava yra krikščionių. Neturtas yra Evangelijos centre“.