Kiekvieną kartą kalbantis su žmonėmis apie pasninką įsitikinu, kad jį suprantame labai skirtingai. Tai, ką žmonės liaudyje paprastai vadina pasninku, tėra abstinencija – susilaikymas nuo mėsiško maisto. Vadinasi, ne pasninkas. O ir pasninkas pasninkui nelygu. Tad kas yra kas?

Katalikų Bažnyčios Teisė moko, kad pasninko įstatymas leidžia per dieną sočiai valgyti tik kartą. Kitus du kartus (pvz., ryte ir vakare) – tik lengvai užkąsti. Vanduo, pienas, vaisių sultys – nelaužo pasninko. Susilaikymo nuo mėsiško maisto (abstinencijos) įstatymas draudžia valgyti žinduolių ir paukščių mėsą ir tai, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes.

Katalikai nuo 18 iki 60 metų amžiaus, išskyrus ligonius ir kūdikių besilaukiančias bei maitinančias motinas, abstinencijos ir pasninko turi laikytis kiekvieną penktadienį, taip pat – Pelenų trečiadienį, Kūčių dieną ir Didįjį Penktadienį. Išimtys yra ir tiems, kurie negali pasirinkti maisto, o turi valgyti, kas jiems duodama; taip pat krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviams bei dirbantiems sunkų fizinį ar protinį darbą. Ir jei motyvas yra abejotinas ar nepakankamas, tikintieji turi kreiptis į bažnytinę vyresnybę (paprastai į parapijos kleboną), prašydami atleisti nuo šių įsakymų laikymosi. Šį įstatymą iš naujo svarstė ir paskelbė Lietuvos Vyskupų Konferencija 2006 m. gruodžio 12 d.

Beje, manau, kad atsisakymas būtent nuo mėsos yra giliai įsišaknijusios kultūros reliktas. Esame žemdirbystės ir gyvulininkystės kraštas. Dauguma mūsų negalėtume pagalvoti apie „sotų valgį“, jei jame nebūtų mėsos. O ką jau kalbėti apie pobūvius, šventes, iškilmes? Mėsa daugeliui yra populiariausias ir svarbiausias kasdienio gyvenimo patiekalas, tad ir jo stoką sutinkame nejaukiai. Tačiau abstinencija ir pasninkas kviečia kartą savaitėje laisvai ir sąmoningai tai priimti bei įprasminti tikėjimu. Čia yra vieta pagalvoti ir apie dar vieną dalyką: ar išgyvenu šventę, pokylį, sotumo jausmą, ar apskritai yra tam vietos, kai mano Išganytojas penktadienį neša kryžių už mane ir pagaliau ant jo miršta? Kaip tada su ta mėsa? Ir ne tik su ja, bet ir kitais pasaulio „skanumynais“ – medžiaginiais ir dvasiniais?...

Yra dar ir kitokia pasninko samprata, kai pasninkaujama duona ir vandeniu. Tikintieji tai daro savo pasirinkimu dieną ar dvi per savaitę (dažniausiai trečiadienį ir/ar penktadienį), kiti daugiau, priklausomai nuo jų pasninko intencijos ir tikslo. Tačiau apie tai pakalbėsime vėliau.

Tradiciškai suprantamo pasninko ir abstinencijos pirmoji paskirtis kaip tik yra karitatyvinio (nuo žodžio Caritas, lot. Meilė) ir socialinio pobūdžio. Artimo meilė reikalauja dalį išlaidų skirti vargšams, ypač tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Malda, pasninkas ir išmalda nuo seno yra žinomi kaip svarbiausi artimo meilės darbai.

Bet kaip gi duosi išmaldą, jei neturi iš ko jos duoti? Vadinasi, reikia sutaupyti ar ko nors atsisakyti iš to, be ko galiu apsieiti. Tam pasninkas kaip tik ir pasitarnauja. Jeigu šeimoje būna numatomos dienos ar savaitės išlaidos maistui, o (ypač penktadienį) bendru sprendimu jų tiek neišleidžiama, dera sutaupytus pinigėlius paaukoti labdaringai organizacijai, vargšų valgyklai ar tiesiog nupirkti maisto tam, kas jo konkrečiai stokoja. Pasninko dvasia reikalauja susilaikyti ir nuo prabangaus maisto. Tik pažiūrėkime, kaip auga maisto gaminimo ir pateikimo „kultas“! Kiek į tai sudedama laiko, darbo ir pastangų! O kiek maisto tiesiog lengvabūdiškai ...išmetama į šiukšlų dėžes! Nesusimąstome, kad du trečdaliai pasaulio badauja, milijonai vaikų kiekvieną dieną miršta iš bado, o mes ne tik netaupome, bet su maistu ir nesiskaitome!...

Gyvenant Kaune į mūsų vienuolyną dažnai ateidavo toks Juozelis – pusamžis vyras, nuo pat vaikystės augęs su motina, prieš keletą metų mirusia nuo alkoholio, kuri juo, turinčiu protinę negalią, menkai tesirūpino. Gyveno Žaliakalnyje prie turgaus tarsi lindynėje – medinio namo kambarėlyje, į kurį sunku buvo įkelti koją per šiukšlių ir neskalbtų drabužių krūvas, kurio sienos nuo aprūkusių krosnies dūmų neturėjo spalvos, per seniai nevalytą langą vos įeidavo dienos šviesa...

Juozelis buvo geras žmogus, tik gyvenimo užguitas, daug ko nemokantis. Keliskart per metus man tekdavo laimė jį apkirpti, todėl žinojau jo buitį. Žmonės jo šalindavosi dėl nemalonaus kvapo, sklindančių iš jo drabužių ir odos. Tačiau kai jis apsilankydavo mūsų namuose, visada jausdavau šventę – man negrįžus pietų namų vyresnioji atiduodavo jam mano dalį,– sriubos ir antrą patiekalą, dar įdėdavo ką nors kelionei, net skanumyną...  Iš darbo grįžusi vakare palaimingoje būsenoje išgyvendavau Evangelijos pažadą, kad šis žmogus tai jau tikrai neatlygins tuo pačiu, o šis mūsų patarnavimas galbūt bus labiausiai vertas dangaus karalystės... Mano džiaugsmą visada įkvėpdavo Jėzaus žodžiai, kurių ir šiandien nepamirštu: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 14, 13).

Tiesa, vis pagalvoju, kas eina pirmiau: geras darbas ar malda? Gal sušelpimas kito tampa paskata tikėti ir imti melstis, įgauti širdies jautrumo? Ar atvirkščiai?

Kadangi nuo vaikystės nebuvau auklėjama krikščioniškai ir maldos gyvenimą atradau jau suaugusi, turiu prisipažinti, kad nors ir jautrią širdį turėjau, tokio Juozelio nebūčiau ryžusis taip pamaitinti, „atplėšti“ nuo savęs geresnį kąsnelį ir atiduoti jam. Greičiausiai būčiau jam davusi tik tai, kas nuo manęs ...atlieka. O tai jau yra skirtumas! Gal todėl malda yra pirmas svarbiausias artimo darbas, malda, kaip kalbėjimasis su Kūrėju, gimstanti pirmiausia mano mintyse ir širdyje, tariama lūpomis ir perauganti į konkretų artimo meilės veiksmą. Tobula, tikra, nuoširdi malda tampa pasninku, o šis – išmalda. Tai yra meilė. Todėl svarbu pradėti nuo meilės sau, nuo bendravimo su Dievu, nuo savo vidaus brandinimo, kartu mokantis ir sekant gerais pavyzdžiais. Tik tai įkvepia kilniaširdiškumui, nesavanaudiškumui, visa ko prasmei.

O jei sutaupome sau, kitai dienai, ateinančioms pramogoms ar šventėms, tai koks gi čia nuopelnas? Koks gi čia mūsų žygdarbis?... Ar taip nesielgia ir visi bloga darantys? Ar tai, kad mes iš įpročio ar „raidiškai“ penktadienį nepavalgome mėsos, iš viso galime pavadinti pasninku? Gal liekame tik fariziejais iš Jėzaus pasakojimo: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: ‚Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju‘. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‚Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!‘ Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas“ (Lk 18, 10 – 14a).

Man nėra pasninko, jei nėra meilės...