Kai Lietuva su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą (ES), daug buvo kalbama apie dviejų greičių Europą, o valstybės narės labai aiškiai skirtomos į „senąsias“ ir „naująsias“ šalis. Dabar jau kuris laikas epitetas „naujosios“ kadaise buvusioms naujokėms jau nelabai gali būti pritaikomas, mat atsirado dar „naujesnių“, ir nuo 2013-ųjų, prisijungus Kroatijai, Sąjungą sudarys jau 28 šalys.

Tačiau ES skaidymas į regionus ir subregionus pagal jų geografinę padėtį, istorinę praeitį ar tiesiog nacionalines ypatybes nė kiek nesumažėjo. Veikiau priešingai, krizės akivaizdoje tapo dar intensyvesnis, mat ekonominės problemos, kilusios šalių viduje, greitai regionalizavosi, be to, išryškėjo gana dramatiški požiūrių į kilusias problemas ir jų sprendimo būdus skirtumai, tad erdvės naujų stereotipų formavimuisi tik padaugėjo.

Vienas pačių ryškiausių tokio stereotipizavimo pavyzdžių – Europos skaidymas į ekonomiškai dar santykinai stabilią Šiaurę ir sunkių ne tik ekonominių, bet ir socialinių problemų bei neramumų krečiamus Pietus. Tiesa, kad stereotipų išvengti neįmanoma, ir jie galinga jėga, nes labai greitai įsitvirtina galvose ir kalboje, be to, žmonės ima jais vadovautis svarstydami apie dalykus ir imdamiesi konkrečių veiksmų. Tačiau tuo pat metu jie ir grėsmingi, nes tikrai ne visada yra pagrįsti, o žmonių sąmonėje jie tirpsta kur kas lėčiau, nei keičiasi pati dinamiška tikrovė.

Tad kyla klausimas, ar dabar vykstantis Europos skaidymas pagal naujus, o gal tik seniai pamirštus stereotipus nedaro meškos paslaugos pačiai Europai ir dar labiau neapsunkina galimybių rasti išeičių iš susidariusios situacijos.

„Darbščioji“ Šiaurė ir „tingieji“ Pietūs

„Sunku būtų sumenkinti šoką, kurį Graikijos skolų krizė sukėlė mano rinkėjams, žmonėms, tikintiems, kad svarbu laikytis taisyklių ir „žaisti“ sąžiningai“, – prasitarė Suomijos Europos reikalų ministras Alexanderis Stubbas.

Pasak jo, „Suomijoje ES reikalai tikrai retai išprovokuoja emocingą reakciją, tačiau šį kartą viskas kitaip. Ir mums atrodo svarbiausia šiuo atveju kalbėti ne apie pinigus, bet apie principus“. Tai, kaip A.Stubbas pasakoja apie suomių požiūrį, neleidžia abejoti, kad Suomijai Graikijos veiksmai klastojant duomenis ir taip siekiant narystės pinigų Sąjungoje atrodo kaip tikrų tikriausias prakeiksmas. Jų akyse tai buvo veiksmas, atvedęs Europą į dabartinę krizę, iš kurios vis dar nesiseka išbristi.

Šios Suomijos ministro vienoje universiteto auditorijoje, Briugėje, pateiktos mintys yra dar gana švelni labiausiai dabar Europoje paplitusio euro krizės kilmę aiškinančio naratyvo versija.

Radikalenis šio naratyvo variantas, kurį taip pat galima išgirsti viešojoje erdvėje, šiauriečius atvirai vaizduoja kaip daug dirbančius, įstatymus gerbiančius ir pagal išgales gyvenančius žmonės, o pietiečius apibūdina kaip nepersidirbančius, bendrų taisyklių nepaisančius ir išlaidžius tipus, menkai besirūpinančius dėl Europos ateities.

Ir šis įsitikinimas toks gajus, kad jokia statistika nepajėgi jo perlaužti. Štai faktas, kad graikai iš tiesų dirba daugiau valandų nei jų „pusbroliai“ šiauriečiai, daugeliui europiečių kažkodėl atrodo visiškai neįtikėtinas.

Gal dėl tokių faktų ir nevertėtų per daug jaudintis, tačiau bėda ta, kad dėl netikslaus, pernelyg stereotipizuoto diskurso visi graikai, italai ar ispanai staiga tampa „korumpuotais tinginiais“ ir yra sumetami į krūvą su nesąžiningais valstybės politikais ir pareigūnais, kurių elgesys ir įstūmė šalis į krizę. Ir kol krizė tęsiasi, toks etikečių klijavimas sukuria papildomų įtampų ir problemų.

Kalbėdama šiam tema Švedijos europarlamentarė Anna Maria Corazza Bildt sakė, kad nedera pamiršti, jog „latentiniai stereotipai ir prietarai egzistavo visada. Ir ne tik šiauriečiai turi savų stereotipų apie pietiečius. Šie taip pat turi savo nepalaužiamų įvaizdžių apie šiaurės šalis. Tačiau krizės metu stereotipizavimas ne tik suintensyvėjo, bet ir įgavo gana problemiškų atspalvių. Tai iliustruoja, pavyzdžiui, Graikijos bei kitų Europa valstybių spaudoje padažnėjęs, senas Europos žaizdas atveriantis Vokietijos ir vokiečių gretinimas su naciais.“

A.M.Corazza Bildt yra italų kilmės, todėl šią diskusiją tarp „šiauriečių“ ir „pietiečių“ gana neblogai supranta iš abiejų pusių. Tad, pasak jos, negalima neatsižvelgti ar ranka numoti į tai, kad ir pačios būtinausios ekonominės reformos turi būti visuomenės palaikomos. „Pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei aš jums nuolat kartočiau, jog jūs niekada nemokate mokesčių tik mėgaujatės saule, kol aš sunkiai ir daug dirbu. Be to, kad ir ką mes darytume, jūs vis tiek tiesiog išvaistysite mūsų pinigus, todėl apskritai neverta jūsų, tokių beviltiškų, gelbėti. Jei trejus metus girdėtumėte tik tokius žodžius, ką galvotumėt?“ - retoriškai klausė europarlamentarė.

Tuo tarpu Graikijos europarlamentarė Sylvana Rapti sakė, kad stereotipas, jog graikai visiškai nenori dirbti ir yra tinginiai, – visiškai neteisingas: „Tokiose diskusijose jaučiuosi labai prastai. Žinau, kad visi dirba. Ir dirba labai sunkiai.“

Jos kolega Parlamente Ioannis Tsoukalas sakė neketinantis teisinti visiškai nevykusių Graikijos valdžios veiksmų ir akivaizdžiai prasto šalies valdymo, bet pripažino, kad „žmonių skaidymas, remiantis stereotipais, labai nuvilia.“

„Žinoma aš neketinu atsakyti tuo pačiu, nes tai būtų tikra kvailystė. Juk ir vokiečiai šešis šimtus metų kūrė ir tobulino civilizaciją, mokslą, literatūrą, filosofiją bei technologijas.“

Ar galima Europos pinigus patikėti italams?

Nors oficialūs asmenys kalba kultūringai ir santūriai, negalima nepastebėti, kad Šiaurės ir Pietų kultūriniai stereotipai vis dar daro įtaką aukščiausio lygio politiniams sprendimams.

Štai praėjusiais metais sprendžiant, kas turėtų tapti Europos centrinio banko vadovo Jeano-Claude Trichet įpėdiniu, dėmesys buvo kreipiamas ne tik į kandidatų tautybę, bet ir numanomus su kandidatų kilme susijusius charakterio bruožus.

Vokietijos apžvalgininkai ir komentatoriai atvirai ir gyvai svarstė, ar tikrai bankui galėtų vadovauti italas. Toks svarstymas gana aiškai parodė iki galo atvirai neišsakytą nuostatą, kad italams nereikėtų patikėti sunkiai uždirbtų šiauriečių pinigų. Tačiau postas atiteko italui Mario Draghi. Ir vargu ar galima paneigti, kad lūžis jo rinkimų kampanijoje įvyko po to, kai perkamiausias Vokietijos laikraštis „Bild“ apibūdino M.Draghi kaip „labiau vokietį, gal netgi tikrą prūsą“.

Švedijos europarlamentaras Gunnaras Hokmarkas sakė, kad tokie atvejai yra „rimti ir problemiški. Nes taip rizikuojame Europoje sukurti dar vieną susiskaldymo židinį. Maža to, gali atsitikti ir taip, kad tiek pietuose, tiek ir šiaurėje žmonių galvose įsitvirtins įsitikinimas, kad situacija klostosi taip, kaip klostosi, ne dėl žmonių kaltės, bet dėl geografinių ar istorinių sąlygų. O tai būtų nieko gera nežadantis suvokimas.“

Pietiečiams, kuriems kyla pagunda taip mąstyti, nedera pamiršti, kad, pavyzdžiui, XX a. paskutiniame dešimtmetyje Švedija, Danija ir Suomija buvo patekusios į sunkią ekonominę krizę ir turėjo imtis labai griežtų ekonominių priemonių, kad atsigautų. Ir joms pavyko.

Dabar šios šalys nuolat užima aukščiausias vietas įvairiuose reitinguose pagal skaidrumą ir nekorumpuotumą, puikiai tvarkosi su sveikatos ir švietimo sistemomis, o jų ekonomikos modeliai pateikiami kaip sektini pavyzdžiai kitoms valstybėms.

Kai Danija metų pradžioje perėmė pirmininkavimą ES, įvykį nušviečiantiems žurnalistams jie labai noriai pristatė savo šalies ekonomikos modelį, kuriame puikiai dera socialinė rūpyba ir lankstus požiūris į darbo jėgą bei samdomus darbuotojus.

Bet, kaip pažymi Švedijos europarlamentaras, svarbu, kad praeitis nebūtų užmiršta: „Švedija buvo gilioje krizėje, ir mes tikrai didžiuojamės, sugebėję iš jos išsikapstyti. Tačiau privalome neužmiršti, kaip į tą krizę įpuolėme, ir nebekartoti praeities klaidų.“

Piktoji Suomija

Iš trijų ES priklausančių Šiaurės šalių, atrodo, būtent eurą įsivedusioje Suomijoje kyla didžiausių diskusijų dėl visuotinio Graikijos gelbėjimo.

Detalizuodamas savo pasisakymą universitete, A. Stubbas sakė: „Mes neturėtume pernelyg sureikšminti kultūrinių skirtumų tarp Europos šiaurės ir pietų. Tautinių stereotipų rasime visose šalyse, ir, mano galva, jie yra visai linksmas dalykas, jei tik patys savęs netraktuojame per daug rimtai. Tačiau kai kuriose Šiaurės šalyse tarp rinkėjų tikrai egzistuoja tvirtas įsitikinimas, kad jei yra taisyklės – jų privalu laikytis. Esame gana tvirtai taisyklėmis ir įstatymais besivadovaujančios valstybės, ir daugumai žmonių turbūt nėra nieko svarbesnio už jas.“

Maža to, pyktis dėl to, kad kitos šalys leidžia sau taisyklių nesilaikyti, turėjo nemenkos įtakos praėjusių Suomijos rinkimų rezultatams ir gerokai pakoregavo šalies politinės sistemos vaizdą. Suomijos nacionalistų, antiimigrantų, euroskeptikų partija „Tikrieji suomiai“ laimėjo 19,1 proc. balsų, ir tai buvo didžiausia jų pergalė per praėjusius 17 metų.

Šiai partijai atstovaujantis europarlamentaras Sampo Terho teigė, kad tarp suomių  įprasta manyti, jog Europos pietuose įstatymai ir taisyklės interpretuojami taip lanksčiai, kad jų imama nepaisyti. Nors tai gana sunku pagrįsti faktais ir įrodyti, daugelį suomių tai baisingai siutina.

Europarlamentaro teigimu, tie Suomijos politikai, kurie pasisako už Graikijos gelbėjimą, neturėtų kalbėti apie solidarumą. Daug tinkamesnė taktika, jo galva, sakyti, kad pinigai Graikijos gelbėjimui skiriami, nes tai naudinga ir svarbu pačiai Suomijai.

Nevykęs pasidalijimas

Janis Emmanouilidis, Europos politikos centro ekonomistas, prisideda prie tų, kurie mano, jog Europos šiaurę ir pietus stipriai atskiriantis naratyvas nėra teisinga prieiga prie krizės klausimo.

Užuot kalbėjus apie pasidalijimą tarp konkrečių šalių, tarkime, Graikijos ir Vokietijos, prasmingiau kalbėti apie tai, kad skirtumai tarp šalių kyla ne dėl to, kur, šiaurėje ar pietuose, jos yra, bet dėl to, kad kai kurios iš jų krizės metu jaučiasi saugiau ir stabiliau, o kitos tuo tarpu yra labai silpnai apsaugotos.

„Šiaurė“ Europos ekonominės krizės kontekste labiau reiškia ne geografinę apibrėžtį, bet tai, ar į šalis palankiai žiūri rinkos. Dėl to kol kas tarsi gali būti ramios Vokietija, Suomija, Olandija, Liuksemburgas. Bet štai jums Austrijos pavyzdys. Ko gero, sakytume, kad ši šalis priklauso šiaurinių valstybių grupei. Tačiau vos tik šalis prarado AAA lygio skolinimosi reitingą ir sulaukė pastabų bei kritikos dėl šalies bankų veiklos Vidurio ir Rytų Europoje, jie tapo kur kas jautresni ir ėmė kur kas geriau vertinti situaciją Graikijoje.

Maža to, net ir aukščiausius skolinimosi reitingus vis dar išlaikiusios šalys neišvengia priekaištų. Visos trys Šiaurės šalys priklauso 12 valstybių, kurias Europos Komisija mėnesio pradžioje įspėjo apie ateityje galimai gresiančią ekonominę krizę, grupei.

„Ar visi šiaurėje laikosi taisyklių? Ne. Ar visi pietuose jas pažeidinėja ir laužo? Ne. Rasti būdą, kaip iš šios situacijos išsikrapštyti, – štai kur tikroji užduotis, kurią įgyvendinti reikia lyderių“, - sakė Švedijos europarlamentarė Carazza Bildt.

Lyderystė - būtent jos dabartinei ES pastebimai trūksta. Ir Italijos premjeras Mario Monti tai mėnesio pradžioje labai aiškiai pasakė kalbėdamas Europos Parlamente: „ES nėra „geriečių“ ir „blogiečių“. Visi turime jaustis vienodai atsakingi dėl to, kas buvo padaryta praeityje, ir vienodai suinteresuoti kurti ateitį.“

Pagal Euobserver informaciją parengė Lina Valantiejūtė