Gendrutis Morkūnas. Puodukas kefyro ant palangės: apie gyvenimą sergant. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2012. – 160 p.

Ką tik pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta paskutinė Gendručio Morkūno knyga „Puodukas kefyro ant palangės“. Rašau – „paskutinė“, o galvoju, kad išties nežinau, ar prieš dvejus metus Anapilin pasitraukęs rašytojas neiškrės mums dar kokio pokšto – nėmaž nenustebčiau, jei jis būtų nusprendęs ir toliau visus žadinti savo rašytinėmis išdaigomis (paprastai pasibaigiančiomis labai rimtai – solidžiausiais apdovanojimais, didžiuliu skaitytojų ir leidėjų dėmesiu) ir visų džiaugsmui kada nors kas nors surastų dar vieną kitą apysaką, apsakymą ar net romaną, pakištą po čiužiniu, pakastą po Pilaitės pušynų samana ar tiesiog paliktą jo chalato kišenėje.

Galvodama apie Gendručio fenomeną, negaliu sulaikyti šypsenos, kylančios iš nuojautos, kad jis su mumis nuoširdžiai ir ironiškai, nuoširdžiai ironiškai ar ironiškai nuoširdžiai žaidžia: mes manome, kad režisuojame jo pomirtinį gyvenimą – leidžiame knygas, skelbiame nugalėtoju, teikiame apdovanojimus, organizuojame vis naujų knygų pristatymus, – o iš tiesų jis „režisuoja“ mus – nesiliauja mėtęs šiltas žodžių gniūžtes, kurias gaudydami mes imame bruzdėti, kalbėtis, burtis – žodžiu, judėti iš kokio primiršto ar tyčia apeinamo apmirimo taško gyvesnio ar grynesnio gyvenimo link. Štai ir tas kefyruotas puodukas ant ligoninės palangės - kas gi iki šiol būtų sugalvojęs aprašinėti jo likimą, t. y. – paskutiniąsias pilkąsias savo gyvenimo valandas, paprastai liūdnai-skausmingai-tyliai nuskęstančias nejaukių palatų prieblandose? Kam jos atrodytų svarbios, tinkamos paskutinei gyvenimo energijos papliūpai atiduoti? Manau, jei tik kelionėje iš žemės į dangų būtų atsiradę rašalo, Gendrutis tikrai būtų aprašęs, kaip tas koridorius atrodo „iš viršaus“. Nes jis net ir šiais persižodinimo laikais stebėtinai nuosekliai tikėjo rašytinio žodžio galia. Kuo toliau gyvenu, tuo dažniau tenka pripažinti, kad tiesos šiame tikėjime būta. Ir labiausiai „atverčiantį“ niuksą netikėjimui suduoda paties G. Morkūno kūryba, tiksliau – tai, ką ji su skaitančiaisiais nuveikia.

Skaitydama „Puoduką kefyro ant palangės“ nesijaučiau gerai. Ir kodėl turėčiau? Nes ten rašoma apie dalykus, kurių, jei bent kiek pažįsti, prisiminti nenori – ir todėl, kad džiaugiesi dar šįkart ištrūkęs, ir todėl, kad žinai, jog beveik neišvengiamai ten kada nors teks grįžti ir prisišlamšti to kefyro iki nelaukiamos soties. Be to, maudulingoji ligoninės neišvengiamybė aprašyta tiesiai ir talentingai. O taip aprašyta tikrovė tampa dar įskaitomesnė, dar labiau apie save primenanti. Vadinasi, Gendručiui darkart pavyko. Tą sunkumą skaitant neabejotinai laikyčiau jo talento išprovokuotu pasiekimu.

Pasirodė, kad šioje knygoje rašytojas atviriau liūdnas ir atviriau gilus, nei bet kurioje kitoje. Atrodo, kad jis beveik vaikiškai nuolankiai pasidavė kančios mokomas: susidūręs su ja nebesistengė išvengti dar daugiau grynumo, dar daugiau tiesumo ir paprastumo. Šių savybių Gendručiui niekad netrūko, tik jos būdavo lengvai pridengtos atpažįstama ironija ir žaismingumu. „Puoduke…“ jis kalba vis labiau atsisakydamas net ir savo paties stilistinių priedangų, sakytum, labiau žmogiškai nei literatūriškai. Tai verčia spėlioti, kokių gi dar versmių – ne tik meninių, bet ir filosofinių, dvasinių, – jis būtų pasiekęs, jei likimas būtų lėmęs šią kančią pereiti…

Dar vienas pasigėrėtinas dalykas – kad G. Morkūnas niekada neatrodė banalus ar dogmatiškas, nors visuose kūriniuose, ir gal ypač – šiame nesunkiai gali atsekti, kuria kryptimi nukreipta jo vertybinio kompaso švytuoklė. Gendrutis neslepia, kas jam atrodo gera ar peiktina, tačiau nuo to jo knygos netampa moralės vadovėliais ar didaktiniais pamokymais, kurie iš literatūros atima literatūrą, o iš skaitytojo norą skaityti. Prielankumas viskam, kas net paskutinę kelionės akimirką lieka nukreipta į kuriančią, suprantančią, priimančią gyvenimo energiją, daro ir šią jo knygą tuo būtinuoju šalto vandens gurkšniu vertybinių neapibrėžtumų išdegintoj kasdienybių dykumoj, kurį su malonumu, ko gero, išgers ir tie, kuriems žvilgsnis į pasaulį kaip apie vietą, nors ir ardomą netobulumo, bet vis gi sukurtą suktis ant tiesos ir gėrio ašies, atrodo erzinančiai banalus.

Galimas daiktas, prie šios knygos dar teks grįžti, nors ir nesinorėtų. Tada, kai reikės kažko daugiau, nei tik gera, talentinga literatūra. Nors šiandien man atrodo, kad ir jos visai pakanka.

Knygą galima įsigyti