Trys „Bernardinai.lt“ bendradarbės – Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė ir Simona Siderevičiūtė – lankė Vilniaus Knygų mugės renginius penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Iš kai kurių surašė savo įspūdžių dienoraštį, kurį ir siūlome Jūsų dėmesiui.

Lina Staponaitė: „Pasirinkimų penktadienis“

Keista, kad šių metų Knygų mugės penktadienis pavadintas ilguoju — tą dieną vykę renginiai, rodos, akimirksnio greičiu keitė vieni kitus, o į juos plūsdavo ir plūsdavo vis nauji intelektualiai ir smagiai nusiteikę žmonės. Tiesa, visur, kur norėtųsi, apsilankyti tikriausiai nebūtų pavykę nė vienam, net pačiam sparčiausiam žmogui — tokie gausūs ir įvairūs buvo organizuoti renginiai, o kur dar akį traukiantys knygų kalnai. Tačiau tokia įvairovė skatina atidžiau rinktis, ką norisi pamatyti, išgirsti, o pasirinkimo aktas visuomet žmogų turtina. Renginiai, kuriuose tądien lankiausi, buvo gana skirtingi, tačiau visi be išimčių kvietė diskutuoti ir, žinoma, rinktis, todėl Knygų mugės antrąją dieną mieliau vadinau „Pasirinkimų penktadieniu“.

Europa — žmonių pasirinkimas

Forumas „Europos likimas: trys scenarijai“. 12 val., Konferencijų salė 5.1

Knygų mugės akimirka. Zenekos nuotrauka

Į diskusiją susirinkę Leonidas Donskis, Ramūnas Vilpišauskas, Mykolas J. Drunga ir Gitanas Nausėda kalbėjosi apie Europos Sąjungą, eurą ir jų likimą. Bandydami numatyti ir pristatyti galimus ateities scenarijus (pesimistinį, realistinį arba optimistinį), analitikai išsiplėtė ir aptarė temas, svarbias kiekvienam žmogui.

R. Vilpišauskas Europos Sąjungos būvį palygino su maratonu ir pavadino „kapanojimusi“ teigdamas, kad jis tęsis ir toliau. M. J. Drunga, sakydamas, kad labai svarbu priešpriešos, atmetė realistinį Europos likimo scenarijų, nes šis neturi jokios opozicijos, kuri leistų jį apibrėžti. Analitikas, užuot spraudęs savo vizijas į vieną apibūdinimą, tai, kas vyksta ES, lygino su viduramžiais, pabrėždamas, kad šioje Sąjungoje (ir dėl NATO) nebelikus vietos karui, Europai derėtų turėti galvoje, kad dar liko maro ir bado, t.y. ekonominio ir socialinio nenašumo, grėsmės. G. Nausėda prognozavo nuosaikiausiai, priešingai nei M. J. Drunga, orientuodamasis į realistinį scenarijų, nes šis verčia iš tiesų spręsti problemas. Jis teigė, kad negalima skubėti ir problemų, kurios dažniausiai reiškiasi nacionaliniu, o ne ES lygmeniu, perkelti į centrą, kitaip viskas baigsis kaip Graikijai, kurią palygino su močiute, skubančia į troleibusą (ES): močiutė jau troleibuse, o kojos, prispaustos durimis, vis dar lauke.

Nuolat provokuojami optimisto L. Donskio, analitikai, reikšdami savitas pozicijas, visi sutarė, kad ir euro, ir Europos, ir kiekvienos ES valstybės likimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų: labai svarbu, kad žmonės diskutuotų. Visi pašnekovai džiaugėsi, kad kalbėjimosi tendencijos ryškėja ir Lietuvoje, ypač jaunimo tarpe. Forumas mokė, kaip svarbu rinktis ir daryti tai atsakingai, žvelgiant plačiau, atviriau ir ramiau.

Svarbiausia — netylėti

Knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ ir DVD „Sveikas, gyvenime“ pristatymas. 14 val., Konferencijų salė 5.3

Apie pasirinkimus, kuriuos privalo atidžiai daryti kiekvienas žmogus, kalbėjosi ir knygos „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, DVD „Sveikas, gyvenime“ pristatymo dalyviai Andrius Navickas (knygos ir DVD sudarytojas), kun. Kęstutis Dvareckas bei Rimantas Šagždavičius (Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovas).

Pristatydami naujuosius leidinius, pašnekovai ne tik minėjo gąsdinančius statistinius duomenis (Lietuvoje alkoholizmu serga maždaug šešiasdešimt du tūkstančiai žmonių, o nuo narkotikų, kaip žinoma, priklausomi yra apie šeši tūkstančiai), knygos ir DVD sandarą (knygą sudaro trys skyriai su specialistų komentarais, priklausomų žmonių liudijimais ir reabilitacinių centrų pristatymais, o DVD — šešios valandos liudijimų, pristatymų), bet ir kalbėjosi apie patirtis sergant ar padedant susirgusiems, jų artimiesiems.

Visi dalyviai sutarė, kad kiekviena priklausomybė yra socialinė liga, nes jos formavimasis dažnai prasideda žmogui susiduriant su netenkinančiomis gyvenimo, socializacijos sąlygomis, o ir sveikstant labai svarbu gyventi tinkamoje aplinkoje, kur žmogus būtų palaikomas artimųjų, specialistų ir kitų žmonių. Tai — socialinė problema dar ir dėl to, kad ja sergame dauguma iš mūsų: mes, sveikieji, bijome ne tik bendrauti su sergančiais žmonėmis, bet ir suvokti jų problemą, jos mastą ir tai, kad tai yra ir mūsų problema. Dėl šios baimės gimsta nesupratimas, panieka, kurią panaikinti galima tik kalbantis: sergantiesiems pirmas žingsnis sveikimo link — ligos pripažinimas, įvardijimas viešai, o gydantis svarbu bendrauti su aplinkiniais ir jausti jų supratimą. Priklausomybių problemos supratimui visuomenėje gilinti ir skirta pristatyta knyga bei DVD.

Kiek daug mes nežinome“

Rutos Sepetys kelias iš Sibiro į sėkmę. 16 val., Konferencijų salė 5.1

Ruta Sepetys. Zenekos nuotrauka

Toliau pasirinkimo ir žinojimo, supratimo svarbos tema, tiesa, kiek kitokiu, istoriniu, kampu buvo tęsiama Rutos Sepetys knygos „Between Shades of Grey“ (liet. „Tarp pilkų debesų“) pristatyme.

Kodėl pasirinkimas, žinojimas? Greičiau reikia sakyti „pasirinkimas žinoti“. Kaip prasitarė pati autorė, taip pat jos agentė („Penguin Group“ atstovė) Tamra Tuller, yra daugybė pasaulinės istorijos atkarpų, nežinomų netgi patiems geriausiems istorikams. Viena iš jų — lietuvių trėmimo į Sibirą istorija. Tai — labai skaudi patirtis, laikas, kai buvo ardomos šeimos, be tikslo žudomi ir kankinami žmonės, kurie, gyvendami tokiomis sąlygomis, visgi sugebėjo neužmiršti kalbėtis, padėti vieni kitiems, mylėti. Paklausta, kaip knygos tokia tema rašymas pakeitė ją pačią, autorė kalbėjo su ašaromis akyse: „Niekada nežinojau, ką reiškia taip kentėti. Tie žmonės, su kuriais bendravau, daug išmokė apie gyvenimo, meilės jėgą. Tai, ką išgyveno jie, buvo gyvenimo ir mirties loterija.“ Būtent pasirinkimas ne tik kuo daugiau sužinoti, bet ir kitiems papasakoti apie tokius lietuvių tautos išgyvenimus, svarbiausia — išgirsti tuos žmones, tikriausiai ir nulėmė žaibišką romano populiarumą.

Tai, kad žmonės nori būti išgirsti ir džiaugiasi knygos atsiradimu, liudijo ne tik gausiai užduoti klausimai, išreikštos padėkos autorei, bet ir emocinė publikos reakcija į pristatymą: nemaža salėje susirinkusių žmonių dalis verkė kartu su autore. Verkė, nors pro ašaras švietėsi šypsena, dėkingumas.

Žinoti nėra nuobodu

Knygų mugės akimirka. Zenekos nuotrauka

Teatralizuota improvizacija Muziejų metų tema „Kitu kampu apie muziejus“. 17 val., Konferencijų salė 5.1

Iškart po Rutos Sepetys knygos pristatymo toje pačioje konferencijų salėje vyko Audriaus Bružo ir Kirilo Glušajevo teatralizuota improvizacija apie Muziejų metus. Buvo galima stebėti, kaip sąlygiškai panašia tema kalbėję renginio vedėjai sutraukė visai kitokią auditoriją (vyravo jaunimas, moksleiviai) ir pakeitė salės atmosferą.

2012 — ne tik Maironio, bet ir Muziejų metai. Muziejai daugumai siejasi su istorija, atmintimi, naujai atrandama informacija, tačiau ir su dulkėmis, nuoboduliu. A. Bružas ir K. Glušajevas, improvizacijų teatro „Kitas kampas“ nariai, vos įžengę scenon, skelbė tokiai nuomonei iššūkį: „Muziejų metai be dulkių!“ Atminties ir žinojimo svarbą vedėjai pabrėžė pasidalindami pačiais įdomiausiais faktais iš Lietuvos muziejų archyvų: pasakojo apie lankomumo statistiką (labiausiai turistų, neretai nubraukiančių ašaras, lankomas — Genocido muziejus), įdomias legendas, saugomas archyvuose (Kuršių nerija atsirado Švč. Mergelei Marijai panorus perbristi Baltijos jūrą), negirdėtus faktus ir įdomybes (tai, ką dabar žinome kaip garvežį ir vagonus, anksčiau vadinosi „trūkis“ ir „vežimai“). Bet į visus muziejų saugomus istorijos klodus buvo siūloma žvelgti atvirai ir linksmai, su humoru. Kad tai įmanoma, įrodė jų pačių improvizacijos, taip pat vaidinimas, į kurį buvo įtraukti du savanoriai iš publikos.

„Žinojimas yra jėga, muziejai taip pat“, – skelbė improvizuotojai, kurie visiems priminė, kad nuobodulys arba linksmybės ir susidomėjimas yra mūsų pasirinkimas. Jiems su entuziazmu pritarė kartu besilinksminusi, nuoširdžiai besijuokusi auditorija.

Praeitis yra dabarties dalis

Atminties kultūra Lietuvoje: tęstinumai ir lūžiai. 18 val., Konferencijų salė 3.2

Knygų mugės akimirka. Simonos Siderevičiūtės nuotrauka

Apie istorinės atminties svarbą, tiesa, rimčiau ir akademiškiau, kalbėjo ir istorikai Alvydas Nikžentaitis, Vasilijus Safronovas, Dangiras Mačiulis bei sociologė Irena Šutinienė, diskusijos metu pristatę du leidinius: V. Safronovo monografiją „Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ ir A. Nikžentaičio sudarytą Lietuvos istorijos instituto straipsnių rinkinį „Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje“.

Diskusijos pradžioje buvo įvardyta atminties kultūros sąvoka: ja pašnekovai pavadino reikšmių sistemą, cirkuliuojančią ten, kur bendrauja žmonės, prisidedančią prie jų tapatybės formavimo. Vėliau, plėsdami šią apibrėžtį, analitikai kalbėjosi apie Vilnių, Klaipėdą, Vytautą, Kristijoną Donelaitį, Herkų Mantą, sovietmetį ir kitus vaizdinius, asmenybes bei reiškinius, formavusius tautinį lietuvių identitetą ir kultūrinę atmintį.

Sociologė I. Šutinienė, žvelgdama iš kito mokslo platesnės perspektyvos, pabrėžė, kad nesvarbu, kokiomis formomis, bet tautiniai mitai žmogui yra svarbūs visais laikais, nes jie padeda ne tik formuoti identitetą, bet apskritai suvokti dabartį, jos vyksmus, lyginant su praeitimi, jaučiant jos įtaką. Kultūrinė ir istorinė atmintis svarbi mąstančiam ir pilietiškai aktyviam žmogui.

Loreta Varaniūtė: „Šeštadienis – nekasdienių pasimatymų diena“

Pirmasis mano šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje aplankytas renginys buvo Gendručio Morkūno knygos „Puodukas kefyro ant palangės“ pristatymas. Knygą išleido VšĮ „Bernardinai.lt“. Tai ― paskutinė šio autoriaus knyga, kurioje užfiksuotas sergančiojo santykis su liga ir jį supančiais žmonėmis ― artimaisiais, gydytojais, seselėmis. Manau, pristatymo metu daugelio klausytojų galvose sukosi mintys apie savą ligos patirtį, mirties prasmę, Anapilin išėjusius artimuosius ir žmogiškąjį gerumą.

Kaip pristatė Andrius Navickas, „Puodukas kefyro ant palangės“ yra „knyga, kurios tikrai reikia“. Reikia, kaip pristatymo metu skaitytoje recenzijoje tarsi pratęsė Navicko mintį prof. Kęstutis Urba, ne vien sergantiesiems, bet ir galintiems susirgti žmonėms. Recenzentas pažymėjo, kad knygoje atskleidžiamas autoriaus įžvalgumas, pastabumas. Vis dėlto knygelė turi ir kelis trūkumus: K. Urba pašmaikštavo, kad G. Morkūno taip mėgtos senutės dėl smulkaus šrifto gali knygos ir neperskaityti.

Po K. Urbos žodį tarė knygos autoriaus našlė Regina Morkūnienė. Ji pavadino paskutinį vyro kūrinį „baltąja maldaknyge“, kurią galima skaityti nenuosekliai, bet kokia kryptimi, vis atrandant taiklių įžvalgų, artimų minčių. Ji teigė, kad tokią ligos patirtį, kokią turėjo G. Morkūnas, laikyti savyje būtų tiesiog savanaudiška. Moteris atskleidė knygos pavadinimo prasmę: puodelis kefyro simbolizuoja ligoninės palatos jaukumą, gyvenimo šioje patalpoje savitumą. Ši knyga kartu yra ir padėka tiems, kurie padėjo išgyventi paskutinius gyvenimo metus, todėl moteris nuoširdžiai padėkojo leidėjams, pasistengusiems, kad kūrinys greitai išvystų dienos šviesą.

Knygos pristatymą tęsė kunigas Arūnas Peškaitis. Jis renginį pakreipė kiek filosofiškesne kryptimi. Anot jo, knyga yra gyvenimo liudijimas mirties akivaizdoje, kūrinys apie tikėjimą ir patirtį. Pačiam kalbančiajam knyga parodė mirties paprastumą ir įtikino, jog tai ― visai ne pabaiga. A. Peškaitis klausytojams pasakojo, kad niekaip negalėjo suprasti, jog žmogus, rašęs tokius ypatingus tekstus, gali mirti. Tai ― „dar vienas įrodymas, jog mirties nėra“. Knyga nedirbtinai, paprastai teigia tikrą optimizmą, skleidžia idėją, kad liga yra reikalinga tam, jog žmogus gebėtų įvertinti tai, kas gyvenime yra geriausia.

Renginį užbaigė A. Navickas, pasamprotavęs, jog liga yra tarsi properša mūsų nuolat statomose sienose, pro kurią į širdis patenka meilė. Tokia situacija padeda atskirti tikrąsias vertybes. A. Navickas įsitikinęs: „Kiekviename iš mūsų yra gendrutis, galintis žvelgti į viską su ta viltimi, tokiu optimizmu.“ Tad knygos pristatymas buvo jaukus tiek pažinojusiems patį autorių, tiek ištikimiems skaitytojams, tiek jo kūrybą dar tik atrandantiems Knygų mugės dalyviams.

Vėliau atsidūriau temiškai visai kitokiame renginyje ― diskusijoje „Rašymas ant sienos: Lietuvos istorija pasauliui“. Į forumą, regis, sugužėjo didžioji mugės lankytojų dalis. Diskusijoje dalyvavo vis populiarėjanti rašytoja Ruta Sepetys, visiems puikiai žinomas kūrėjas S. Parulskis, istorikas Nerijus Šepetys, politikas, aktualijų apžvalgininkas Mečys Laurinkus ir švedų vertėjas, „Lietuvos švedas“ Jonas Öhmanas. Diskusijai vadovavo istorikas Aurimas Švedas.

Žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ vyriausiasis redaktorius, istorikas Nerijus Šepetys

Pagrindine tema tapo klausimas, kokia yra Lietuvos istorinė atmintis, tapatybė, ir ar apskritai mes tokį reiškinį turime. Lietuva nepriklausoma kiek daugiau nei 20 metų ― ar tai pakankamas laiko tarpas panaikinti svetimą, priešišką kitų kultūrų įtaką? Ar tiek metų yra daug, kad atgaivintume lietuviškąją savastį ir gebėtume ją skleisti ne vien sau patiems kaip tautai, bet ir pasauliui?

N. Šepečio nuomone, lietuviai visada buvo tarsi iš visų pusių apgulta tvirtovė, aiškiai žinanti savo didžiuosius priešus. Tad tautai visada buvo aktualus valstybingumo puoselėjimas. Vis dėlto istorinė sąmonė lietuvių galvose beveik neegzistuoja. XX a. pabaigoje buvo itin aktyviai perkami istoriniai leidiniai, tačiau N. Šepetys klausia: „Ar kas nors tas knygas iš tiesų skaitė? Ar ką nors iš jų prisimena? Ką suprato?“ Domėjimasis istorija greičiau tėra tik poza, vaidmuo. Lietuvių sąmonėje užfiksuota istorija yra fragmentiška ir paslaptinga: anot istoriko, šį tą žinome apie pagonybę, žinome karalių Mindaugą, žinome apie Vytauto laikų Lietuvą nuo jūros iki jūros, bet toliau ― tik apie sovietų laikus ir dabartinę politinę tikrovę. Visi įvykiai tarsi aptraukti migla, o gyventojų žinios, kaip šmaikštavo diskusijos dalyvis, neretai primena laidą „Klausimėlis“: žmonės nieko nežino, tačiau apie viską turi nuomonę. N. Šepetys svarstė, kad reikia skatinti žmones skaityti, nuolat žadinti jų savimonę tarsi Atgimimo laikais.

Diskusijos estafetės lazdelę perėmė S. Parulskis. Jam kliuvo klausimas apie lietuvio identitetą, žvelgiant iš menininko pozicijos. Rašytojas pritarė N. Šepečiui: daugumos gyventojų istorijos žinios nenuoseklios, fragmentiškos. S. Parulskis pasidalijo patirtimi, jog būdamas filologas įgavo daugiau istorinių žinių ― tam įtakos turėjo nagrinėjami literatūros kūriniai, neatsiejami nuo to meto konteksto. Čia priešai aiškiai įvardyti: rusai, lenkai, vokiečiai (vienu metu buvę ir „beveik draugais“), žydai. Lietuvoje ryški ne tiek išorinė, kiek vidinė apsuptis. S. Parulskis samprotavo: teisę į lietuviškąjį raštą tauta atgavo tik XX a. ― buvome be stiprios spaudos, neturėjome tvirtų analitikų, tad kaip galime norėti aiškaus identiteto ir vertybių? Kūrėjas įsitikinęs, kad geriausiai istoriją žmonės suvokia per meną: iš J. Mateikos paveikslo žinome apie Žalgirio mūšį, iš K. Voneguto knygos ― apie Dresdeno bombardavimą. Tautai reikėtų gaivinti istorinius herojus. Jo nuomone, ištrinti senąsias, sovietmečiu suformuotas tapatybės schemas yra ilgas ir sudėtingas procesas, tad neteisinga rezultatų tikėtis per tokį trumpą nepriklausomybės laikotarpį.

J. Öhmanas diskusijoje svarstė, kad tautos tapatybės kūrimas yra neatsiejamas nuo kitų kultūrų įtakos. Tačiau Lietuvoje, anot jo, „laisvės projektas (valstybingumo prasme) neįvyko“. Diskusijos dalyvis sakė, kad dabar mūsų kaimynai lenkai žino Lietuvos realijas netgi tiksliau už mus pačius. J. Öhmanas taip pat tvirtino, jog anksčiau buvo itin svarbi šeimos institucija: artimųjų nuomonė visais klausimais buvo teisinga ir neginčijama.

Deja, man taip ir liko nežinoma, ką dar apie lietuviškąją istorinę atmintį mano diskusijos dalyviai, kokia yra R. Sepetys nuomonė ir pasiūlymai. Turėjau išskubėti į kitą renginį, ir paskutiniai diskusijos įspūdžiai buvo glaudžiai į renginio patalpą besispraudžiantys klausytojai ― tema juk išties buvo aktuali, skatinanti apsvarstyti savo santykį su istorija.

Knygų mugės akimirka. Zenekos nuotrauka

Nukeliavau į su nekantrumu lauktą Gintauto Mažeikio knygos „Po pono ir tarno“ pristatymą, papildytą Aurido Gajausko teksto performansu. Į mažutę salę kompaktiškai sugužėjo kone vien jaunimas. Susidarė įspūdis, kad nemaža jų dalis identifikuotų save kaip pritariančius anarchistiniam judėjimui. Visas knygos pristatymas buvo tarsi žaidimas, smagus pasiplepėjimas, gyvinamas šmaikščiai nusiteikusių dalyvių. Renginio metu pakvipo A. Gajausko lupamo ir dalijamo apelsino, kurio skiltelės atsidūrė net ant mikrofono, kvapas, skambėjo sutartinis juokas.

Knygą pristatė Arvydas Būta. Jis drąsiai kibo į tekstą, šmaikščiai komentuodamas ir knygos viršelius, ir turinį. Anot jo, „Po pono ir tarno“ nėra ta knyga, kurią patartų skaityti vakare prieš miegą. A. Būta sukritikavo perdėtą autoriaus akademiškumą, dėl kurio knygos skaitymas be tarptautinių žodžių žodyno kone neįmanomas. Taip pat jis supeikė neaiškų rašymo stilių, terminų turinį. G. Mažeikis galų gale netgi buvo apkaltintas seksistinėmis nuostatomis: A. Būta nepatingėjo suskaičiuoti ir išsiaiškino, kad moteris knygoje paminėta vos 24 kartus. Autoriui kliuvo ir už knygoje reiškiamą neigiamą nuomonę apie kolegijas, universitetus. Vis dėlto recenzentas įvertino knygą ir teigiamai: anot jo, šis leidinys puikiai tinka norintiems kitokios nuomonės apie lyderystę, dabartinius pono ir tarno santykius, galios mechanizmą.

Pristatymui vadovavęs Kasparas Pocius mugės lankytojams daugiau papasakojo apie knygos turinio dialektiką, teoriją, kuria vadovavosi autorius. Tad netgi mažiau išmanantys filosofiją, kultūrologiją klausytojai galėjo suprasti knygos specifiką. Pats knygos autorius galutinai išsklaidė aplink leidinį tvyrojusią rimtumo, sudėtingumo aurą teigdamas, kad rašė dažnai juokdamasis, o įkvėpimo sėmėsi bendraminčių būryje. Renginį baigė A. Gajauskas, klausytojus sutrikdęs svarstymais apie technologijų ir juslinio žmogaus suvokimo, tiesioginio minčių perteikimo galimumą. Priėjęs prie išvados, kad visi esame tarsi kolbos su homunkulais viduje, A. Gajauskas netikėtai papasakojo įspūdžius iš intelektualaus vakarėlio ir jo „įkvėptą“ sapną apie meno esmę. Kiek sutrikusiems knygos pristatymo klausytojams buvo palinkėta labos nakties, o aš pajudėjau kito renginio link ― diskusijos „Kritikus nušauna, tiesa? Kritiko(s) laisvės ir priedermės“.

Vaido Jauniškio vestame forume dalyvavo rašytojai Giedra Radvilavičiūtė, Herkus Kunčius, vertėjas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys. Pagrindinis klausimas, kuris domino diskusijos dalyvius, ― ar autoriai turėtų reaguoti į jų kūrinių recenzijas, kritiškas nuomones. Tarp diskusijos klausytojų, ko gero, buvo nemažai literatūra besidominčių, aktyvių skaitytojų.

Knygų mugės akimirka. Zenekos nuotrauka

G. Radvilavičiūtė diskusijoje kalbėjo, kad kūrėjai dažnai yra pernelyg arogantiški ir jautrūs. Dabartiniai kritikai, anot rašytojos, neaktyvūs arba pareiškia ne tai, ką norėtų išgirsti autorius, todėl yra nuolat peikiami. Ji teigė, kad kūrinio tiražai nebūtinai atskleidžia kokybę: populiarumas kyla dėl skandalų, dėl to, jog knyga ideologiškai angažuota. Tad recenzijos rašymo tikslas ― atsakyti į klausimą, ką skaito skaitytojas. Viešas kūrinio vertinimas, anot G. Radvilavičiūtės, turėtų būti gyvas, drąsiai subjektyvus (bet būtinai pagrįstas), kritikas turėtų nestokoti humoro jausmo, rašyti aiškiai ir paprastai. Diskusijos dalyvė iškėlė ir kitą Lietuvos kritikos problemą: trūksta recenzentų, kurių tekstų būtų laukiama su nekantrumu. Literatūros kritika neturi ryškių asmenybių, eruditų, nuosekliai dirbančių šį darbą, periodiškai aptariančių leidybos naujienas. Nėra ir kokybiško dialogo tarp bent kelių vieno kūrinio kritikų. Kita vertus, kyla klausimas, ar Lietuvoje išties egzistuoja tokių reiškinių paklausa (šią mintį kiek vėliau plėtojo L. Jonušys).

Herkus Kunčius atkreipė dėmesį į pasaulinį reiškinį ― įvairiose šalyse kritikai (ne vien literatūrologai, bet ir patys rašytojai, drįsę pareikšti nuomonę politiniais, socialiniais klausimais) nušaunami tiek perkeltine, tiek, deja, ir tiesiogine prasmėmis. Kritikai baudžiami, atimama jų laisvė. Tad ištartas žodis kitose šalyse gali kainuoti ir gyvybę. Jei kritikas į tekstą reaguoja jautriau, subjektyviau, jis pamiršta taip pat jautraus autoriaus žmogišką agresiją, keršto poreikį, dėl to ir kyla konfliktai. Todėl verta pasvarstyti, kam kritikas atstovauja, ar jis nėra tiesiog rinkos dalyvis.

Laimantas Jonušys diskusijoje taip pat išreiškė abejonę dėl matomo kritikos poreikio. Jo nuomone, dauguma literatūrinių tinklalapių Lietuvoje yra mėgėjiški, vengiantys savų autorinių tekstų. Periodiniuose leidiniuose, ypač dienraščiuose, literatūrai dėmesio neskiriama visai. Kultūriniai savaitraščiai kritikos atžvilgiu taip pat yra silpnoki. L. Jonušys taip pat akcentavo rašančiųjų motyvaciją ir įvertinimą: mokestis už recenzijas yra keliskart mažesnis nei kitose šalyse.

Diskusijos dalyviai iškėlė tikrai nemažai aktualių literatūros kritikos trūkumų. Prieita prie išvados, kad Lietuvoje kritikų beveik nėra, recenzijų autoriai nedrąsūs ir pasyvūs, nauji leidiniai neaprėpiami. Vis dėlto tema yra aktuali ir diskusijos eiga atrodė kiek dirbtinė: dalyviai ramiai, kone abejingai laukė savo eilės kalbėti, o reakcijos į kitų pašnekovų mintis buvo mažai.

Paskutinis mano aplankytas Vilniaus knygų mugės renginys, tikėjausi, bus tarsi desertas. Tai ― Antano A. Jonyno poezijos rinkinio „Kambarys“ pristatymas. Pristatyme dalyvavo autorius, poetai Agnė Žagrakalytė, Marius Burokas, knygos dailininkas Donatas Petrošius. Deja, šis mugės renginys nuvylė. Pristatymas, nors ir apsiribojo poezija (eilėraščiais renginys ir pradėtas, ir baigtas), buvo nesklandus, trikdomas nejaukios tylos ir vedėjų sutrikimo. Spėju, kad dėl netvyrojusios poetiškos, jaukios atmosferos tikriausiai kalta judri mugės aplinka.

Knygų mugės akimirka. Zenekos nuotrauka

Vis dėlto kai kurios kalbančiųjų įžvalgos buvo poetiškos ir taiklios. D. Petrošius svarstė, kad, nors poetas ir yra vilnietis, jo kūryba nėra miestietiška. Čia kyla klausimų, koks yra šis miestas ir kaip jį mylėti. „Tai ― tobulo keliautojo knyga. Keliavimas vyksta nuolat, net sėdint darbo kabinete.“ Dailininkas parinko poezijos rinkiniui G. Trimako fotografijas, dėl kurių poetas, regis, išties nuoširdžiai džiaugėsi.

A. Žagrakalytė stengėsi įsigilinti į rinkinio eilėraščius, atrasti sąsajų, dėsningumų. Poetė skaičiavo kambarį, knygą nusakančius žodžius, citavo eilėraščių fragmentus, skatindama ir klausytojus pasvarstyti apie visą rinkinį. Ji nusijuokė, kad kalbėti apie geras knygas visada ypač sunku, jas reikia tiesiog skaityti. M. Burokas samprotavo ir apie sąsajas su kita laukta knyga ― G. Norvilo „Išlydžių zonos“: „Tai ― šabakštynas, tankmė, o tada išeini į parką rudenį, skaidrų spalio rytą.“ Anot jo, A. A. Jonyno rinkinyje gausu netekties, atsisveikinimo su praeinančiu laiku. Poetui eilėraščiai siejasi ir su japonų tapyba, jų teptukų kirčiais.

Rinkinio autorius, pats paklaustas apie knygos pavadinimą, kiek sutriko. Jis paaiškino, jog eilėraštis „Kambarys“ jam pasirodė raktinis, toks, prie kurio lengvai šliejosi visos kitos eilės. Poetas svarstė, kad eilėraštis savaime dar nėra poezija: „Poezija ― eilėraščio kambario viešnia. Jis tik tekstas, nebūtinai poezija. Jei jį papuoši, gal ateis poezija.“ Tad visas rinkinys yra tarsi nuolat kintanti, bet kartu ir pastovi terpė, kurioje skleidžiasi jonyniškos poezijos žavesys. Be abejo, poeto eiles palydėjo gausūs plojimai, o pristatymas baigtas padėkomis.

Šių metų Vilniaus Knygų mugė pasirodė itin gausi įdomių, patrauklių, diskusijas skatinančių renginių. Smagu, kad mugėje puikiai derėjo ir koncertai, ir knygų pristatymai, ir leidyklų stendai. Buvo kiek gaila, kad negaliu išsiskaidyti ir pasklisti po skirtingus renginius, skirtingas sales tuo pat metu. Vis dėlto tai buvo judrus, puikiai pakraunantis smagiais įspūdžiais, mintimis šeštadienis.

Simona Siderevičiūtė: „Sekmadienis – į pūgą išsinešti džiaugsmą“

Iš pūgos įžengus į „Litexpo“ parodų rūmus pasitiko šilumos gūsis ir knygų kvapas. Užuodžiau popierių, dažus ir tai, kas gimsta juos sudėjus – knygas, kurių puslapiuose įrėžtos istorijos, faktai, datos, nuotraukos, gyvenimai. Ironiškai šyptelėjau, nes buvau iš anksto perspėta dėl žmonių grūsties ir trynimosi alkūnėmis. Vėliau mano ironiją pūste nupūtė, nes per gausią lankytojų minią prie knygų teko tiesiog brautis.

Knygų leidėjai lankytojus gundė įvairiaspalviais viršeliais, akis kliuvo už stendų, kuriuose galynėjosi nuolaidos. Platus knygų pasirinkimas ir „apkandžiotos“ kainos ne vieną (su)masino papildyti namų bibliotekas.

„Vilniaus knygų mugėje“ buvo pristatyta ne viena nauja knyga. Skaitytojai galėjo susitikti su knygų autoriais, paprašyti autografų ir tiesiog gyvai padiskutuoti apie rašymą, kūrybines kančias ir pergales.

Michailo Epšteino knygos „Tėvystė“ pristatymo akimirka. Simonos Siderevičiūtės nuotrauka

 Michailo Epšteino knygos „Tėvystė: metafizinis dienoraštis“ pristatyme buvo skatinama diskusija apie tėvystę. Jai įsisiūbavus psichologas A. Alekseičikas ėmė analizuoti savo, kaip tėvo, vaidmenį studentų ir visų susirinkusiųjų atžvilgiu. „Tėvystė: metafizinis dienoraštis“ atskleidžia tėvo išgyvenimus nuo tada, kai jis sužino, jog turės dukrą iki pirmųjų jos metų. Ši knyga išskirtinė tuo, kad joje perteikiamas dienoraštinis jautrumas, konkretumas, kasdieniškumas ir intelektualus, dvasingas požiūris į gyvenimą, tėvystę. Kaip teigė G. Petronienė: „tai ne tik knyga tėčiui, mamai, bet ir vaikui, nes kiekvienas iš mūsų esame sūnūs ir dukterys. Perskaitęs šią knygą supranti, kas esi savo tėvui“. R. Petronis išdavė, kad šią knygą skaityti nebuvo lengva, nes paliečiamos pačios asmeniškiausios temos: „Pradedi mąstyti ar visame tame, kas buvo aprašyta – dalyvavai. Ar pastebėjai visus tėvystės niuansus, gimus savo dukrai. Apima kaltė.“ O psichologas A. Alekseičikas šmaikštavo, jog paskaičiusios šią knygą moterys ims reikalauti iš vyrų, kad jie būtų idealiais tėvais.

Radvilė Racėnaitė knygos „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“ pristatyme. Simonos Siderevičiūtės nuotrauka

Knygos „Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore“ pristatyme tvyrojo šviesi ir lengva atmosfera, kuri, atrodytų, visiškai nesiderina su knygos tema. L. Būgienės kalbinta knygos autorė R. Racėnaitė teigė, kad dabar žmonės kitaip įsivaizduoja likimą, mirtį. Likimas šiuolaikiniam žmogui tėra kažkoks nepageidaujamas atsitiktinumas, o senovėje jis buvo sakrali duotis, gyvenimo planas. Šiuolaikinis žmogus jaučiasi labai galingas, valdantis savo gyvenimą, tačiau vis tiek įkliūva į likimo spąstus. Autorė teigė, kad iš senovės žmonių galima pasimokyti oraus, pagarbaus santykio su mirtimi. Pristatyme dalyvavęs autorės kolega D. Razauskas labai energingai ir ekspresyviai pateikė platesnį lietuviško folkloro kontekstą. Jis teigė, kad pagonybė ir senieji papročiai yra nepelnytai nuvertinami: „Lietuvių tradicija yra aukso kalnas apkrautas mėšlu. Kol neatrasime ir nepripažinsime senųjų papročių, nesuprasime patys savęs.“

Andrius Navickas knygos „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“ pristatyme. Simonos Siderevičiūtės nuotrauka

„Jei neįsigysite šios knygos, nebūsite praleisti pro Dangaus vartus“, – šmaikštavo A. Navickas savo knygos „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“ pristatyme. Sąrašą knygų, reikalingų išganymui, taip pat pažadėjo pateikti, jei tik atsiras norinčiųjų. „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“ yra knyga apie krikščionybę, apie tai, ką reiškia būti krikščionimi šiandien. Autorius prisipažino, kad jo laiškai pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Pristatyme dalyvavęs rašytojo kolega A. Šimkus pabrėžė, kad jam labiausiai patinka šios knygos žanras – laiškai. Tai labai asmeniškas ir jautrus rašymo būdas, ir tuo pat metu – intelektualus pokalbis, kuris vis dar laukia adresato atsakymo. Kunigas K. Dvareckas teigiamai atsiliepė apie rašymo stilių, paprastą, tačiau gilų kalbėjimą. Jo manymu, ši knyga – kvietimas pažinti save, ir toks žvilgsnis į pasaulį užkrečiamas. Vis pajuokaudamas autorius vedė susirinkusius per savo knygos puslapius, kartais prisidengdamas šmaikštumu, kai būdavo paliečiamos jautriausios temos. „Visi mes sergame ir mums reikia daktaro. Ši knyga nėra instruktažas, tai tik klausimai“, – teigė autorius.

Laura Sintija Černiauskaitė įteikiant Jurgos Ivanauskaitės premiją. Simonos Siderevičiūtės nuotrauka

Šiais metais Jurgos Ivanauskaitės premiją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“ laimėjo rašytoja L. S. Černiauskaitė už savo romaną „Medaus mėnuo“. Įteikiant premiją labiausiai buvo pabrėžta autorės drąsa rašyti paliečiant temas, susijusias su tikėjimu. Pakviesta ant scenos, L. S. Černiauskaitė išdavė, jog jai „kūryba privalo būti drąsi ir laisva. Aš palaiminta, kad galiu rašyti apie tai, ką noriu“. Praėjusių metų Jurgos Ivanauskaitės premijos laimėtojas poetas Rimvydas Stankevičius rašytojai įteikė simbolinius J. Ivanauskaitės drambliukus, kurie neša sėkmę, ir kiekvienais metais perduodami naujam laimėtojui, vis papildant nauju drambliuku. S. Černiauskaitė juos priėmusi susigraudinusi paminėjo, kad tai „tarsi Jurgos pamojavimas iš anapus“.

Aplankius tiek renginių, rankose palaikius naujausius rašytojų kūrinius ir prisigėrus knygų kvapo laikas žengti pro duris į kūliais virstančią pūgą. Už durų palikus gausią minią knygų mėgėjų, bet išeinant išsinešti džiaugsmą, kad Lietuvoje literatūra dar nemiršta. Tik ne tada, kai tiek jos skaitytojų.