Virgilijus Šonta. 1983 m. (Romualdo Požerskio nuotrauka)

„Per fotografiją įvyksta susijungimas su pasauliu. Kad tas susijungimas būtų tikras, o ne tariamas, į pasaulį reikia sugebėti pažvelgti keistuolio akimis. Tada jisaiškiau atsiveria. Reikia laužyti įprastos kompozicijos konstravimo rėmus, reikia stengtis atsinaujinti“, – yra sakęs fotografas Virgilijus Šonta, savo darbais mėginęs susieti begales kasdienybės smulkmenų ir iš jų suformuoti esminius klausimus ar teiginius. Kalbėjęs apie pasaulį savitai ir emocionaliai. Tačiau apie viską nuo pradžių.

V. Šonta gimė 1952 m. vasario 16 d. Panevėžyje. Baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą ir pradėjo dirbti Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Sukūrė fotografijų serijas „Lietuvos peizažai“ (1974-1979), „Šiaurės akmenys“ (1977-1979), „Skrydis“ (1977-1979), „Daiktai ir formos“ (1976-1991), „Liaudies menininkai“ (1979), „Mokykla – mano namai“ (1980-1983), „Vakarų Amerika“ (1988-1990), „Vakaro nuojauta“ (1990).1970 m. tėvas Virgilijui padovanojo fotoaparatą „Zorkij-3“, ir jis pradėjo mokytis fotografuoti. Pirmieji V. Šontos jautriai ir subtiliai sukurti darbai sudarė seriją „Lietuvos peizažai“. 1977-1979 m. jis keliavo po Sibirą bei Tolimuosius Rytus ir iš ten atsivežė rytiečių grafiką primenančių fotografijų seriją „Šiaurės akmenys“. Mitologinę istoriją apie Ikarą Virgilijus savitai interpretavo „Skrydyje“, o formos požiūriu originaliausią seriją „Daiktai ir formos“ vis papildydavo Lietuvos pajūrio fotografijomis. Susidomėjęs socialine tematika, 1980-1983 m. V. Šonta sukūrė skausmingą seriją „Mokykla – mano namai“ apie psichiškai ir fiziškai neįgalių vaikų kasdienybę ir dvasines būsenas (fotografuota Šiaulių pagalbinėje mokykloje-internate).

,Kelyje“. 1975 m. V.Šontos fotografija

„V. Šontos kelias į fotografiją buvo tiesus ir pavydėtinai greitas. Jau pirmieji jo darbai liudijo neeilinį talentą. Kai kuriuose panoraminiuose V. Šontos peizažuose įžvelgtume paralelę su A. Adamso darbais. Peizažuose siaura žemės juosta ir aukštas horizontas. Šios dvi galingos jėgos – žemė ir erdvė – V. Šontos fotografijose nerimastingos, ekspresyvios. Panoraminiuose autoriaus peizažuose mūsų kraštas sklendžia begalinėje erdvėje. Skaidri ir šilkinė, lengva kaip pūkas šviesa gaubia laukus, kelių juostas, ežerus, kaimus. Atrodo, kad visa mūsų žemė alsuoja giliai ir laisvai.

Šviesa V. Šontos peizažams suteikia ne tik mįslingumo, bet ir savotiško muzikalumo“, – apie V. Šontos kūrybą yra svarstęs fotografas Aleksandras Macijauskas.

Tačiau daugiausia apie V. Šontą gali papasakoti, nes jį ir dabar nuolat nešiojasi atmintyje, geriausias jo draugas fotografas Romualdas Požerskis.

„Mus suvedė fotografija. Tai buvo 1973 m., kai Politechnikos institute abu studijavome elektrotechniką. Aš domėjausi fotografija, mėgėjišku kinu, tačiau neturėjau su kuo bendrauti. O pamatęs Virgį iš karto supratau, kad tai yra mano žmogus. Mėgstama muzika, mentalitetas, kūrybos suvokimas – visas vidinis pasaulis absoliučiai sutapo. Taip mes kartu dirbome, lankėmės svarbiausiuose fotografų renginiuose. 1974 m. sausio 7 d. jau dalyvavome pirmajame Lietuvos fotomenininkų draugijos Kauno skyriaus susirinkime – beje, skyriaus įkūrimo data keistai sutapo su pačios fotografijos gimtadieniu. Tapome sąjungos nariais, labai greitai patekome į fotografų bendruomenę, supratome, kaip ir ką turime daryti. Jau tais pačiais metais prisistatėme tarptautinėse parodose. Virgis pirmasis savo darbus eksponavo Jugoslavijoje, vėliau abu dalyvavome tarptautinėje parodoje Rygoje. Po metų V. Šonta, nors buvo dar visai jaunas menininkas, gavo pagrindinį prizą respublikinėje parodoje „Žmogus ir žemė“. Vėliau parodų ir pripažinimo sąrašai kasmet ilgėjo. Jis buvo pripažintas menininkas, jau nuo 1981 m. galėjęs gyventi tik iš kūrybos. Mes jį vadinome laimingu berniuku, nes jam viskas sekėsi. Optimizmas, atvirumas, emocingumas buvo geriausias variklis, griaunantis bet kokias kliūtis. Sekdavosi jam net tada, kai ko svarbaus nepadarydavo.

,Ankstyvo rytmečio šviesa“. 1984 m. V.Šontos fotografija

Mes dirbome labai skirtingai, kiekvienas savaip, todėl drąsiai galėjome važinėti kartu ir vienas kitam netrukdyti. Kitoniška buvo mūsų fotografijų kompozicija, šviesa, situacijos. Aš esu linkęs į ramų sekimą tradicijomis, o Virgis buvo tikras modernistas. Jo darbai labai asketiški, estetizuoti, skaidrūs, tačiau kartu ir su begaliniu emociniu užtaisu, pulsuojančia energija. Jo ir kūrybos stilius kitoks. Aš labai intensyviai fotografuodavau, prikaupdavau daug kontaktų, kontrolinių nuotraukų, vėliau šią gausybę preciziškai atrinkdavau. O Virgis dirbo impulsyviai. Ką nors pamato, nufotografuoja labai gerų kadrų, o tada kurį laiką padaro pauzę.

Man V. Šontos fotografija ypač artima ir suprantama. Ji sutapo su tam tikru Lietuvos pakilimo laikotarpiu ir turėjo jėgos suspindėti. Tačiau nestovi ir centre, nes labiau siejasi su pasaulinės fotografijos tradicijomis. Tiesa, pasižymi pagrindiniais lietuviškosios fotografijos bruožais: humanizmu, nes šiltai ir žmogiškai kalba apie tai, kas žmogui svarbiausia, jausmingumu, emocionalumu, kurį lemia ne tik tema, bet ir forma. Lietuvos fotografija, manau, labai daug neteko, jei nepasakytume, kad krito į duobę, po Vito Luckaus ir V. Šontos mirties. Senieji autoriai – Algimantas Kunčius, Vaclovas Straukas, Antanas Sutkus – buvo daug padarę, o V. Luckus ir V. Šonta mėgino toliau eiti į priekį, buvo savotiški avangardo menininkai. Daug ieškojo, eksperimentavo, mėgino pačias įvairiausias raiškos formas. Vėliau, kai jų neliko, prasidėjo nykiosios, pilkosios fotografijos laikas. Aš tai žiauriai vadinu kapstymusi šiukšlėse. Jokios teorijos šios fotografijos jau negali išgelbėti. O tada dirbo menininkai, kurie labai griežtai atrinkdavo savo darbus. V. Šontos kūryba buvo itin šviesi, kupina begalinės energijos.

,,Moteris smėlynuose“. 1980 m. V. Šontos fotografija

Man labai svarbios Virgio fotografijos, sukurtos JAV, Nevados valstijoje, kurioje aš dabar kartais būnu ir mėginu atrasti, pajusti ten tebesklandančią jo dvasią. Nuo 1988 m. jis kasmet po pusmetį praleisdavo JAV, pas draugus fotografus Kalifornijoje, Santa Barbaroje. Ten jis sukūrė fotografijų serijas „Vakarų Amerika“, „Vakaro nuojauta“. Tačiau dažnai teko užsiimti ir ne tokiais kūrybiškais, įkvepiančiais darbais. „Fotografuoti Amerikoje nenorėjau. Jaučiausi lyg užkonservuotas ir negalėjau paimti kameros į rankas. Skaičiavau dienas, kada bent kiek uždirbsiu ir dingsiu. Dabar, jei ir jaučiu nostalgiją, tai tik kažkokiems gražiems dalykams, kurių ten buvo ne taip daug“, – yra sakęs Virgis. Jis buvo kosmopolitiškas autorius, ne itin domėjęsis tuo, kas vyko Lietuvoje. Virgiui pasaulis atrodė platus ir labai įdomus. Mes kartu su juo daug keliavome. Tada viskas traukė. „Žiguliais“ nuvažiavome net iki Paryžiaus. Be galo įdomu buvo Vidurinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Atradinėjome pasaulį. V. Šonta visą laiką tarsi ieškojo savo tikrosios vietos, kuri būtų atitikus jo vidinę būseną. Galvojo, kad galėtų gyventi net Kinijoje ar kokioje kitoje Pietryčių Azijos šalyje.

Tačiau ciklas „Mokykla – mano namai“ sukurtas sekant lietuviškosios fotografijos tradicijas. Tai drastiškas ciklas, kuriame daug prasmės, emocijų. Tuo metu neturėjome jokių užsakymų, todėl kiekvieną darbą inspiruodavo tik vidiniai, o ne išoriniai veiksniai. Kurdavome sau ir labai ilgai. Virgis Stakėnas mus pakvietė fotografuoti neįgalius internato vaikus. Aš negalėjau važiuoti dėl netikėtos traumos, todėl nuvyko Virgis ir fotografavo ten net trejus metus. Pirmą kartą šis ciklas pristatytas Šiauliuose vykusiame Pabaltijo šalių konkurse „Gintaro kraštas“. V. Šontai skirtas „Grand Prix“, tačiau atstovai iš Maskvos išsigando drastiškos temos. Tokių dalykų Sovietų Sąjungoje nebuvo galima rodyti, tuo labiau juos teigiamai vertinti. Apdovanojimą iš V. Šontos atėmė, bet niekam kitam nepaskyrė. Tuo metu mes visi dirbdami stengėmės neliesti jokių politinių temų. Nebuvome nei kartu su to meto ideologija, nei prieš ją. Kai Virgis baigė internato mokyklos temą, aš ėmiau fotografuoti senelių namus ir Taline taip pat pelniau apdovanojimą, nes laikai jau buvo pasikeitę.

„Šiaurės vėjas“. 1985 m. V.Šontos fotografija

V. Šonta labai įdomiai eksperimentavo su šviesa. Net terminas buvo prigijęs – „šontiška šviesa“. Laboratorijoje jis pakeisdavo fotografijų perspektyvą, šviesą. Peizažas pradėtas suvokti ne kaip realybės vaizdas, o kaip poetinis simbolis. Fotografuodamas „Šiaurės akmenis“ Kamčiatkoje jis rado sąsajų su Rytų grafika, piešiniais, keliomis juose esančiomis horizonto linijomis. V. Šontos sukurtų negatyvų ir fotografijų šviesa beveik visada skiriasi. Ten, kur viename balta, kitame – juoda. Jis keisdavo pustonius, nes buvo vienas „techniškiausių“ autorių. Negatyvas jam – tik pirminė medžiaga, su kuria vėliau daug dirbdavo. Tai darė be galo kruopščiai, techniką keisdavo kas pusmetį, nes tikėjosi vis geresnės kokybės. Tačiau yra tokių dalykų, kurių geriau padaryti neįmanoma. Net užsienio autoriai atvažiavę negalėdavo patikėti, kad galima taip atspausdinti darbus. Keista, kasdienybėje jis atrodė labai emocionalus, impulsyvus, niekada nekartodavo, jei kas nepavykdavo iš pirmo karto, o laboratorijoje buvo tikras perfekcionistas. Todėl ir aš iš jo mokiausi technikos subtilybių. Dabar užsienio aukcionuose V. Šontos darbai pardavinėjami net po kelis tūkstančius eurų, vadinasi, jie to verti.

Virgis yra daręs monochrominių, vadinamųjų viražinių, fotografijų. Viruodavo net keliomis spalvomis, vienas pirmųjų pradėjo spalvinti ranka, naudojo juosteles, jautrias infraraudoniesiems spinduliams. Išsaugojome montažus, viražus su atspindžiais veidrodžiuose – jų turime tik po vieną egzempliorių. Šių originalų jau neįmanoma pakartoti, todėl juos ypač tausoju.

V. Šonta buvo be galo komunikabilus, lengvai rasdavo bendrą kalbą su žmonėmis, tačiau, jei kas nors nepatikdavo, nesunkiai atsisakydavo. Lengvai žmones prisileisdavo, lengvai ir paleisdavo.

Kaune tuo metu buvo susibūrusi puiki fotografų bendruomenė. Penki stipriausi autoriai sudarė branduolį, kuriame nesijautė jokio pavydo ar išskaičiavimo. Mes buvome skirtingi, tačiau visi stiprūs. Stengėmės kalbėti apie žmogų, svarbiausius jo gyvenimo klausimus. Visada džiaugėmės, jei kolegai pasisekdavo ką nors gero pasiekti. Kartu dalyvavome daugybėje svarbių pasaulio ir Europos parodų. Buvome pastebėti, o kartu su mumis – ir V. Šonta.

Jis gimė vasario 16-ąją. Sovietiniais laikais tokią dieną švęsti gimtadienį nebuvo taip paprasta. Deja, dabar esame priversti kalbėti ir apie liūdną mirties datą. V. Šonta prisipažino ją nujautęs, sapnavęs. Deja, ankstyva mirtis renkasi geriausiuosius. Tačiau šis menininkas paliko pernelyg daug, kad galėtų išeiti į užmarštį.“

Parengė Audronė Meškauskaitė