Meno avilio Mediatekoje surengta diskusija, kurioje kalbėta apie tarptautinį susitarimą ACTA. Jis, anot rengėjų, skirtas kovai su klastotėmis ir piratavimu. Ekspertai pažymi, kad jis yra susijęs ne tik su kino, muzikos, programinės įrangos kūrimu, bet ir su farmacija, medicina, žemės ūkiu ir GMO patentais.

Į Mediateką šiais klausimais diskutuoti susirinko teisingumo ministro patarėjas Tomas Baranovas, Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vyriausioji specialistė Gyta Berasnevičiūtė, Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorė Rasa Adomaitienė, Piratų partijos judėjimo atstovas, IT tinklaraščio topzone.lt autorius Justinas Mikalauskas, architektas, kūrėjas Justas Ingelevičius, stop-acta.lt visuomeninio judėjimo atstovė Justina Naujokaitytė, intelektinės teisės specialistas, advokatas dr.Stasys Drazdauskas ir teisininkė Dina Adomavičiūtė bei „15 min.lt“ žurnalistas, rašantis autorinių teisių, intelektinės nuosavybės klausimais Gediminas Gasiulis. Diskusiją vedė Meno avilio direktorė Lina Černiauskaitė.

Diskusijoje daug laiko skirta ne tik ACTA gimimo ir jos tvirtinimo Lietuvoje, kitose Europos šalyse klausimams, bet ir supratimui apie autorių teises bei intelektinę nuosavybę išsiaiškinti: kokiomis taisyklėmis turėtų remtis interneto pasaulio gyventojai? Ar štai šiame pasaulyje intelektinis turtas yra saugomas taip pat kaip daiktai fiziniame pasaulyje?

Tačiau apie tai – nuo pat pradžių. „Bernardinai.lt“ primena, kad Seimas turėjo planų ratifikuoti ACTA sutartį, tačiau Vyriausybė nutarė, kad sutartis yra pernelyg neaiški ir sprendimui priimti reikia daugiau laiko: po gilesnių diskusijų su visuomene sprendimas bus priimtas. Kada Seimas tai padarys – dar neaišku.

Atidėjus sprendimus, prasidėjo diskusijos. Šį vakarą 18 val. kavinėje „Aula“ (Pilies g. 11), Vilniuje, „Politika.lt“ rengia diskusiją „ACTA: teisingumo gynimas ar laisvės suvaržymas?“. Joje dalyvaus Liberalų ir centro sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Gintautas Babravičius, Užsienio reikalų ministerijos Tarptautinių ekonominių organizacijų skyriaus vedėjas Donatas Tamulaitis bei architektas, kūrėjas, Piratų partijos judėjimo atstovas Justinas Ingelevičius. Kaip praneša diskusijos organizatoriai, svečių sąrašas dar pildomas.

Ta proga „Bernardinai.lt“ siūlo paskaityti, apie ką buvo diskutuojama Mediatekoje.

Viešumo aptariant ACTA trūkumas

J. Naujokaitytė: Sausio 26 d. sužinojau, kad Lietuva pasirašė tokią sutartį. Man buvo įdomu, ar čia aš viena, kuri pirmą kartą išgirdo apie ACTA. Paaiškėjo, kad daug žmonių apie šią sutartį negirdėję. Be to, radau žinių, kad lenkai prieš keletą dienų buvo organizavę daugiatūkstantinius mitingus – 15 tūkstančių žmonių išėjo į gatves viename mieste. O pas mus buvo tylu.

Nutariau, kad reikia kažką keisti. Pradėjau ieškoti informacijos, pasirodė, jog „Facebook“ tinkle jau buvo pradėjusi kurtis grupė „Anti ACTA“. Ten ekspromtu susidarė penkių žmonių branduoliukas, kurie užsibrėžė tikslą skleisti informaciją – kad visi žinotų, jog sutartis pasirašyta. Paskui prie mūsų prisidėjo daugiau žmonių, mes įkūrėm gražų puslapį. Manau, kad faktas, jog dabar čia sėdžiu, parodo, kad mūsų tikslas beveik pasiektas.  

G. Gasiulis: Lietuvoje diskusijos dėl ACTA prasidėjo tada, kai buvo pradėta kalbėti apie SOPA ir PIPA – JAV įstatymus. Lygiagrečiai buvo kalbama ir apie ACTA, tik ji nebuvo taip sureikšminta.

O dabar, kai JAV įstatymai buvo atmesti, atidėti neribotam laikui, visas dėmesys nukrypo į ACTA, ir Europa sujudo.  Vyriausybės tinklalapyje prieš tai man nepavyko rasti jokios informacijos, susijusios su ACTA, negirdėjau apie jokias diskusijas.

R. Adomaitienė: Užsienio reikalų ministerijos įgaliotas atstovas, Vyriausybės įgaliotas atstovas pasirašė (ACTA), tačiau derybose neprisiimam sau laurų. Derybose dalyvavo tiek Teisingumo ministerija, tiek Kultūros ministerija, tiek Patentų biuras – institucijos, kuruojančios Lietuvoje intelektinės nuosavybės apsaugą. Jos buvo įtrauktos į derybas per Briuselį ir per derinimus Lietuvoje.

Lietuvoje informavimas vyko pagal nustatytas taisykles ir numatytą tvarką. Jau 2010 m. buvo surengta konferencija, kurioje pristatyta intelektinė nuosavybė, jos apsauga, prekyba, susiję dalykai, pristatytas ir ACTA susitarimas.

Konferencija buvo vieša visuomenei. Kas tuo metu domėjosi, galėjo dalyvauti, klausti. Tačiau tuo metu niekas nesidomėjo.

Prieš tai, 2010 m., Europos Parlamento tinklalapyje paskelbti pirmieji „draft‘ai“. Kai atsirado lietuviški sutarties vertimai, teisės aktas buvo išspausdintas viešoje teisinių aktų informacinėje sistemoje, kur visuomenė gali reikšti savo pastabas. Jų praėjusiais metais buvo lygiai nulis, atsirado tik prieš šešias savaites.

T. Baranovas: Gal tos konsultacijos ekspertiniu, techniniu lygiu ir vyko. Tačiau nei teisingumo ministras, nei aš, nei kiti politinės komandos nariai nedalyvavo jokiose politinėse diskusijose šiuo klausimu.

 

Kadangi reglamentavimas nėra naujovė, kaip ką tik buvo pasakyta, teisiniai instrumentai, reguliuojantys intelektinės nuosavybės klausimus, yra. Atsiradus naujam instrumentui, kyla įvairių klausimų, nuogąstavimų, kaip tai bus taikoma, kaip bus su interneto laisve, kaip – su privatumu.

Aišku, kitas dalykas – skaidrumo klausimai. Tikrai žinome, kad jo pritrūko, ir ne tik Lietuvoje. Sąjūdis dėl skaidrumo kyla visur – ir ES, ir plačiau.  

Teisingumo ministerija tikrai nemažai padarė dėl teisėkūros atvirumo: pastaruoju metu kiekvienas pilietis gali užsiprenumeruoti teisės aktų projektus, nevyriausybinės organizacijos gali pareikalauti iš ministerijų, kad privaloma tvarka būtų komentuojamos nevyriausybinių organizacijų pastabos dėl teisės aktų projektų. Gaila, kad čia nueita visai kita kryptimi.

 J. Naujokaitytė: Paprastas pilietis nėra pajėgus sekti viską, ką daro valstybė, sekti visų išleidžiamų aktų. Valstybė turėtų informuoti per žiniasklaidą apie tokius svarbius aktus.

Turėčiau pasakyti, kad, vykstant SOPA/PIPA daugiatūkstantiniams mitingams Lenkijoje, mūsų valdantieji turėjo pateikti kokį nors aiškinamąjį raštą, nuraminimą, kad „va, mes pasirašysime tokią sutartį, bet jūs nebijokite, su ja viskas gerai.“

Kas ta ACTA?

R. Adomaitienė: Tai yra tam tikras šalių susitarimas dėl bendrų taisyklių, kas bus daroma tais atvejais, kai pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės, kai prekyboje atsiranda produktų, kurie parduodami pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises.

Ši sutartis iš esmės harmonizuoja visų susitariančių šalių įstatymus ar taisykles į ES lygį, pakelia kitų šalių apsaugą iki ES lygio.

J. Naujokaitytė: Sutartis pradėta derinti 2008 m., ir 2010 m. iš karto po Wikileaks‘ų Europos Parlamentas išreiškė susirūpinimą, nes nežinojo derybų detalių. Jis pareikalavo iš Europos Komisijos detalių ir sunerimo, kad ES iškėlė reikalavimą taikyti baudžiamąsias sankcijas už autorinių teisių pažeidimus. Vadinasi, pati ES įvedė naujovę. Teigiate, kad siekiama visus teisės aktus prilyginti Europos Sąjungos lygiui, bet pati Europa iškėlė naują lygį.

St. Drazdauskas:  Pereinant prie turinio, Europos Komisijos tinklalapiuose yra pateikiama informacija, yra vadinamieji „dažnai užduodami klausimai“, berods, bandoma paneigti dešimt mitų apie ACTA. ES institucijos visą informaciją pateikia, ją galima gauti ir lietuvių kalba.

Kadangi, matyt, aš vienas iš tų skaičiusiųjų, tai galiu pristatyti trumpai tą dokumentą: prisijungusios prie šios konvencijos valstybės turi nustatyti atitinkamą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį. Išskirstoma atskirai, kokie draudimai, kokia atsakomybė civiline teisine prasme turėtų būti nustatyta valstybių įstatymais, kokia baudžiamoji atsakomybė turėtų būti nustatyta už pažeidimus, kokių draudžiamųjų priemonių, vadinamųjų laikinųjų apsaugos priemonių, gali imtis teismai dar neišsprendę bylos, nustatytos įrodymų surinkimo taisyklės. 

Vienas iš pavyzdžių, kas, mano supratimu, būtų reikalinga ir apibrėžta platesniu mastu negu ES, tai – muitinės apsaugos priemonės. ES tikrai tai gana efektyviai veikia, sulaikomi dideli kiekiai prekių su padirbtais logotipais, prekių ženklais, kitokios cheminės sudėties, nei numatyta pagal patentus, produkcija. Ta piratinės produkcijos kontrolė ES veikia, kalbant apie fizinius produktus.

Lietuvoje bent jau baudžiamoji atsakomybė už autoriaus teisių pažeidimus, kai tai daroma komerciniais tikslais, yra numatyta gana seniai – nuo 2003 m. Nuo 2008 m. administracinių teisės pažeidimų kodekse atsirado draudimas pažeisti autorines teises asmeniniais tikslais, ko iki tol nebuvo.

Europos mastu reguliavimo lygis, jei kalbėtume apskritai, yra labai panašus į ACTA projektą. Iš ACTA sutarties teksto matyti, kad ten reguliavimas gerokai detalesnis. Pavyzdžiui, detalizuojamos civilinės atsakomybės formos: tarkime, už padarytus pažeidimus valstybės įpareigojamos numatyti fiksuotas žalos atlyginimo sumas.

Baudžiamoji atsakomybė taip pat yra detaliau reglamentuota. Jau nekalbant apie tą garsųjį 27 straipsnį, kuris skirtas apsaugos pažeidimų bendram fonui elektroninėje arba skaitmeninėje erdvėje detalizuoti. Tame straipsnyje nurodoma, kad elektroninėje erdvėje valstybės narės turi nustatyti tvarką, pagal kurią teismai galėtų imtis veiksmingų ir greitų apsaugos priemonių, leidžiančių užkirsti kelią daromiems pažeidimams. Kažkodėl nepakanka bendrųjų nuostatų, suteikiančių galimybę teismui uždrausti daromą pažeidimą.

Čia ir prasideda klausimai. Kokios tai priemonės ir, pabandant įsivaizduoti realų gyvenimą, tas klausimas skamba taip: kaip veiksmingai sukontroliuoti kokį nors interneto portalą, kad jis nuo rytojaus nebedarytų daromų pažeidimų?

J. Naujokaitytė: Nerimą kelia 36 straipsnis, kuris įveda ACTA komitetą. Tokio punkto, kuriame būtų apibrėžta komiteto atskaitomybė, net nėra: kaip ACTA komitetas kažkam pasakys, ką jie veikia?

St. Drazdauskas: Gal nuo pirmosios dalies pradėsim, įvadas į straipsnį. Kiekviena valstybė, kuri pasirašo šį susitarimą, užtikrina, kad jos teisėje būtų nustatytas Civilinis teisių gynimas, ir IV skirsnyje – Baudžiamųjų nuostatų vykdymas, nurodytų procedūrų užtikrinimo tvarka, pagal kurią būtų galima imtis efektyvių veiksmų, kovojant su intelektinės teisės nuosavybės pažeidimais skaitmeninėje erdvėje, įskaitant skubias taisomąsias priemones pažeidimams išvengti, ir taisomąsias priemones, kurios atgrasytų nuo tolesnių pažeidimų.

Toliau, papildant pirmosios dalies nuostatas, kiekviena šalis taiko teisių gynimo tvarką kovojant su autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimais skaitmeniniuose tinkluose.

Na ir ketvirtasis punktas – šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas ir nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl autoriaus teisių, prekės ženklo ar gretutinių teisių pažeidimo, ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos arba užtikrintos.  

J. Naujokaitytė: Norėčiau pridėti komentarą, kad kompetentingos institucijos pagal ACTA yra teisminės administracinės ir teisėsaugos institucijos. Dar sakoma, kad kompetentingos institucijos lieps interneto paslaugų tiekėjui pateikti informaciją teisės turėtojui. Tai – kompetentinga institucija, kuri autorių teisių turėtojui pasakys apie tave, jei esi pažeidėjas.

Kiek žinau, tokios informacijos suteikimą galėjo reglamentuoti tik teismas, ne teisėsaugos institucijos, ne administracijos institucijos. Dabar čia įtraukiamos kompetentingos institucijos, kurios labai praplečia teisės turėtojų būrį.

Kol kas Duomenų apsaugos įstatymas nurodo, kad tokią slaptą informaciją apie žmogų gali turėti tik valstybinės institucijos ir įstaigos, kai čia tvirtinama, kad informacija bus pateikiama teisių turėtojui, o juo gali būti ir juridinis, ir fizinis asmuo. Tai man kelia nerimą. 

St. Drazdauskas: Ta formuluotė teisės turėtojui gal ir kelia nerimą, bet reikia skaityti – su sąlyga, jog teisės turėtojas pateikia teisiškai galiojantį skundą dėl ženklo pažeidimo, ir to reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos.

J. Naujokaitytė: Jeigu žinau, kad žmogus pavogė mano dainą, ar iš tikrųjų man reikia žinoti, koks to žmogaus IP adresas? Šitas punktas sako, kad kompetentingos institucijos man pasakys.  

St. Drazdauskas: Bet čia, galiu pasakyti, nieko naujo nėra. ES direktyva dėl intelektinės nuosavybės apsaugos yra įgyvendinta Lietuvoje. Paslaugų teikėjai yra įpareigoti imtis priemonių, kad, reikalui esant, galėtų identifikuoti pažeidėjus. Savaime suprantama, jog identifikacinė informacija pateikiama teismui, nagrinėjančiam bylą.  

D. Adomavičiūtė: Tokiais atvejais siūlyčiau daryti analogiją su įprasta vagyste, nes intelektinės nuosavybės vagystė irgi yra vagystė. Kai jūs pateikiat pareiškimą policijai dėl to, kad pavogė jūsų dviratį, jeigu policija identifikuoja asmenį, jūs nueinat ir susipažįstate su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Lygiai toks pats rezultatas.

Intelektinė nuosavybė internete vis dar autoriaus nuosavybė?

St. Drazdauskas: Turiu klausimą auditorijai: ar jūs sutinkat, kad už turinį, kurį parsisiunčiame, turėtume mokėti?

Atsakymas iš auditorijos: Jeigu jis kainuoja – taip.  

Pastaba iš auditorijos (Jonas Tertelis): Mes mokame interneto tiekėjui.  

J. Naujokaitytė: Jeigu turime galimybę. Nors kol kas nėra daug galimybių nusipirkti mp3 ir parsisiųsti jį legaliai: visos globalios mp3 pardavinėtojų korporacijos Lietuvai nepardavinėja.  

R. Adomaitienė: Diskusijos apie esmę čia nebelieka. Nesutarimai kyla iš to, ką pasakėte – gal šiuolaikinės technologijos metais tas kopijavimas tapo toks lyg nebaudžiamas, prieinamas ir galimas? Tačiau su ACTA tai neturi nieko bendro, nes ACTA pagrindas – dabar egzistuojantys įstatymai, o ar jie geri, ar blogi – kitas fundamentalus klausimas.

J. Mikalauskas: Kitas klausimas dėl to prilyginimo vagystei. Tarkim, aš nusipirkau tikrą knygą, tikrą diską su muzika, iš karto atėjo draugas, aš jam paskolinau. O jeigu internetu nusiunčiu tą dainą, tai jau kažkodėl vagystė atsiranda, nors kai aš knygą skolinau, tam tikrą daiktą, tai vagyste niekas manęs nekaltina.

Pastaba iš auditorijos: Mūsų komunikacinė aplinka yra esmingai pakitusi, turime kalbėti apie kitus dalykus, juk viskas virtualizuojasi. Fundamentalus principas, kad virtuali vagystė prilygsta realiai vagystei, yra įdiegtas, toliau sėkmingai plėtojamas teisėkūroje. Kam plėtoti šitą principą priimant naujus aktus, jeigu jis ydingas ir neatitinka realybės?

J. Ingelevičius: Daugiau nerimo man sukėlė ne tai, kas ACTA‘oj parašyta, o tai, ko ten neradau. Geriausi būdai, kaip sustabdyti piratavimą ir tos intelektinės nuosavybės pažeidimus, yra tokie – pirmiausia tiek autorių, tiek kūrinių naudotojų švietimas, lygiagrečiai – atviros informacijos, atvirų žinių, atvirų technologijų propagavimas, jų kiekio didinimas internete. Tos atvirosios technologijos – visos žinios, kurios yra licencijuotos laisvomis licencijomis, Creative Commons, GPL... Jas galima legaliai kopijuoti, dauginti ir nei „Vikipedijos“, nei Atviro kodo programų kūrėjai nepatiria jokių nuostolių. Atvirkščiai, jie gauna naudos, kai jų kūrinius kopijuoja laisvai, modifikuoja.

Aš ACTA‘oje  nematau tų pozityvių dalykų. Kodėl ja neskatinama gera veikla, kuri niekam nekenkia?  

St. Drazdauskas: Pagrindinis principas, kurio apskritai reikėtų siekti autorių teisėje, tai yra kažkokiu būdu atlyginti autoriui už jo kūrybą. Šiais laikais mes tą atlyginimą surenkame per leidybą užsiimančias kompanijas: jos investuoja, jos moka darbuotojams, išlaiko savo technologijas, išleidžia pinigus autoriaus kūrinių reklamai, po to tos surinktos lėšos, autoriaus atlyginimas kažkokiu būdu grįžta. Ar šiandien tai toliau įmanoma praktikuoti interneto erdvėje? Matyt, labai svarbus klausimas.

Kai šiandien sakome, kad reikėtų drausti kopijavimą internete, kai iš principo internetas sukurtas pagal tai, jog žmonės turi dalintis informacija, tai akivaizdu, kad tas esamas reguliavimas, esami verslo modeliai netinka šiuolaikinei visuomenei.

Tačiau teisinė bazė yra tokia, kokia yra, tai ją reikia keisti, bet tokiu būdu, kad autoriams atlyginimas būtų vienaip ar kitaip surenkamas.

Ir čia diskusijos gali vykti apie tai, kaip teisingai autoriams atlyginti, apie alternatyvas, iš kur parsisiųsti – taip, gal dalį turinio galima pasiūlyti nemokamai. Tai turi nuspręsti patys autoriai. Bet pamatinė idėja, kad kūryba turi būti atlyginta, manyčiau, neturėtų dingti iš darbotvarkės.  

Pastaba iš auditorijos (J. Tertelis): Tyrimas buvo atliktas, Anglijoj į koncertą atėjo tie, kurie piratinių kopijų klausosi namie. Klausimas, jeigu jie nesiklausytų piratinių kopijų, ar jie žinotų apie tą grupę? Tai yra sklaida iš principo, informacija.

 

Kiek mes nežinotume, nebūtume matę filmų, nes jų neatveža kino pavasariai, nerodo jų telikai, niekas jų neperka. O kaip man mokytis? Iš kur man žinoti PAR kino istoriją? Kodėl mano informacija turėtų būti „užraukta“ šitame posovietiniame bloke, ir rumunai yra vieninteliai geri.

Dabar mes turime sumokėti duoklę už tai, kad Gariūnuose pirkome visą softą (programinę įrangą), visas programas. Tai, kad šiandien Lietuva eina į priekį pakankamai stipriai IT sferoje, yra dėl piratavimo.

Aš pats buvau šeštoje klasėje, sėdėjau, programavau su C++ programavimo kalba, o Druskininkuose tikrai niekur to negalėjau nusipirkti. Gavau iš draugo kompaktą, kurį jis Gariūnuose nusipirko už du litus, ir mes galime pradėti kurti, galvoti į priekį, progresuoti daug anksčiau.

 G. Berasnevičiūtė: IT pramonė pas mus klesti, bet mūsų pramogų pramonė visiškai sužlugusi. Kiek išleidžiama naujų CD, kiek turim naujų nacionalinių produktų pagamintų? Priežastis – piratavimas.

Mūsų autoriai yra susirūpinę tais dalykais, jie siūlo Kultūros ministerijai ieškoti kokių nors sprendimų, kaip stiprinti teisių gynimo sistemą. Kaip žinoma, ta sistema Europos lygmeniu yra gana skirtinga, tokios šalys kaip Prancūzija, Anglija taiko gana griežtas priemones. Tarkime, Prancūzijoje galima atjungti vartotoją nuo interneto po trečio įspėjimo. Nesakau, kad mes kažką tokio planuojame įvesti, svarstome tokias galimybes.

Nemanau, kad ACTA kažką keis šituo teisiniu lygmeniu, nes ji įgyvendina autorinių teisių gynimo direktyvą, kuri yra Autorinių teisių įstatyme. Ten yra tie patys draudimai, teisinė informacija, bet tos priemonės labai mažai taikomos.

R. Adomaitienė: Kai kurios šalys būtent tą klausimą ir kėlė: kam mes pasirašome sutartį, kuri nieko neprideda prie to, ką mes turime ES? Kaip sakiau, tai yra pliusas, kad kitos šalys, ne ES šalys, pasikels savo apsaugos lygį. Kas pasirašė – Australija, Japonija, JAV, Jungtinės Meksikos Valstijos, Kanada, Korėjos Respublika, Maroko Karalystė, Naujoji Zelandija, Singapūro Respublika, Šveicarijos Konfederacija...  

G. Gasiulis: Kalbama ne apie šias šalis, kalbama apie Rusiją, Kiniją, Indiją, rinkas, kuriose piratavimas klesti, įstatymų nėra, yra viltis, kad jos ateityje pasirašys šitą sutartį. Kaip manot, ar Europoj kilus tokiam ažiotažui tos šalys dar pasirašys sutartį? Europa nenori šitos sutarties, kur jau viskas galioja, ar manot, kad rusai sėdės tyliai ir pasirašys?  

Klausimas iš auditorijos: Jeigu mes neratifikuojame, o kiti ratifikuoja?  

R. Adomaitienė: Tada sutartis neįsigalioja, gal teisininkai mane pataisys. Tačiau nėra buvę tokio atvejo ES, net ir Lisabonos sutartį ratifikavo visi.

Kadangi pasirašyta sutartis ES bendrijų ir šalių narių vardu, ji galėtų įsigalioti toje kompetencijų srityje, ta apimtimi, kurią reguliuoja bendrijos. Šalių narių kompetencijos srityje negalėtų įsigalioti. 

St. Drazdauskas: Tai reiškia, kad valstybei narei, pavyzdžiui, Lietuvai, kuri ratifikuoja šitą susitarimą, leidžiama pačiai apsispręsti, ką numatyti savo įstatymuose.

Akcentai: kas kam svarbu

G. Berasnevičiūtė: Mes, kaip Kultūros ministerija, palaikome silpnąją pusę, autorius, kūrėjus, nes manom, kad ACTA jeigu nepagerino situacijos, tai išlaiko ją tokią, kokia ji yra, norint apginti pažeistas teises, tokios priemonės turi būti.

R. Adomaitienė: Visada reikia išsakyti nuomonę, ir jūs tą darote. Ir darykite taip toliau, tiesiog išsakydami nuomones nesuplakite dalykų, kurie nesusiplaka.

Jeigu kalbame apie fundamentalų nesutarimą dėl to, kaip traktuotina intelektinė nuosavybė ar autorių teisės internete, tai to nepridėkime prie ACTA vien dėl to, kad ji tuo metu iškilo.

J. Mikalauskas: Siūlau nepasiduoti ir išreikšti savo nuomonę, kad valdžia nepriimtų ACTA, nes susitarimas slaptas, sukurtas beveik už mūsų nugaros, net neaišku, ar atstovauja toms pačioms autorių teisėms.

Autorių teisių gynėjai nori pristatyti labai daug barjerų tarp manęs – kaip pirkėjo – ir autorių, ir tiesiog netgi kenkia patiems autoriams, nors lyg sako, jog jų teises gina ir norėtų, kad jie daugiau uždirbtų.

J. Naujokaitytė: Stop-acta.lt bendruomenė galvoja, kad ACTA sutartis gali būti pavojinga demokratijai, joje yra daug abejotinų punktų, daug tokių „gali“, „negali“, „bent“. Yra keletas punktų, kurie prieštarauja vienas kitam, yra tas keistas ACTA komitetas, kuris niekam neatskaitingas, paliekama daug vietos interpretacijoms. Dėl to ir esame susirūpinę.

D. Adomavičiūtė: Šiuo atveju norisi, kad būtų apsaugota ta silpnesnė pusė: kiekvienas autorius gali į tą pačią Linkomaniją įdėti savo kūrinį, leisti parsisiųsti jį nemokamai, ir viskas bus teisėta. Bet kiekvienas autorius turi turėti teisę neleisti platinti savo kūrinio ir teisę gauti už tai pinigus.

Galiu pasakyti labai lietuvišką pavyzdį: lietuviškas filmas, kuriam reikalingas biudžetas, nėra finansavimo, kuriamas iš asmeninių lėšų. Jis pradedamas rodyti kino teatre, po dviejų dienų atsiranda puikiausios kokybės Linkomanijoje. Na, ar tai sąžininga? Tokiais atvejais jau atsiranda realus apsaugos poveikis ir ACTA, tikėkimės, jį užtikrins.  

St. Drazdauskas:  Kaip piliečiui man norisi, kad iš tikrųjų tas judėjimas neperaugtų į visišką autorių teisių apsaugos neigimą. Džiugu, jog šiandien lyg jaučiu iš auditorijos, kad sutariame, kad autoriams vienaip ar kitaip turėtų būti atlyginta už jų kūrybą.

Prasidėjus šitai diskusijai linkėčiau atrasti autorių teisių įgyvendinimo būdų ne per prievartinį įgyvendinimą, kurio siekiama su ACTA pagalba, bet nustatant kitokį reguliavimą. Visai pradžiugino mintis, jog žmogus sutinka mokėti tam tikrą fiksuotą atlyginimą autorių teisėms atstovaujančioms organizacijoms ir taip juos išlaikyti, kad autoriaus kūrybinės pastangos atsipirktų.

Netrumpintą diskusijos tekstą galite rasti štai čia.