2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Gintautas Vaitoška. Žinialaiža ir (gavėnios) rekolekcijos

2012-02-29
Rubrikose: Gamta ir sveikata » Psichologija 
G. Vaitoška

Evgenios Levin nuotrauka

Pirmiausia jus pakviesčiau pasitikrinti, kaip sėdite. Jei įsitempęs, ką nors prispaudęs, trindamas galvą ar nosį – įsitaisykite patogiau. Atsigaus proto šviesa.

Gali būti, kad nebeatsigaus pakankamai ir pajausite, jog skaitėte per daug. Vadinasi, šį rašinį irgi geriau atidėti. Viskas priklauso nuo skaičiaus: smegenys pajėgios priimti tik tam tikrą informacijos kiekį. Paskui galva tampa apdujusi, o paprastai apie tai dar simbolizuoja ir kūnas, nes pradedame muistytis, trinti ausis ar kitas kūno vietas. Persivalgėme.

Tai – labai įprasta problema. Informacijos persivalgymas. Valgymo ir skaitymo sąsają pastebėjo ne vienas žmogus – pavyzdžiui, Frederickas Perlsas, gestalt terapijos kūrėjas. Abiem atvejais kažką priimame. Persivalgę – apsunkstame. Persivalgymą krikščionybė laiko nuodėme – ir, beje, rimta; tuo tarpu labiau klasikiniais laikais tarp nuodėmių buvo minimas ir smalsavimas – curiositas. Žiūrinėjimas į tai ir ten, kas nereikalinga.

Mes dabar gyvename „informacijos imperatyvo“ laikais: jei gali ką sužinoti, tai būtinai ir sužinok. Kitaip liksi kvailas. Tačiau neurobiologiniai tyrimai dabar rodo, kad jei informaciją apdorojantys smegenų centrai perkraunami, silpsta sprendimus priimančio centro aktyvumas. Kitaip sakant aptingstame. Be to, geram sprendimui priimti reikalingas vidutinis informacijos kiekis – per daug jos sprendimą daro netikslų (aptingę ir kvailėjame).

Josephas Pieperis yra kvietęs atkreipti dėmesį į skirtumą tarp pamatymo ir žiūrėjimo. Turima omenyje, kad neretai norime tik žiūrėti, bet ne ką nors pamatyti. Kad būtų aiškiau, vėl padeda skaitymo – žiūrėjimo – klausymosi sugretinimas su valgymu. Jei esam alkani, organizmui reikia maisto, ir jis naudingai pasisavinamas. Jei jau pavalgę norim mėgautis skonio receptorių teikiamais pojūčiais – organizmą griauname. Kad neskambėtų per daug asketiškai, priminsime, kad žydų tradicijoje šabas baigiamas saldžiu desertu. Kad pirmadienis, mūsiškai kalbant, nebūtų per daug liūdnas. Žodžiu, ir skonio receptoriai yra puikus dalykas – nors ne tada, jei pilvo receptoriai riaumoja nuo pertempimo.

Kitaip sakant, jei žinome pavojų tapti „pilvažmogiais“, tai mūsų dienom dar dažniau linkstam tapti „galvažmogiais“. O nereta kombinacija – abiem kartu. Malonumas kvadratu.

Atsispirti tam – sunku. Nebegyvenam rekolekcijoje, kaip rašė Gabrielis Marcelis. Rekolekcija – savęs surinkimas „atgal“ į centrą iš įvairių išsibarstymų, atsiminimas, kas esi. Kartu sugrįžta būties pajautimas. Pojūtis, kad gyvenu, o ne kišu galvą į valgymo, žiūrėjimo ir dar kokį nors receptorių dirginimo smėlį.

G. Marcelis vardina keletą būties jausmo atšipimo priežasčių. Viena – urbanistinė gyvenimo erdvė, kada pranykęs sąlytis su rudens vėju, pavasario šviesa, vasaros ramybe ir jų kaita, grojančia mūsų smegenyse melodiją, kuris žodžiai kalba, kad Eklesiasto knygos mintimis; yra laikas vasarai, yra laikas žiemai...Tada, apimtam didingesnio proceso nei kompiuterio paveikslėlių mirgėjimas, nesinori taip greit pasaulio pajautimo ir sugrįžimo į savo dvasią palikti, pagunda ryti kai skrandis jau pilnas, mažėja. Mano galva, šiais laikais pagrindinis vilniečio metodas išsiveržti iš savojo ego godumo (daugiau! spalvingiau! sensacingiau! Žiauriau!) yra šuns vedžiojimas. Šis kontempliatyvus gyvūnas mūsų betoninėse dėžėse kankinasi ir kaip išsigelbėjimo laukia, kada virš jo nosies atsivers žvaigždėtas dangus. Atrodo, panašiai trokšta ir šeimininko siela, tik informacijos mišrainės nuvargintos jo smegenys to nebesupranta.

Kita užsidarymo būčiai priežastis, anot G. Marcelio, – kontracepcija.“ „Prancūzija serga nepagydoma liga, – rašė jis esė apie šeimą. – Tai – nuobodulys.“ Nėra kas veikt – reikia žaidimų. Vaikas – ir kuo mažesnis, tuo labiau – yra plyšys jūsų buto lubose į dangų. Lengviausia tai suprasti, kai jis grįžta namo iš gimdymo namų. „Į namus nusileidžia palaima“, – rašydavo Vydūnas. Ta palaima rėkianti, reikalaujanti, zirzianti, paskui labai įkyri ir besimušanti su šunimi ar panašaus išsivystymo laipsnio šeimos nariais dėl dėmesio – tačiau net labiausiai surambėjęs kompiuterio laižytojas – aš nesakau „valgytojas“ – neapsikenčia ir turi į tą triukšmo šaltinį atkreipti dėmesį – bent jau dėl to, kad per daug jam gadina malonumą. Kad po trejų–ketverių metų vaikai patys įrašomi į žinialaižių luomą – jau kita problema. Sužinoti, kaip ir pavalgyti, reikia; reikia netgi deserto palaižyti arba pažaisti – tačiau pagrindinai tuo užsiimant, gresia smegenų diabetas.

Artėjant prie gleukeminės komos – kai per daug prisilaižyta ir darosi truputį koktu – kompiuterija siūlo ir savo lygmens išsigelbėjimą. Įvyksta panašiai kaip Čarliui Čaplinui kalėjime pauosčius kokaino: pasipurtė žmogus, tapo galingas, net šalia sėdinčiam berzylai įspyrė – žodžiu, atsigavo visi pojūčiai. Mūsų laiku tokią paslaugą teikia nuoga gražuolė. Na ir kodėl gi „nekliktelėjus“ ant nuorodos, kuri sako: Jonai, žioply, pažiūrėk! Gyvenimas eina pro šalį, o aš tavęs laukiu. Tu jau apdujęs, sėdi kreivai persisukęs, tavo darbo kolegos bjaurūs ir taip pat neaišku ką veikia, žmona – ragana, vaikai – įkyrūs, alga – maža – o štai čia – AŠ!..

Kaip rodo skaičiai, toks paskutinis žinialaižos objektas yra labai dažnas. Toks yra nuvarytos sistemos poreikis – žmogus jau miršta, tai reikia bent giminę pratęsti. Iliuzijoje, žinoma, bet veiksmas tai toks. Tai geriau pavedžioti šunį.

Šopenhaueris yra rašęs, kad mintis yra lyg stygos skambėjimas: jei paliesi kitą, garso grožis pranyks ir liks kakofonija. Minčiai reikia laiko. Paskaičius filosofinį traktatą labai gerai įkalti į lentą vinį. Nuskusti bulvę, iššluoti grindis. Vėlgi neurobiologai žino, kad laimės pojūtis susijęs su kito smegenų centro užsidegimu. Žemę kasus, žinių žiūrėjimas padeda sužinoti. Jau valandą pražiūrėjus, belieka spoksojimas.

Sekant Marceliu – geriausia išeiti į lauką. Ypač privilegijuoti tie, kurie gali išeiti į tokią erdvę, kurioje lempos neužstoja dangaus, o medžiai filtruoja tūkstančio trisdešimt penkių kaimynų, spoksančių į kompiuterį degančiuose languose, smegenų vibracijas. Bet netgi daugiabučio aplinkoje balkonas jau gali atverti būčiai. Skamba kvailai? Pabandykit. Geriau be cigaretės – ji kelia kiek per daug pasitenkinimo savimi.

Kaip jaučiatės paskaitę? Minutei nebevalgykite (nebelaižykite?) kitos informacijos, pasirąžykite ir pažiūrėkite pro langą. Jei sugrįš bent kiek supratimo, kad tebesate gyvas – Gabrielis Marcelis būtų patenkintas. Pavadintų tai rekolekcija – savęs atgavimu. Gi per save vartai veda jau ir dar giliau: į Tą, kuris mūsų laukia mažuose gavėnios atsisakymuose.

 Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

bosas 2012-03-01 21:59

parašyta sakyciau piktokai, bet sioje svetaineje seniai nebuvo tokio gero, su svoriu straipsnio

Ania 2012-03-01 09:11

AČIŪ kad nors kas nors , nors retkarčiais, gražina į būties tikrovę. Dabar pat einu pauostyti sniego ir pakelti akis į dangų. Ačiū.

karta 2012-02-29 22:10

Dėkui :)

kkp 2012-02-29 15:23

Ačiū, ponas Vaitoška tikrai turi dovaną nenuobodžiai ir taikliai rašyti.

Tianshan 2012-02-29 11:31

Mielas, Gintautai... dėkui už tekstą. Tai jūsų mažytė patirtis?:) Beje, jau Šerlokas Holmsas 'sakė', kad smegeninė - ne lagaminas, į kurį galėtum krauti visokius nereikalingus kelionėje daiktus: išmesti negali, o ir keliaujant kurių galų tempti sunkenybę?

smiltis 2012-02-29 08:42

Iš tikrųjų.

Atseku tą patirtį "Žemę kasus, žinių žiūrėjimas padeda sužinoti" savo patirtyje.

O laižymas - niekad netaps valgymu, kai tai daroma iš alkio, kūną papenėt, kad gyventų...

Gražus, labai gavėniškas tekstas, savotiška antireklama bernardinams.lt . Delfis tokio nespausdintų :)

petronėlė 2012-02-29 06:24

Ačiū.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (7)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.

bėgiojimas

Kviečiame į publikacijų ciklą apie sportuojančių moterų mitybą, pristatant skirtingas temas. Pati pirmoji tema – kas yra kalorijos, kiek jų reikia suvartoti ir kaip maitintis prieš treniruotę, per ir po.

Henrikas Gudavičius

Henrikas Gudavičius (g. 1943) – tikras Dzūkijos šviesuolis, čia gyvenantis ir dirbantis jau beveik ketvirtį amžiaus, tačiau paklaustas, kuo save laiko, nė nedvejodamas atsako – esu žemaitis.

Eutanazija

Žmonės įvairiai sprendžia klausimus, kai jie susipina į neišpainiojamą mazgą. Vieni kantriai painioja, neburnodami, kiti painioja nekantriai, skųsdamiesi ir keiksnodami, treti paima kirvį (kalaviją) ir mazgą perkerta.

vaikas

Šiandien mokyklose vis daugiau hiperaktyvių vaikų – ar gali būti, kad ši diagnozė nustatoma mokykloje ir kaip tėvams palengvinti vaiko mokyklinį gyvenimą?

PARTNERIAI

BEF

Judėjimas „Už gamtą“

Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“

Lututė

Bird pix

Žurnalas „Miškai“

VGTU žurnalas „Sapere Aude“

EkoDiena

Ekoidejos.lt

Quo Vadis LT- Kelionių ir renginių organizatorius

NUORODOS