Tomeko Bogackio piešinys

2012-uosius Lenkijos Seimas paskelbė iškilaus pedagogo, publicisto, rašytojo, gydytojo Januszo Korczako (1878–1942) metais. Lenkų armijos karininkas, Našlaičių namų Varšuvoje įkūrėjas ir globėjas, žmogus, vienas pirmųjų Lenkijoje iškėlęs vaiko teisių ir emancipacijos klausimą, buvo nužudytas 1942-ųjų rugpjūtį Treblinkoje kartu su 192 savo globotiniais.

Kaip pernai sakė Lenkijos vaikų teisių kontrolierius Marekas Michalakas, „Januszo Korczako metai – tai didelė pamoka suaugusiesiems ir vaikams, valstybinėms institucijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms, savivaldybėms, mokykloms, žiniasklaidai ir Bažnyčiai, o visų pirma – šeimai ir tėvams. Mes tiek daug galime iš jo išmokti (...)“.

Apie Januszą Korczaką jau esame rašę, tačiau šios asmenybės gyvenimas, veikla ir likimas, pasaulyje uždegantis daugelio žmonių širdis veikliai meilei, vertas priminimo. Netgi daugiau nei vien priminimo. Nors yra pasirodę J. Korczako kūrinių lietuviškai*, šis žmogus ir jo darbai mūsų šalyje tebėra mažai žinomi.

Januszas Korczakas (tikras vardas Henrikas Goldszmitas) gimė 1878 ar 1879 metais Varšuvoje. Tikslios gimimo datos nežinome. J. Korczako tėvas,  Jozefas Goldszmitas – žinomas Varšuvos advokatas – nesuskubo reikiamu laiku sutvarkyti vaiko metrikų. Nebuvo jis pernelyg atsidavęs ir šeimai. Jo santuoką su Cecylia Gebicka vargu ar kas būtų laikęs nusisekusia.

Šeima buvo žymi, gerbiama ir turtinga, tačiau namuose nebūta vieno - jaukumo, vėliau su skauduliu širdyje prisimins J. Korczakas. Šaltuose ir liūdnuose kambariuose karaliavęs vienišumas. Tokie pat buvo Henriko santykiai su mama, tėvu ir seserimi. Tais laikais buvo įprasta manyti, kad tinkamai rūpintis vaiku – tai jį pamaitinti, aprengti ir išmokyti gerų manierų.

Tėvui susirgus psichine liga, šeimos gyvenimas sutrinka. Pašlyja finansai, tenka išsikelti į prastesnį butą. Ir jaunasis Henrikas, tuomet dar gimnazijos mokinys, tampa šeimos galva. Tenka išlaikyti ne tik save, bet mamą ir seserį. Pinigų prisidurta rašant laikraščiams ir dirbant korepetitoriumi. Tėvas mirė 1896-aisiais, tais pačiais metais, kai spaudoje pasirodė pirmasis Henriko kūrinys.

Tai buvo ir laikraščio redakciją, ir skaitytojus sudominusi humoreska vaikų auklėjimo klausimu: „Gordijaus mazgas“ . Autoriaus pseudonimas – Hen. Po dviejų metų Henrikas išlaiko brandos egzaminus ir įstoja į Varšuvos universitetą mokytis gydytoju. 1900 metais pasirodo tekstas „Vaikai ir jų auklėjimas“, pasirašytas Januszo Korczako. Šiuo vardu Henrikas įeis į istoriją.

O Varšuva tuomet kunkuliuoja nuo idėjų gausos. Komunistai, socialistai, pozityvistai, romantikai ir utopistai – visi stengiasi įnešti indėlį į krašto, tuomet priklausiuosio Rusijos imperijai, gyvenimą. 1905 metais J. Korczakas gauna gydytojo diplomą ir pradeda dirbti ligoninėje pediatru. Tuo pat metu daug rašo. 1901–1906 metais pasirodo jo „Gatvės vaikai“. 

Vienų atostogų Šveicarijoje metu jis susipažįsta su daug įtakos jo pažiūroms turėjusio pedagogo Johanno Heinricho Pestalozzio idėjomis. 1912-aisiais jis – Našlaičių namų Krochmalnej gatvėje 92 Varšuvoje direktorius. Namuose gyvena apie šimtas našlaičių iš žydų šeimų. Čia J. Korczakas kartu su Stefanija Wilczyńska sukuria originalią vaikų auklėjimo programą.

Našlaičių namuose (Dom Sierot) buvo įdiegta daugybė aplinkinius stebinusių naujovių: vaikams suteikta savivalda, įsteigtas bendruomenės teismas, imtas leisti laikraštis. Pagrindinės J. Korczako idėjos – vaikų globa, savarankiškumo ugdymas ir vaikų teisės, imtos įgyvendinti ir Marinos Falskos 1928-aisiais pradėjusiuose veikti „Mūsų namuose“ (Nasz Dom).

Bene pagrindinė žinia, kurią mums perdavė J. Korzakas, paprasta: vaikas yra asmuo. Žmogus, turintis neįkainojamą prigimtinę vertę ir orumą. „Nėra vaikų, yra žmonės“, – sakė jis. Vaiko vertę galima sužeisti, tačiau negalima jos sunaikinti ar atimti.  Itin išgyvenęs dėl vaikams daromų skriaudų, J. Korczakas buvo įsitikinęs, jog būtent vaiko teisės yra žmogaus teisių ir būties pagrindas. 

Vaikas yra žmogus čia ir dabar, štai J. Korczako credo, ir jis turi tris pagrindines teises: teisę į šiandien dieną, teisę būti savimi ir teisę mirti. Po dešimties metų užsimins apie dar vieną – teisę į pagarbą. Įsiklausykit į save, ragino jis tuometinius tėčius ir mamas, nes jokios knygos, net pačios geriausios, negali būti mąstymo ir jautraus gyvenimo stebėjimo pakaitalu. 

Knygos, taip pat visi teiginiai, punktai, patarimai tegali būti gairėmis. Žvilgtelkime į J. Korczako užrašytąsias. Jos tebėra iššūkis.

„Vaiko prašymas“

Nelepink manęs. Puikiai žinau, kad neprivalau gauti viską, ko reikalauju. Aš tik mėginu jėgas.

Nebijok būti ryžtingas. Man reikia būtent to – jaustis saugiam.

Nemenkink blogų mano įpročių. Tik tu gali padėti man įveikti blogį, kol tai dar įmanoma.

Neversk manęs būti didesniu vaiku, negu esu. Taip primeti man kvailą suaugėlio laikyseną.

Nesakyk man pastabų kitiems girdint, jei tai nėra būtina. Kur kas labiau mane paveikia tai, ką sakai man akis į akį.

Nesaugok manęs nuo mano poelgių pasekmių. Kartais gera išmokti skaudžių ir nemalonių dalykų.

Nemėgink įkalbėti man, kad mano klaidos yra nuodėmės. Tai kelia grėsmę mano savivertės jausmui.

Nesisielok, jei sakau, kad nekenčiu tavęs. Mano priešas – ne tu, o gniuždantis tavo pranašumas!

Neskirk pernelyg daug dėmesio menkiems mano negalavimams. Kartais naudojuosi jais, kad išsireikalaučiau tavo dėmesio.

Neniurzgėk. Kitaip man tenka nuo tavęs gintis, ir darausi kurčias.

Nežadėk man to, ko negali įgyvendinti. Jaučiuosi siaubingai prislėgtas, kai nieko iš to neišeina.

Nepamiršk, kad man dar kartais sunku aiškiai išsakyti mintis. Štai kodėl mudu ne visada vienas kitą suprantame.

Netikrink atkakliai, lyg maniakas, ar esu sąžiningas. Baimė pernelyg lengvai priverčia mane meluoti.

Neleisk sau būti nenuosekliam. Taip apkvailini mane, ir tada visiškai prarandu tikėjimą tavimi.

Neatstumk manęs, kai imu kamuoti tave klausimais. Netrukus gali pasirodyti, kad užuot prašęs tavęs ką nors paaiškinti, imsiu ieškoti atsakymo kitur.

Nėmėgink įkalbėti man, kad mano baimė kvaila. Ji tiesiog yra.

Nevaizduok tyro idealo. Tiesa apie tave ateityje būtų nepakeliama. Nesibaimink, kad atsiprašęs manęs, prarasi autoritetą. Už garbingą žaidimą sugebu atsidėkoti tokia meile, kokios nė nesi sapnavęs.

Nepamiršk, kad dievinu įvairiausius bandymus. Tai – tiesiog mano gyvenimo būdas, todėl žiūrėk į tai pro pirštus.

Nebūk aklas ir pripažink, kad ir aš augu. Žinau, kaip sunku tau šiame bėgime suspėti paskui mane, bet daryk ką gali, kad mums pavyktų.

Nebijok mylėti – niekada.

* Nepriklausomybės metais išleista svarbiausių jo darbų rinktinė (1997), o sovietmečiu – edukacinės pasakos „Kai vėl būsiu mažas“ (1965), „Karalius Motiejukas pirmasis“ (1982).

Zigmas Vitkus

J. Korczako „Vaiko prašymą“ iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys