Tomo Rekašiaus nuotrauka.

Gyvenimas 20 a. tapo globalus. 21 a. emigracija tapo visuotiniu reiškiniu. Tačiau kartais domėdamiesi tolimais dalykais visiškai nepastebime, kad šalia yra žmonių, apie kuriuos galbūt žinome labai mažai arba visai nieko nežinome. Tai galėčiau pasakyti apie uždarą, kartais atrodančią esant paslaptingą bendruomenę. Tai sentikiai – senosios stačiatikybės tradicijų ir apeigų saugotojai. Kadaise religinių persekiojimų prispausti sentikiai gausiai emigravę iš Rusijos į atokias šalies vietas ir valstybes, tarp kurių Lietuva užėmė ne paskutinę vietą. Šiandien sentikių likusi tik maža dalis. Daugelis iš kartos į kartą asimiliavosi su vietos gyventojais ir priėmė vietos tikėjimą bei tradicijas. Kiti tapus šiltesniam religiniam klimatui galbūt grįžo į gimtuosius kraštus. Nemažai senolių tiesiog iškeliavo anapus.

Sentikybės pradžia siekia XVII amžių, kai patriarchas Nikonas (1605-1685) ir caras Aleksejus Michailovas (1629-1676) Stačiatikių bažnyčioje įvedė reformą, kuria siekė tikėjimą priartinti prie graikų stačiatikių tikėjimo. Reformos metu buvo pakeistos ne tiek dogmos, kiek liturginės apeigos ir tradicijos. Daugelis tikinčiųjų tam priešinosi ir pasiliko prie senųjų religinių apeigų bei tradicijų: žegnojimosi dviem pirštais, lenkimosi iki žemės, senųjų ikonų ir tikėjimo knygų pripažinimo. Taip pat sutrumpintos pamaldos. Reforma buvo palaikoma valstybės, nes patriarchas Nikonas patiko carui, todėl sentikybės išpažinėjai buvo baudžiami ir tremiami į Sibirą. Tai nuspręsta 1666-1667 m. Stačiatikių bažnyčiai prakeikus senojo tikėjimo išpažinėjus. Represijos privertė sentikius slapstytis nuo oficialiosios valdžios ir Stačiatikių bažnyčios, todėl jie iškeliavo ramybės ieškoti į šalies pakraščius bei į kitas Rytų ir Vidurio Europos šalis.

Lietuvos sentikiai, 1939 m. (Rutkauskaitė, I. Sentikiai Lietuvoje. 1939, rankraštis. LCVA, f. 1674, ap. 1, b. 254, l. 209.)

Patys sentikiai taip pat pasidalijo į dvi dalis: popius ir bepopius. Kaip galime suprasti jau iš pavadinimų, popiai pripažįsta dvasinę valdžią ir hierarchiją, bepopiai – ne. Ankstyvieji sentikiai buvo labai priešiški pasauliui ir pasaulietiniam gyvenimo būdui, nes dažnai jame įžvelgdavo šėtono pinkles. Bepopių sentikių atsisakymas dvasininkijos tiesiogiai buvo paveiktas minties, kad šėtono neretai būna suvilioti ir dvasininkai. Todėl bepopių sentikių cerkvės vadinamos maldyklomis – vieta, kur senojo tikėjimo išpažinėjai ateina tiesiog melstis. Dar ir dabar sentikių maldyklas galime atpažinti iš kuklaus pastato (dažnai jis būna tiesiog paprasto gyvenamojo namo tipo), kurį puošia vienas ar du bokšteliai su aštuongaliais kryžiais.

Į Lietuvą sentikiai pradėjo emigruoti tuoj po Nikono reformos – dar XVII a. Masinis emigravimas prasidėjo XVIII a. Tai paskatino ne tik religinė priespauda, bet ir sentikių jausena, jog jų valstybėje įsivyravęs Antikristas. Taip pat buvo palankus politinis klimatas bei vietos gyventojų toleravimas. Sentikiai mėgo apsistoti atokiose kaimo vietovėse, kur greitai įsiliedavo į vietos gyvenimą ir prisitaikydavo prie lietuvių. Jau XVIII a. pabaigoje sentikių Lietuvoje gyveno nuo 100000 iki 180000, kas tuo metu sudarė 1,1-2% šalies gyventojų (Abiejų Tautų Respublikoje po pirmojo padalijimo).

1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija pasidalijo likusią Abiejų Tautų Respublikos teritoriją – tai buvo trečiasis padalijimas, galutinai sunaikinęs valstybę. Iš nepriklausomo krašto laisvųjų žmonių sentikiai Lietuvoje pavirto caro valdžios persekiojama grupe (iki 1905 m.!) imperijos vakaruose, „atskalūnais“ viešpataujančios Rusijos Stačiatikių bažnyčios požiūriu.

XIX a. Sentikių bažnyčiai buvo vilties, kad ateis ramesni laikai. Tuometis caras Aleksandras atrodė palankus Lietuvos ir Rusijos sentikiams. 1814 m. vykdamas iš Paryžiaus į Peterburgą apsilankė Karališkių (Ukmergės r.) sentikių maldos namuose ir ten meldėsi. Netgi gavo nustebusio dvasios tėvo palaiminimą. Tačiau tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai Rusijos imperatorius lankėsi sentikių maldykloje. Rusijos valdovu tapus Nikolajui I vėl sugrįžo skaudi sentikių persekiojimo sistema, priimti sentikius diskriminuojantys įstatymai. Lietuvoje uždaryta 13 sentikių maldos namų, suiminėti dvasios tėvai.

Ir tik XX a. pradžioje sentikybės išpažinėjai pagaliau lengviau atsikvėpė. 1905-1915 metai laikomi sentikių „aukso amžiumi“. 1905 m. balandžio 30 d. buvo išleistas caro Nikolajaus II potvarkis dėl religinio pakantumo. Pradėjo kurtis naujos sentikių bendruomenės, religinės ir visuomeninės jų organizacijos, mokyklos, leistos knygos. Sėkmingą sentikybės religinį atsigavimą sustabdė tik Pirmasis pasaulinis karas, vėl privertęs sentikius emigruoti į atokesnes Rusijos vietoves.

Šiuo metu Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausioji Taryba (pirmininkas Markas Semionovas), išrinkta 2002 m. vasario 28 d. sentikių dvasios tėvų ir bendruomenių atstovų suvažiavime Vilniuje, yra aukščiausia Bažnyčios valdymo institucija. Aukščiausiosios Tarybos duomenimis, Lietuvoje registruotos 59 sentikių bendruomenės. Sentikiai po 300 metų trukusių persekiojimų ir represijų pagaliau laisvai gyvena ir išpažįsta savo tikėjimą, kilniai tęsdami savo prosenelių misiją – saugoti senąjį tikėjimą.

www.punskas.pl