2018 m. spalio 3 d. sukanka 560 metų nuo Lietuvos ir Lenkijos karalaičio, Katalikų Bažnyčios šventuoju ir Lietuvos globėju tapusio šv. Kazimiero (1458–1484) gimimo.  Šv. Kazimieras (1458–1484), kurio iškilmę minime kovo 4 d. – vienintelis Lietuvos šventasis. Dalinamės archyviniu Dalios Žemaitytės pokalbiu apie šventąjį. Kaip vyko jo kanonizacija, ar tai, kad jis kilęs iš karališkos giminės, darė kokią nors įtaką šiam procesui, kuo jis aktualus šiandienos žmonėms, – apie tai pasakoja menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė, monografijos Šv. Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVIII a.“ autorė.

Minime šv. Kazimierą, vienintelį Lietuvos šventąjį. Kaip jis tapo šventuoju, kokia jo kulto pradžia?  

Istoriniai šaltiniai, kurie 2004–2005 m. buvo ištirti, išleisti ir moksliškai komentuoti, parodo, kad šventasis Kazimieras pradėtas gerbti iš karto po jo mirties, 1484-aisias. Tai liudija įvairūs XV a. pabaigoje randami tiek keliautojų, tiek dvasininkų liudijimai, kiti dokumentai. Pavyzdžiui, minima, kad šventojo Kazimiero palaidojimo vietoje tikintieji pradėjo segti sidabrinius ir vaškinius votus kaip padėką už malones; šalia nuolat degdavo žvakės; vienas keliautojas rašė matęs gražią giesmę, išraižytą ant voto. Krikščionybėje ši pamaldumo ženklų rodymo tradicija pirmiausia liudija, kad vyksta aktyvus nematomas maldos gyvenimas.

Šventojo Kazimiero hagiografijos ir jo pamaldumo kaip teisingo valdovo, vargšų globėjo, našlių gynėjo, sužeistųjų lankytojo tradiciją vėlesniais laikais labiausiai patvirtina vaškiniai votai, kuriuos dovanoja nepasiturintys žmonės. Tas faktas, kad būtent prie karalaičio, valdovo sūnaus kapo, o ne prie kokio ligoninės steigėjo ar karitatyvinės veiklos puoselėtojo, vargingesnis socialinis sluoksnis pradeda reikšti savo pamaldumą, tarsi patvirtina tai, kas jau vėliau vaizdžiai išsiskleidžia jo hagiografijoje: jo dėmesį vargingiesiems, nors renesansinio valdovo dvare neįsivaizduojamas joks santykis su neturtingaisiais. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Kazimiero liga – džiova, buvusi jo ankstyvos mirties priežastimi, galėjo kilti dėl sąlyčio su vargingaisiais sluoksniais. Tokį spėjimą patvirtina dar ir tai, kad niekas šia liga jo šeimoje nesirgo; dokumentuojamose jo kelionėse su tėvu niekur neminima, kad karalaitis buvo silpnos sveikatos ir dėl to kažkur reikia sustoti. Taigi tie vaškiniai votai, dovanoti neturtingųjų, labai daug pasako apie šv. Kazimiero kulto pradžią.

Kas inicijavo jo kanonizaciją, koks buvo kelias iki altorių garbės? 

Romą pasiekė ne tik liudijimai, bet ir vietos vyskupų, dvasininkijos iniciatyva pradėti oficialų ir gana sudėtingą kelią, kurį inspiravo tautos pamaldumas. Jau 1520 m., praėjus vos keliems dešimtmečiams po karalaičio mirties, į Vilnių atvyko popiežiaus legatas vyskupas Zacharijas Ferreris rinkti medžiagos kanonizacijos bylai.

Išliko ne visi kanonizacijos dokumentai, kuriuos jis surinko, tačiau tarp išlikusiųjų reikia paminėti 1521 m. išleistą pirmąją šv. Kazimiero biografiją „Palaimintojo išpažinėjo Kazimiero gyvenimas“. Joje randame daug faktų, užsimenama ir apie šventojo karalaičio išvaizdą, pvz., paminima, kad jis turėjo tamsius plaukus, juodas akis. Žinoma, didžiausią dėmesį legatas skiria vidiniam šventojo portretui aprašyti.

Viskas prasideda tikrai optimistiškai, vyksta greitai ir su tokiu užsidegimu, kad atrodo, jog tuoj Romoje turėtų būti paskelbta kanonizacijos diena, bet taip neįvyksta, nes užgriūva reformacija. Tas metas buvo labai nepalankus skelbti kanonizacijas. XVI a. Bažnyčia kanonizavo tik 2 šventuosius; didžiausias šv. Kazimiero  „konkurentas“ buvo šv. Jackus, pirmiausia dėl to, kad, Romos vertinimu, jis yra iš mūsų kraštų, kaip ir Kazimieras, be to, jis buvo misionierius ir t.t.. Šv. Jackus buvo kanonizuotas 1594 m., o šv. Kazimiero kanonizacija buvo „užšaldyta“. Istorikai mano, kad tam turėjo įtakos ir tai, kad 1521 m., tik pasirodžius pirmajai biografijai, mirė popiežius Leonas X, pradėjęs kanonizacijos procesą.

Kilusios reformacijos kontekste XVI a. pabaigoje stiprėjo katalikų savimonė. Rengiami šventųjų gyvenimų aprašymai, enciklopedijos, liturginiai kalendoriai, tvarkomi mišiolai, ir juose kovo 4 d. kartkartėmis pasirodo  šv. Kazimiero vardas, kartais jis minimas kaip palaimintasis, kartais net su žodeliu „sanctus“.

Šv. Kazimieras. 1600 m., Giacomo Lauro.

XVI a. pabaigoje aukšto rango Bažnyčios atstovai ir valdovų dvaras pradeda vėl gręžtis į Romą ir rengti žygius, kad įvyktų kanonizacija. Įdomus faktas, kad netgi kreipimosi raštuose, siunčiamuose į Romą, primenama, kad popiežius Leonas X karalaitį Kazimierą paskelbė šventuoju. Beje, ilgą laiką net mokslinėje istoriografijoje buvo teigiama, kad jis kanonizavo šv. Kazimierą, bene iki mokslininkų Z. Ivinskio ir P. Rabikausko tyrimų, vykdytų 1950–1960 m., kurie įrodė, kad nerasta duomenų apie tai. Galiausiai 1602 m. popiežiaus Klemenso VIII paskelbta brevė apvainikuoja tikinčiųjų lūkesčius, ir, galima sakyti, savo reikšme prilygsta šventojo Kazimiero kanonizacijos aktui. Šiuo dekretu įsakoma, kad šventasis Kazimieras privalo būti minimas Lietuvoje ir Lenkijoje. Iš to džiaugsmo visi iškart sujuda, ypač sostinėje. Ekshumuojami jo palaikai, prasideda įvairiausi stebuklai, funduojama ir statoma pirmoji titulinė bažnyčia Vilniaus Rotušės aikštėje. Taigi, gerbimas ima sparčiai augti būtent nuo 1602 metų, o paskui seka 1604-ieji, kuomet tris dienas vyko didelės Vilniaus iškilmės jau oficialaus šventojo Kazimiero garbei. Tai yra šventojo Kazimiero kulto sužydėjimas, trukęs visą XVII a. ir XVIII a.

Kiek plačiai paplito šv. Kazimiero kultas, kuriose šalyse jis dar ypač gerbiamas?

Vladislovas Vaza pasirūpino, kad  Šv. Kazimiero šventė būtų išplėsta, neapsiribotų tik Lietuvos ir Lenkijos teritorija; šiuo klausimu jis pats kelis kartus kreipėsi į popiežių.

Šv. Kazimiero kultą į Nyderlandus nunešė jėzuitai. Manoma, kad šalyje, kuri jau buvo skilusi į liuteronišką ir katalikišką dalis, jėzuitų akimis šv. Kazimieras buvo aktualus kaip jaunas bekompromisės laikysenos valdovas, nekruvinasis kankinys, dėl Kristaus pasirinkęs mirtį. Antverpene jie buvo įkūrę Šv. Kazimiero broliją; Briuselio Nacionaliniame muziejuje yra iki šiol išlikę puikiomis graviūromis iliustruoti leidiniai, kur aprašoma, kokia buvo brolijos veikla, kaip šv. Kazimieras buvo minimas.

Šv. Kazimieras labai gerbiamas Italijoje, ypač pietinėje dalyje: Neapolyje, Kalabrijoje, Sicilijoje. Manoma, kad Kazimiero kulto plitimui šiame regione didelę įtaką turėjo Vazų - Habsburgų dinastija, vienu metu valdžiusi Neapolį. Taip pat nemažą vaidmenį atliko augustinų vienuolija. Būta dar vienos konkrečios asmenybės -  tai Toskanos kunigaikštis Kozimas III, labai gerbęs šv. Kazimierą. Jis dvejus metus siuntė prašymus, kol Vilniaus katedros kapitula jam atsiuntė relikviją, kurią jis įtaisė į labai gražų relikvijorių. Yra išlikusių nuotraukų, kaip dar po II-ojo pasaulinio karo Florencijos gatvėmis procesijose kovo 4 d. nešamas tas puikus Florencijos auksakalių padirbintas relikvijorius.

Teko girdėti nuomonę, kad kiekvienai karališkai šeimai buvo garbės reikalas turėti savo šventąjį, taigi ar nebuvo šv. Kazimiero kultas dirbtinai sukeltas, ar jis „tikras“ šventasis?

Labai teisinga pastaba, galima drąsiai teigti – taip, tai kiekvienai karališkai šeimai buvo svarbu. Tikrai reikia akcentuoti, kad, pvz., Vazų dinastija labai stengėsi iškelti jį į altorių garbę. Tačiau tai nepaneigia Kazimiero šventumo, kanonizacija nuo to nesumenksta. Šv. Kazimieras yra Gediminaitis, o kadangi Jogailaičių, Gediminaičių dinastija Lietuvoje yra visų valdovų be galo aktualizuojama, tai jiems šventasis Kazimieras labai reikalingas, kad paliudytų jų tautinę tapatybę. Lietuvoje buvo labai svarbus Kazimiero karališkas kraujas, jo kaip valdovo laikysena, tad karališkos dinastijos labai stengėsi formalumus pagreitinti, tačiau turėjo būtinai būti ir liaudies pamaldumas.

Daugelis tyrinėtojų teigia, jog Bažnyčia kanonizuoja princus ne dėl to, kad dinastijos turėtų pagrindinius svertus, o veikiau dėl to, jog liaudies polėkis skatina tuos pačius valdovus rūpintis kanonizacija. Būtinai turi būti abu šitie veiksniai.

Šv. Kazimieras, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dekoras

Nors dabar šv. Kazimieras dažnai vadinamas „skaisčiuoju jaunuoliu“ ir pan., bet menine prasme gražioje ir turtingoje baroko epochoje jis buvo pirmiausia valstybės globėjas. Reiškia, kad jo rūpestis yra saugoti nuo karo, nuo vidaus ir išorės priešų, nuo maro. Dažniausiai valstybės šventieji ir yra karališkos giminės. Jau pats karaliaus statusas nuo pat pagoniškų ir antikinių laikų yra sakralus; taigi ir krikščionybėje pagrindiniai garsiausi valstybiniai globėjai, kurių svarba ypač iškyla kontrreformacijos laikotarpiu, yra karališko kraujo šventieji: vengrų šv. Steponas, čekų šv. Vaclovas, lietuvių ir lenkų – šv. Kazimieras, danų – šv. Kanutas. 

Kuo šv. Kazimieras patraukia tiek liaudį, tiek kilminguosius? Kas būdinga jo pamaldumui svečiuose kraštuose ir Lietuvoje?

Žinoma, kad LDK XVII a. jo užtarimo prašydavo artėjant priešui, esant karo grėsmei, jo pagalbos melsdavo siaučiant maro epidemijai. Net kai kurių vienuolijų knygose rašoma, kaip tas ar tas brolis pasveiko, nes meldėsi šv. Kazimierui. Į jį kreipdavosi ir sergantieji epilepsija. Yra dokumentuotų stebuklų, malonių, kurios priskiriamos šv. Kazimierui, kaip globėjui, kuris rūpinasi savo tauta.

Šv. Kazimierą kaip skaistumo globėją, gelbėtoją nuo visokių juslinių antpuolių daugiau akcentuoja italai. Įdomu, kad italai turi daugybę šventųjų, o kai 1636 m. Sicilijoje jį paskelbė globėju, nors tuo metu jau ten buvo 6 šventosios globėjos, tai karalaitis, toks vyriškas ir didvyriškas, vietos kilmingiesiems vaikinams labai tiko, padėdamas kovoti tiek su išorės priešais, tiek pasiūlydamas dvasinių ginklų. Italai nešiodavo škaplierių, ant kurio buvo pavaizduotos iš širdies augančios trys lelijos; jie šį medalikėlį nešiojo, tikėdami, kad jis gina nuo bet kokio juslinio antpuolio. Italo karštam kraujui tai buvo aktualus dalykas: užfiksuota tokių pasakojimų, kad vienai gražuolei viliojant, vyras pasimeldė šv. Kazimierui ir liko ištikimas savo žmonai. Lietuvoje tai neakcentuojama, labiau paplitę pasakojimai, kaip Kazimieras apsaugo nuo priepuolių, gelbsti nuo epilepsijos, migrenų. Vėliau pamoksluose pasirodė skaistumo dorybė, kad Kazimieras sutikęs verčiau mirti negu nusidėti; pamokslininkai mėgo tą retoriką,  tačiau malonių fiksacijose, votų aprašuose Lietuvoje tai neakcentuojama, kaip kad Italijoje.

Kaip vėliau vystėsi šv. Kazimiero kultas?

Šv. Kazimiero stebuklas prie Polocko. 1636 m., Fra Hilarione.

Liūdna, kad, žlugus valstybei, 1795 m. Lenkijai ir Lietuvai išnykus nuo žemės paviršiaus, 100 metų būnant carinėje priespaudoje, jo kultas buvo sąmoningai žlugdomas. Caristinė ideologija stengėsi sunaikinti būtent Kazimiero kultą, kadangi jis buvo valstybės globėjas. Šv. Kazimieras dažniausiai garsėjo kaip padėdavęs kovose su rusais, Polocke jėzuitai buvo pastatę bažnyčią atminti čia įvykusiam pagrindiniam Kazimierui priskiriamam kariniam stebuklui 1518 m., tad caro valdžia šią bažnyčią nugriovė, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią pavertė cerkve, kitas bažnyčias sugriovė.

Nepriklausomoje Lietuvoje šv. Kazimiero kultas atgimė, tačiau tai jau daugiau buvo susiję su nacionalinės tapatybės paieškomis. Šv. Kazimieras, lietuvis, valdovas, tampa jau nebe brolijų, o draugijų globėju; įkuriama Kazimieriečių vienuolija. Tačiau polėkio, kuris buvo būdingas baroko žmogui, nebėra. Pati šventojo ikonografija pasidaro paprasta, kukli.

Sovietmečiu kasmet, artėjant kovo 4 d., kokia „Tiesa“ ar „Komjaunimo tiesa“ nepatingėdavo išspausdinti neigiamų straipsnių apie tai, kad šv. Kazimieras buvo džiovininkas, paliegėlis; dažnai ateistinėje propagandoje jis pateikiamas kaip „tamsybininkų išmislas“. Net ir dabar dar galime rasti nemažai tokio mąstymo liekanų, klišinių frazių, kad jis nuobodus, silpnas, nieko nenuveikęs – tai citatos iš tarybinės literatūros, gal tik pateikiamos švelnesniu būdu. Taigi šv. Kazimiero kultas ne tik carinės priespaudos, bet ir sovietmečio yra tarsi sugniuždytas, deformuotas.

Kuo jis aktualus šiandienos žmonėms?

Kaip valstybės globėjas šventasis Kazimieras labai aktualus ir dabar. Sakoma, kad į jį labiausiai kreipdavosi visokių krizių laikais, o mes dabar išgyvename tiek ekonominę, tiek dvasinę krizę.

Kadangi šv. Kazimieras yra Vilniaus arkivyskupijos globėjas, per jo iškilmę prieš 20 metų vyko Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio ingresas į Vilniaus arkikatedrą, prieš keletą metų – vyskupo Arūno Poniškaičio konsekracija.

Dabar matome pastangų  atgaivinti šv. Kazimiero pamaldumą užuomazgas, ypač – Vilniaus akrikatedros administratorių, kunigų, vyskupų iniciatyvas atnaujinti šį gerbimą rengiant įvairius susitikimus, renginius. Deja, kol kas dar nematome didesnio liaudies polėkio, vyravusio baroko laikais.

2004–2005 m. minint vadinamosios neokanonizacijos, kulto oficialumo pradžios 400 metų jubiliejų, buvo išleisti keli leidiniai, rengtos parodos, katalogai, įvairūs renginiai, sulaukę nemažai dėmesio. Tai tikrai didelis žingsnis, tik gaila, kad pasiekė gana siaurą auditoriją. 

Dabar vykstančią Kaziuko mugę nebe visi jos lankytojai sieja su šventuoju Kazimieru. Kokia šios mugės kilmė, ar ji gimė kaip atlaidų dalis? 

Krikščionybėje gyvuoja tradicija, kad per atlaidus po liturgijos vykdavo kermošiai; ši praktika ateina jau iš viduramžių. Dokumentuose minima, jog turgų, vėliau Kaziuko mugę šv. Kazimiero dieną Vilniuje, tikėtina, pradėta rengti po 1604 metų, kai buvo švenčiamos šv. Kazimiero patvirtinimo šventuoju iškilmės. Kasmetiniai turgūs vykdavo Katedros aikštėje. Nuo 1901 m. caro valdžios nurodymu pradėjus statyti imperatorienės Jekaterinos II paminklą, turgus buvo perkeltas į Lukiškių aikštę.

Šv. Kazimiero iškilmė, minima kovo 4 d., beveik visada papuola į Gavėnios metą, tačiau iškilmės proga Gavėnia sustabdoma, ir nuo seno minimi Šv. Kazimiero atlaidai, kartu su jais vyksta ir Kaziuko mugė.

Kalbino Dalia Žemaitytė