Hinamatsuri – tai jau kelis šimtus metų Japonijoje gyvuojanti „lėlių šventė“, pasaulyje geriau žinoma kaip Mergaičių diena. Ji švenčiama kovo 3-iąją. Tądien tėvai sveikina savo dukras ir prašo joms laimės bei gerovės, kad jos augtų sveikos ir gražios. Ji dar vadinama Momo-no-sekku, Persikų žydėjimo, pavasario švente.

Ant raudonu audeklu (hi-mosen) apdengtos laiptuotos pakylos, kurią tėvai paprastai įrengia namuose, tam tikra tvarka išdėstomos dekoratyvios lėlės (hina-ningyo), reprezentuojančios imperatorių (Obina), imperatorienę (Mebina), jų palydą ir muzikantus, apsirengusius tradiciniais Heian laikotarpio (794–1185), paskutiniosios iš klasikinių Japonijos istorijos epochų, rūbais.

Taigi tai ne paprastos lėlės. Imperatorius ir imperatorienė sėdi pakylos viršuje, prabangaus geltono audeklo fone. Toks pat geltonas saulę primenantis audeklas už imperatoriškųjų sostų talpinamas ir tikrovėje. Imperatorienė vilki itin įmantrų dvylikos sluoksnių šilkinį kimono Juni-Hitoe, kuris dėvimas karališkųjų vestuvių ceremonijų metu.

Kitoje eilėje – trys dvaro damos, žemiau – dvaro muzikantai, grojantys būgnais, būgneliais, fleitomis. Greta jų – ir dainininkas, rankoje laikąs vėduoklę. Dar kiek žemiau – dvi lėlės, vaizduojančios ministrus, prie kurių stovi padėklai su maistu. O pačioje apatinėje eilėje – trys tarnai. Kartais vietoj ministrų sodinami samurajai.

Tiksli šio papročio kilmė neaiški. Tačiau žinoma, jog švente ji tapo Edo (1603–1867) laikotarpiu ir išpopuliarėjo būtent kaip mergaičių šventė, Hinamatsuri. Pagal vieną iš vyraujančių versijų, Hinamatsuri kilusi iš senovės Kinijos. Kaimo žmonės pagamindavę iš šiaudų lėlę ir paleisdavę ją pasroviui, kad ji nusineštų su savimi visas blogybes.

Kitaip jos kilmę aiškina sintoistų šventikai. Jie sako, kad kovo 3-ioji senais laikais buvusi apsivalymo diena. Žmonės pagamindavo lėlę iš popieriaus, paleisdavo ją į vandenį arba sudegindavo, taip atsikratydami savo nuodėmių, ligų, nesėkmių. Kaip bebūtų, abi šios versijos turi esminį panašumą – Hinamatsuri kildinama iš apsivalymo ritualų.

Hinamatsuri buvo viena iš nedaugelio švenčių, skirtų mažoms mergaitėms. Iki karo būdavo įprasta į jas pasikviesti mažųjų draugių. Su lėlėmis jos dalindavosi saldainiais ir kitu maistu. Kai kada  mergaitės pačios gamindavosi maistą – paprastai nedidelius tortus –, kuriuos aukodavo lėlėms. Hinamatsuri lėlių svarbą rodo tai, jog ištekėjusios merginos šias lėles pasiimdavo į naujuosius namus.

Pasibaigus šventei lėlės turėdavo būti kuo greičiau paslėptos, nes tikėta, jog priešingu atveju galėtų kilti bėdų: mergaitė ilgai neištekėsianti. Visuomenei supasaulietiškėjus nustota taip manyti, tačiau „atsisakymo“ principas išliko – po šventės iškilminga pakyla nurenkama, lėlės kruopščiai supakuojamos iki kitos šventės.

Dažnai pirmąjį lėlių rinkinį pirmosios Himatsuri, dar vadinamos Hatzu-zekku, proga anūkei nuperka seneliai. Lėlės brangios, todėl mergaitė dažnai paveldi mamos lėles. Kadangi butai Japonijoje maži, tapo priimtina dovanoti mergaitėms tik dvi pagrindines lėles – imperatorių ir imperatorienę. O vėliau, jei yra galimybių, kolekciją pildyti.

Lėlių atsisakymo (Nagashi bina) ritualas kai kuriose Japonijos šventyklose tebeegzistuoja ir šiandien. Antai Awashima šventykloje vakarinėje šalies dalyje, kuri ypač svarbi japonų moterims ir mergaitėms. Čia jos ateina prašyti vedybų sėkmės ir vaisingumo. O kovo 3-iąją pilnos valtys lėlių nustumiamos į jūrą.

Kad ir kiek būtų Hinamatsuri interpretacijų, šiandien tai tiesiog graži šeimos šventė, proga visiems pabūti kartu. Diena, kai žydi persikai, o tėvai džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais, nori juos pamaloninti. Būtent dėl šios priežasties netgi neturtingos šeimos parduodavo dalį savo turto, kad galėtų padovanoti savo dukroms lėlių.