Romualdas Požerskis. Monikos Požerskytės nuotr.

Fotomenininkas, Nacionalinės premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros menų profesorius Romualdas Požerskis – gyvybingas, veržlus, kūrybingas žmogus. 2011 m. pažymėjęs savo 60-metį (gimė 1951 m. liepos 7 d. Vilniuje, nuo dvejų metų gyvena Kaune), datą įamžinęs brandžiu, meniškai įtaigiu fotoalbumu „Lietuvos senamiesčiai. 1974–1985“, jis ilgai nešventė, su žmona Virginija išskrido į JAV. Amerikoje Romualdas ir Virginija sėdo į „Fordą“ ir per 21 dieną nukeliavo apie 7000 kilometrų, aplankydami San Franciską, Los Andželą, istorinį 66-ąjį kelią, Didįjį kanjoną, Mirties slėnį, užsukdami ir į garsiausią pasaulyje alternatyvaus meno reiškinių festivalį „Degantis žmogus“ (Burning Man), vykstantį Nevados dykumoje.

Tik spėjęs nusiprausti kelionės dulkes, R. Požerskis patyrė džiaugsmą po jubiliejaus – pasirodė antrasis, papildytas jo ir kolegos bei bičiulio Romualdo Rakausko albumo „Legendiniai Žalgirio vyrai“ leidimas. Kas nežino, tai – tik visiškas neišmanėlis ryžtųsi paskambinti, trukdyti Romualdams per krepšinio varžybas...

Tačiau šį kartą su fotomenininku kalbamės ne apie sportą. Fotografija, fotografijos, fotografijai... Įsitaisę šalia stalo, tarp albumų pritutintų lentynų, apžvelgiame R. Požerskio kūrybinį kelią, ilgėliau pasidairome svarbiausiose stotelėse. Po valandėlės Romualdas apie kolegas ir save pasakys: „Esame bendruomenė, fotografija mus pasirinko, mumis patiko, gražiai sugyvename.“

Žiūrėdamas albumą „Atminties sodai“, ypač fotografijų serijas „Atlaidai“, „Atminties sodai“, „Kaimo motyvai“ ir „Mažasis Alfonsas“, ne kartą stabtelėjau ir galvojau, kad žmones bei vaizdus įamžina savas, aplinką gerai jaučiantis, žemdirbio pasaulį pažįstantis, kaimiečio pasaulėjautai prijaučiantis fotografas. Kaip, būdamas miestelėnas, taip suartėjote su kaimu?

Vilnius. 1981. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Vilnius mano atmintyje neišlikęs, nes augau ir brendau Kaune. Įdomu, kad iš Kauno kilę labai daug fotografų. Kai Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis sumanė apskaičiuoti, susidarė įspūdingas sąrašas.

Mano jaunystės vasaros prabėgdavo Traksėdžių kaime, Šilutės rajone, pas mamos seserį. Nuošali, labai nutolusi vieta. Ten yra gyvenusi bei vietovę savo kūriniuose aprašiusi Ieva Simonaitytė. Aš irgi gėriau šilto pieno, uosčiau mėšlo, nejutau, būdamas miesto vaikis, jokio pasibjaurėjimo, tačiau tikrasis kaimo atradimas, pažinimas buvo sunkokas. Atlaidus pirmą kartą pamačiau 1973 metais, atsitiktinai važiuodamas pro šalį motociklu. Tuo metu fotografuodavau tik draugus. Žemaitijos kaimelis Varsėdžiai, plevėsuoja bažnytinės vėliavos, o mes, keli vaikinai, sėdime ant motociklų aukštais vairais, mano striukės rankovės specialiai apsiuvinėtos kutais... Susitikome lyg ir kito pasaulio žmonių, lyg ir kokių marsiečių... Vėliau nuvažiavau į Šiluvą, fotografavau. Kai po dvejų metų parodžiau keletą darbų Jonui Kalveliui, jis pasakė: „Tu jau artėji, bet tikrojo kaimo dar nematai...“ Tik trečiaisiais metais įvyko proveržis.

Tėvo mama buvo lenkė, su ja namuose kalbėdavomės lenkiškai, o lenkai tradiciškai religingi, tad Bažnyčia buvo arti. Bet viena yra matyti besimeldžiančius žmones, kita – juos fotografuoti. Nėra paprasta, nes kišiesi ten, kur iš tiesų neturi teisės dairytis. Žmogus bendrauja su Dievu, apmąsto savo gyvenimą, praeitį bei dabartį, o fotografas lenda su aparatu, trukdo. Reikia būti labai tvirtai apsisprendusiam, žinoti, kad privalai fotografuoti, nuotraukėlės savo malonumui neturi prasmės.

Kaip sekdavosi bendrauti su maldininkais?

Rakauskas, pavyzdžiui, prieš fotografuodamas kalbėdavosi su kunigais, drauge pasivaikščiodavo po šventorių, aš kontaktų neieškodavau, nes neturėjau paaiškinimų, kodėl fotografuoju. Buvo 1974–1977-ieji. Mušti negavau, tik kartą kaimietis įspėjo, kad neičiau pro centrinį išėjimą – sudaužys fotoaparatus... Vėliau atsirado pažįstamų, klebonai pasikviesdavo papietauti, bet niekas netardydavo, kam ir kodėl aš fotografuoju. Darbą pradėdavau nuo vaikų. Suaugusieji klausdavo: „Kam mano vakulius veizėji?“ Suprask, ar nenužiūrėsi. Aš atsakydavau: „Kad jūsų anūkai pamatytų, kaip gražiai meldžiatės.“ Jie suklusdavo, susimąstydavo, bet palikdavo mane ramybėje.

Žemaičių Kalvarija.1984. Iš ciklo „Atlaidai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Kodėl baigęs Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą nedirbote inžinieriumi, iš karto nuėjote į Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyrių?

Baigęs Kauno „Saulės“ gimnaziją, pasidaviau klasės draugų bangai, visi bičiuliškai parašėme pareiškimus, lengvai įstojome į KPI Elektrotechnikos fakultetą, pirmajame kurse mokiausi bene geriausiai grupėje, vėliau – blogiausiai... Mane sukrėtė ir pakeitė Kalantos įvykiai, kuriuos fotografavau. Buvau suimtas, išmetė iš komjaunimo, o anuomet tai prilygo išmetimui iš aukštosios mokyklos, vėliau ne kartą kratė butą. Mane užstojo fakulteto dekanas Stanislovas Masiokas, leido užbaigti trečiąjį kursą, užskaitė praktikos mėnesį. Vėliau, kad nereikėtų tarnauti Sovietų kariuomenėje, gulėjau ligoninėse... Kai sugrįžau studijuoti, mane supažindino su metais jaunesniu Virgilijumi Šonta, mudu labai greitai radome bendrą kalbą, supratome, kad mūsų gyvenimo tikslas – fotografija. Ir 1973 metų gruodžio 18 d. Statybos fakultete atidarėme savo pirmąją parodą. Taip sutapo, kad dalyvavome Kauno fotoklubo dešimtmečio vakarėlyje, o Aleksandras Macijauskas tuo metu kūrė Fotografijos meno draugijos Kauno skyrių. Taigi 1974 m. sausio 7 d. „Vakarinių naujienų“ dienraščio posėdžių salėje draugija buvo įsteigta. Dar vienas sutapimas – 1839 m. sausio 7 d. Paryžiuje, Mokslų akademijoje, buvo paskelbtas dagerotipinės fotografijos atradimas.

Visiškas paradoksas, kad už pirmąją parodą gavau komjaunimo, iš kurio buvau triukšmingai išmestas, garbės raštą. Dėstytojai tuo metu jau suprato, kad iš Virgilijaus ir manęs inžinierių nebus, į mūsų mokslus žvelgė geranoriškai atsainiai. Pradėjome dalyvauti užsienio parodose, mūsų pavardės pasirodė spaudoje. Sporto terminais kalbant, įšokome į greitąjį traukinį ir per dvejus metus tapome lietuviškos fotografijos rinktinės nariais, atsidūrėme pirmajame dešimtuke.

2002-aisiais Lietuvos fotomenininkų sąjunga išleido paties sudarytą bičiulio pomirtinį albumą „Virgilijus Šonta. Fotografijos“. Kuo įdomus, išskirtinis V. Šonta lietuviškos fotografijos kontekste?

Praėjusią vasarą skaičiau paskaitas apie Lietuvos fotografiją Latvijoje ir Čekijoje. Šonta buvo įvertintas kaip vienas iš geriausiųjų. Jo serijos tobulai vientisos, vizualiai išskirtinai šiuolaikiškos, jeigu kalbėsime apie šviesotamsą, kompoziciją. Socialiai gilus reportažas apie neįgalius vaikus „Mokykla – mano namai“, labai geri menininkų portretai, pavyzdžiui, liaudies skulptoriaus Liongino Šepkos ar fotografo Jono Kalvelio. Specifiški, šaltoki, dizainiški, labai estetiški Virgilijaus aktai. Šontą įrašyčiau į stipriausiųjų Lietuvos fotografų penketuką.

Vilnius. 1977. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Kas būtų kiti?

Netrukus bus keturiasdešimt metų, kai aktyviai fotografuoju, dalyvauju fotografijos gyvenime, tad kontekstą žinau, pirmiausia išskirčiau Antaną Sutkų ir Aleksandrą Macijauską. Sunku pasakyti, kuris stipriau išliks fotografijos istorijoje. Vienu metu Europoje labiau žinomas buvo Macijauskas, dabar daugiau keliauja, dažniau organizuoja savo parodas Sutkus. Tačiau atstovavimas Lietuvai yra laikinas dalykas, lyderių vardai gali keistis. Kalbant apie pačią fotografiją, palyginčiau su iš toli matomu peizažu – vaizdą sudaro keletas iš bendro reljefo iškylančių kalnų ar įmatomų medžių. Kai dairomės vietoje, visi, regis, panašūs, o žvelgiant iš Europos pakraščio ar Amerikos garsiausią judėjimą tesudaro keli žmonės. Ir tai galioja kiekvienam menui.

Ar garsioji Lietuvos fotografijos mokykla „tebežaidžia“ pasauliniame fotografijos kontekste, ar tai tik mums miela istorinė praeitis?

Įdomu, kad daugelis autorių dar gyvi, darbštūs, kūrybingi, tačiau praeities vėjelis jau dvelkia... Keičiasi kartos, koncepcijos, vyksta natūralus neigimo procesas, kuris anaiptol ne visada produktyvus. Karta, atėjusi po mūsų, šiuo metu nedomina pasaulio parodų kuratorių, galerininkų, kolekcininkų, žurnalų redaktorių. Garsūs specialistai vyresniųjų mūsų fotografų darbus atpažįsta iš braižo, iš lietuviškumo, o supanašėjimas su pasauliu nėra įdomus. Ta vizualinė kalba, kuria kalbėjo V. Šonta, A. Kunčius, J. Kalvelis, A. Macijauskas, R. Rakauskas, A. Sutkus, buvo įdomi. Mūsų bičiuliai čekai Vladimiras Birgusas, Daniela Mrazkova, naujosios kartos fotografų parodų neorganizuoja, apie juos nerašo. Lietuvoje daug straipsnių, mokslinių darbų, net knygų apie fotografiją, kuri svetur negirdėta. Tą patį galime pasakyti apie mūsų estrados dainininkus, kurie plyšauja TV ekrane ar rajonų kultūrų centruose...

Kartą pagalvojau apie fotodrakoną, kuris ryja savo uodegą... Fotografuoja visi, visur, viską. Ar fotografijos menui tokia perprodukcija į naudą?

Gyvename metą, kai fotografiją išmano visi, naudojasi vis tobulesnėmis technikos priemonėmis, kur pažvelgsi, – ten profesorius. Šiuo metu pagaminti kokybišką nuotrauką tikrai lengva. Mes iš negatyvo stengiamės sukurti tobulą fotografiją, darbas buvo tikrai sunkus, daug nuotraukų atsisijodavo. Be to, reikėjo turėti laboratoriją, medžiagų, o tai nemažai kainuodavo.

Kalbant apie šiuolaikinės fotografijos kokybę, vertinimo kriterijus, pažvelkime, kiek autorių kviečiama dalyvauti parodose užsienyje. Nedaug... Išgarsėti Lietuvoje, dalyvauti parodose, išleisti albumą nesunku, o štai svetur naujų vardų pripažinti niekas neskuba. Tad pastebimai autorių nepadaugėjo.

Pivašiūnai. 1987. Iš ciklo „Atminties sodai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Pakalbėkime apie mums atvežamas parodas...

Turime pripažinti kolegos Mindaugo Kavaliausko įdirbį, jo organizuojam festivaliui „Kaunas Photo“ autoriai atrenkami labai profesionaliai, atsakingai. Kauno fotografijos festivalis pasaulyje turi gerą vardą, čia apdovanojimų pelnę fotografai mielai priimami įvairiose pasaulio galerijose. Festivalio kokybės ženklas – pliusas, o minusas, kad Kaune stinga parodų erdvių. Dar viena bėda – festivaliai labai dažnai vyksta tuo pačiu metu, kažkodėl mieste niekas nekoordinuoja renginių datų.

Ką pasakytumėte apie meninės ir publicistinės fotografijos tarpusavio santykį?

Kai lietuviška fotografija pradėjo garsėti, įsitvirtino, pelnė prestižą, vienas iš reikalavimų buvo – nekurkime saloninės fotografijos. Išskyrus saloninę Vitalijaus Butyrino fotografiją, kuri pelnė daug tarptautinių prizų, tokios ir nebuvo. Piktorealistinė – piešta, režisuota, montuota – fotografija Lietuvoje lyg ir neegzistavo. A. Sutkus buvo socialinės fotografijos šalininkas, jis, Fotomenininkų sąjunga ir fotokritikai darė viską, kad tą kryptis taptų vyraujančia, buvo įamžinama tiek išliekamąją vertę turintieji, tiek greitai kintantys, kaip kad senamiesčiai, reiškiniai bei objektai. M. Kavaliausko festivalis irgi renkasi rimtąją, socialinę fotografiją, kuri pasaulyje pripažįstama, remiama. Kalbu ne apie vienadienę spaudos fotografiją, fiksuojančią, ką, kur ir kas nužudė, o apie apibendrintą, išgyventą, apmąstytą požiūrį į supančią aplinką. Tai dažniausiai nėra jaunų autorių darbai, tam reikia gyvenimiškosios patirties.

Mano Ir V. Šontos atvejai šiek tiek išskirtiniai, aš socialines temas rinkausi būdamas dvidešimt trejų metų. Važiavau į atlaidus, vaikštinėjau po senamiesčius, lankiausi vaikų ligoninėse, senukų prieglaudos, kapinėse... Lietuvos fotografijos mokykla labai greitai išvedė į gyvenimo studijų kelią, susiformavau tezę: pasaulis įdomesnis, negu tu įsivaizduoji. Pasauliui daug įdomiau kitos, negu asmeninės tavo problemos.

Laugaliai. 1987. Iš ciklo „Paskutinieji namai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Tačiau nepriklausomos Lietuvos jaunieji fotografai neitin socialūs? Nors temų – vežte vežk...

Kad fotografuotum Sąjūdžio įvykius, reikėjo būti gerai pasiruošusiam techniškai, sugebėti dirbti kaip fotoreporteris. Reikia vienu metu matyti bendrą planą, pastebėti įdomių, išskirtinių detalių, rasti vietų, iš kur suspėsi nufotografuoti. Ateina, pavyzdžiui, minia Vytauto gatve. Turi žaibiškai apsispręsti, iš kur geriausiai matysis masiškumas, tautinė atributika, dalyvių nuotaika. Kol jaunas fotografas svarstys, pamatys tik nugaras...

Politinių įvykių nefotografavo ir vyresnieji – A. Macijauskas, A. Sutkus. R. Rakauskas, A. Kunčius. A. Sutkus nufotografavo tik Lenino iškėlimą iš Lukiškių aikštės. Aš fotografavau, man tąsa buvo labai natūrali, nes ką tik buvau baigęs seriją „Atlaidai“, žmonių minios, masiškumas, jų bendravimas man buvo artima.

O Sausio 13-osios įvykiai...

Tą naktį Seime buvome du fotografai – Vilius Jasinevičius ir aš. Truputį vėluodamas atlėkiau iš Kauno, įšokau į vidų per tualeto langą, nors kiti fotografai jau buvo išprašyti – pernelyg pavojinga. Viduje išbuvau tris paras. Išlėkiau tik nufotografuoti žuvusiuosius, jų kulkomis suvarpytus kūnus. Tą dokumentika labai žiauri, mes – aš ir Algimantas Barzdžius – 1991-ųjų sausio gale ją viešai parodėme Laisvės alėjos „Mados“ languose, netoli Pieno centro. „Nemunas“ išleido mažą katalogą su Roberto Keturakio tekstu, ir visą mėnesį fotografijos netgi su sušaudytais, suluošintais žmonėmis iškabėjo. Buvome įsitikinę, kad rusų kareiviai išdaužys langus, bet taip neatsitiko. Ėjo minios žmonių, žiūrėjo, stovėjo nuo ankstaus ryto iki vakaro...

Lietuvai vienu metu atstovavo Žalgiris, o mums atmintinais istoriniais metais – Sąjūdis, žadinęs ir kėlęs Nepriklausomybės atkūrimo žygin, puoselėjęs tautinę savigarbą. Man pasisekė, fotografavau istorinius įvykius.

Esate įspūdingas ilgaamžis! Fotografuodamas įamžinote net Žalgirį...

Taip, „Žalgirį“ irgi. Jeigu kalbame apie krepšininkus (juokiasi).

Merkinė. 1982. Iš ciklo „Atlaidai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Jeigu gerai pamenu, ne kartą ketinta išleisti lietuviškų fotoaktų albumą. Kokia situacija?

Pirmiausia apie tai prabilo Laima Skeivienė, kuri keletą metų buvo Fotomenininkų sąjungos pirmininkė, ji norėjo išleisti komercinį albumą, bet tikriausiai pritrūko energijos. Ne taip seniai apie aktų knygą prabilo spaustuvininkas Saulius Jokužis, jam talkino, medžiagą rinko A. Macijauskas, šviesaus atminimo Skirmantas Valiulis, tačiau paaiškėjo, jog nėra tiek fotografijų, kad sudarytum žanrų įvairovę, kryptis, stilistikas istoriškai atspindintį albumą. Aktų fotografų nedaug – Rimantas Dichavičius, A. Macijauskas, V. Šonta, R. Rakauskas, aš... Jeigu nekalbėsime apie kelis pabandymus. Aktas – labai sunkus žanras.

Kas pačiam yra akto fotografavimas? Gražiausio Dievo kūrinio įamžinimas? Formos ir šviesos duetas? Psichologizmo, subtilių gelmių ieškojimo albume „Miražų dosjė“ mažokai, keletas panelių Jus net užsipuolė, kad žvilgsnis į moterį lyg į daiktą...

Fotografuota ir 1978, ir 1990, ir 2005-aisiai metais, būta smalsumo, noro įvaldyti šviesos ir formų sąlyčius, man patiko plastiškas kūnas ir daiktai, rūsiai, pastatai. Darbą su modeliais pavadinčiau kaip savo pamokas. Nerūpėjo man psichologiniai niuansai, su modeliais bendravau mažai, fotografuodamas nekreipiau dėmesio, kiek žiūrovai įmatys erotikos, ką kalbės apie etikos niuansus. Drastiškumo galbūt esama, tačiau ribos neperžengiu. Kai klausiu savęs, kodėl išleidau tokį albumą, atsakau, kad tai – protestas, pasakymas, kad esu drąsus, nebijau, žengiu ten, kur kiti neina, galvoja, jog negalima, draudžiama, nepatogu. Ar taip jau svarbu, kas ir ką pasakys? Taip galėčiau paaiškinti logiškai, bet realiame gyvenime viskas kitaip. Būna, atsikeli, ir nieko kito nemąstai, kaip realizuoti turimą idėją. Ir važiuoji su modeliu, fotografuoji. Tas noras atsiranda iš aukščiau, jis veda, be jo aš išvykos neorganizuoju. Jokio skirtumo, ar tai būtų atlaidai, ar senamiesčiai, ar aktas. Būna, metu visus darbus ir skubu fotografuoti Vilniaus senamiestį. Kodėl? Nes ta diena tam skirta... Nors fotografijų niekas neužsakė, honoraro negausiu. Bet nevažiuoti negaliu. O tie aktai... Nufotografavau, ir viskas. Nebeįdomu.

Tiems, kurie sako, kad „Miražų dosjė“ nepavykusi, meniškai silpnesnė mano knyga, atsakau trumpai: argumentuokite, pagrįskite savo nuomonę. Patinka, nepatinka – tokios formuluotės man nerūpi. Pagaliau pasižiūrėkime, kiek ir kokių akto albumų turime Lietuvoje...

Iš ciklo „Mažasis Alfonsas“, 1997. Romualdo Požerskio nuotr.

Fotomenininkai bene rečiausiai fotografuoja vieni kitus, kažkas sakė, kad rašytojai – dažniausiai. Kaip čia yra?

Aš fotografuoju tuos, kurie man įdomūs, su kuriais bendrauju. Atėjęs į fotografiją nutraukiau ryšius su studijų draugais, man artimi kolegos, su kuriais kuriame fotografiją, organizuojame parodas, leidžiame albumus, diskutuojame.

Ar kadras dažniau pasišaukia fotomenininką, ar jį galima ir prisijaukinti, palengvėle prisipratinti?

Pasakysiu, kuo skiriasi profesionalas nuo mėgėjo. Mėgėjas nufotografuoja peizažą, kažkokį juoką, patikusią netikėtą situaciją, o profesionalas žino, ko ieško, laukia, kada pamatys. Taip Stanislovas Žvirgždas tą patį peizažą gali fotografuoti dešimtis kartų, o A. Macijauskas ieškoti rakurso turguje. Ar R. Rakauskui visada reikalinga obelis sužydėdavo? Ir važiuodavo vėl po metų... Profesionalai dirba labai kryptingai, mėgėjai fotografijos istorijos neturi.

Kai kurios Jūsų fotografijos man panašios į flamandų tapybos darbus...

Man labai artimas Breigelis, mėgstu Boschą. Kai fotografavau besimaudančius, stengiausi, kad į kadrą įtiltų kuo daugiau aplinkos, kokios nors bažnyčios bokštelis. Tuo metu poveikį darė XVIII a. prancūzų dailininkų grupė, kurie tapydavo kraštovaizdį, kažkokius griuvėsius, upes, ežerus, besimaudančius, gulinčius žmones. Klasikinė realistinė dailė.

Tapytojams lengviau, fotografuojant reikia, kad sektųsi, susiklostytų palanki situacija. Būna, nuvažiuoji į gražią vietą, o nėra žmonių.

Klaipėda. 1984. Iš ciklo „Lietuvos senamiesčiai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Lietuvos senamiesčiai. 1974–1985“ – grįžimas prie archyvų. Rezultatas džiugina. Ar sunku buvo atrinkti fotografijas?

Kai 2005 metais leidau albumą „Atminties sodai“, sudariau skyrių „Senamiestis“ ir galvojau, kad tai viskas, neturėjau vizijos, jog grįšiu prie temos. Kai G. Česonis pasiūlė išleisti albumėlį apie senąjį Kauno senamiestį, pradėjęs žiūrėti radau daug medžiagos, tada perėjau prie Vilniaus, Klaipėdos, nuskenavau ir sutvarkiau apie 700 kadrų. Atrinkti, sumažinti padėjo A. Macijauskas, R. Rakauskas ir Tomas Pabedinskas. Taip buvo sudaryta knyga, parengta paroda. Neseniai Kauno senamiestį vėl perfotografavau su juostiniu fotoaparatu „Horizont“, tačiau pradėjęs peržiūrėti nerandu gerų kadrų. Tepaguli, palaukia, subręsta. Konjakui ir fotografijai laikas suteikia subtilaus skonio.

Kas neįdomu, ko niekada nesinorėtų fotografuoti?

Neįdomi kūryba be jausmo, energijos, emocijų, man artima aistringa, dinamiška, informatyvi, plastiška fotografija. Jeigu nuotrauka subraižyta, nekokybiška, tai ji tokia ir yra, jeigu ji nuobodi – tai nuobodi. Man fotografija prilygsta mažam apsakymui ar net poezijos kūriniui. Šiaip ar taip fotografijos vizualumas ją skaitant akimis, išgyvenant juk nusakomas žodžiais. Kaip poezijos rinkinys susidaro iš atskirų eilėraščių, taip fotografijų serijos ar albumo visumą irgi suvokiame iš pluošto nuotraukų.

Tvirtai užėmęs starto poziciją serija „Pergalės ir pralaimėjimai“, po to pasirinkote jaunam žmogui netikėtų, skaudžių temų: „Vaikų namai“, „Paskutinioji ligoninė“. Kas paskatino?

Pačiame pavadinime užkoduota esmė – gyvenime labai daug pralaimėjimų, bet labai mažai pergalių. Per pralaimėjimus mes stiprėjame ir siekiame pergalių. Aišku, laimi tik keli motociklininkai, menininkai irgi kasdien nevaikšto laurais vainikuoti. Man buvo mieli gausmas, benzino kvapas, tepalai... Prieš varžybas motociklininkai labai gražiai, spalvingai rengdavosi, o grįždavo visi vienodi – purvini, žemėti. Toks pasaulis man patiko, buvo artimas.

O skaudžios temos? Kaip sovietmečiu buvo draudžiami aktai, taip nebuvo ir skausmo, ką jau kalbėti apie dramatiškus senolių gyvenimus... Fotografuodamas protestavau prieš neteisybę, visuomenės abejingumą, laikraščių tylėjimą. Dvejus metus fotografavau ir nerodžiau niekam, nesakiau net bičiuliams. Seriją paviešinęs, 1987 m. Taline laimėjau „Gintaro krašto“ bienalės Didįjį prizą.

Kai pirmą kartą nuvažiavau į senelių namus prie Vilniaus, valandą sėdėjau lauke ir galvojau, kaip įeiti, ką sakyti, nuo ko pradėti. Tais laikais dar nebuvo draudimų, baimės, leidimų, paprašiau seselės, ir tiek. Man pasisekė – vežė išmaudytą moteriškę, ji man pasiūlė obuolį, pirmi kadrai buvo stebuklingi... Ten lankantis negalima skubėti, reikia bendrauti, kalbėtis, prisijaukinti aplinką ir žmones. Deja, nuvažiavęs po penkerių metų neberadau nė vieno savo personažo... Ir pradėti iš naujo nebenorėjau.

Laugaliai, 1984. Iš ciklo „Paskutinieji namai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Kada susitikote su 90 centimetrų ūgio Alfonsu Mickumi, kaip prasidėjo serija „Mažasis Alfonsas“ kūrimas?

Alfonsą užtikau vaikštinėdamas po Šilutę, pasiūliau nuvežti, kur reikia, ir jis pasirinko autobusų stotį. Tai buvo 1992-aisiais. Vėl sugrįžau tik po penkerių, pamatęs Janinos Lapinskaitės dokumentinį filmą, kuris priminė Alfonsą. Susitikę mudu gražiai pabendravome, Alfonso 70-mečio proga jį pirmą kartą gyvenime nuvežiau prie jūros, lapkritį – prie jo artimųjų kapų. Alfonsas buvo spalvinga asmenybė, nuo vokiečių slėpėsi rūsyje, rusai jį ketino sušaudyti už dainelę apie Staliną, vėliau iškilo tremties pavojus.

1991-aisiais mažasis Alfonsas narsiai saugojo Seimą. Kai jam atjungė elektrą, Alfonsas parašė prezidentui Valdui Adamkui, ir teisybė buvo atkurta. Alfonsas vargo, neturėjo kur gyventi, apie tai buvo parašyta rajono laikraštyje. Atsirado geras, nepanoręs įsivardyti žmogus, kuris atvežė dviejų kambarių su veranda namuką, o šaldytuve puikavosi „Metaxa“ butelis. Prisidėjau, kad Alfonsas gautų tą namelį, įkurtuvių proga abu išgėrėme po taurelę.

Radau universalią, labai gerą temą. Ir kaimiečiai susirenka, ir gyvuliai šalia, ir girtuoklių nestinga, ir grabštukų pasitaikydavo... Daug įvairių istorijų, o ir Alfonso gyvenimas aprašymo vertas, jeigu kas surinko faktus. Kai Alfonsas mirė, buvau Nevados dykumoje. Jį fotografavau dešimt metų, serija rodyta Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje...

Beržoras. 1988. Iš ciklo „Atminties sodai“. Romualdo Požerskio nuotr.

Kokie šio meto darbai, nauji kūrybiniai sumanymai?

Reikėtų atskira knygute išleisti seriją apie Alfonsą, turiu medžiagos albumui apie Sąjūdį, kuriame būtų vieno menininko žvilgsnis į istorinius įvykius, džiaugiuosi, kad išėjo „Legendiniai ŽALGIRIO vyrai“, norėčiau padirbėti prie „Atlaidų“, nes laukia dėžė skenuotinų kadrų atrankai.

Archyvo tvarkymas irgi atima daug jėgų, kai dirbu, išsėdžiu ištisas dienas iki nakties. Praėjusią žiemą spausdinau tikras, bromsidabro popierinės fotografijas. Deja, jau neliko, kas tokias spaudžia, galiu pabendrauti tik su A. Sutkumi, R. Vikšraičio laborantu Vilniuje. A. Macijauskas savo laboratoriją perdavė VDU Šiuolaikinių menų katedrai, kuri įsikurs buvusio restorano-klubo „Amerika pirtyje“ patalpose.

Kodėl fotografija Jums svarbiausia iš menų?

Kalbėčiau apie tikėjimą. Paklausk religingo žmogaus, kas yra tikėjimas, atsakys: „Tikiu, ir tiek“. Taip ir aš bei mano kolegos – tikime Fotografija. Esame bendruomenė, Fotografija mus pasirinko, mumis patiko, gražiai sugyvename.

Kitas šiuo metu man svarbus darbas – dėstymas VDU. Gera dirbti su smalsiais, daug keliaujančiais, užsienio kalbas mokančiais jaunais žmonėmis. Perteikiu žinias, mokau klasikinės technikos abėcėlės, kad jie sėkmingai įgyvendintų savo modernias idėjas.

Kalbino Vidmantas Kiaušas

Kovo 7 d., trečiadienį,  17 val.  „Prospekto“ galerijoje, Vilniuje atidaroma fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Lietuvos senamiesčiai (1974-1985)“.