Archyvinė nuotrauka iš tarpukario Lietuvos pranciškonų gyvenimo

Kada kalbama apie Pranciškų Asyžietį ir jo suburtąją vienuoliją, dažniausiai, žinoma, minimi du dalykai: neturtas ir brolybės dvasia. Tai tarytum nesikeičianti pranciškonų vėliava. Jų tapatybės, jų misijos pagrindas ir skiriamasis ženklas. Netgi tada, kai praktiniame savo gyvenime vienuolija ima stokoti šių bruožų, tas dvejetas žūtbūt išlenda į dienos šviesą ir neduoda ramybės. Lyg kokia lemtis ar nepagydoma liga.

Ką gi, nė vienas kitas senasis vienuolių ordinas savo pavadinime neturi taip aiškiai, raidiškai išreikšto ir užantspauduoto brolybės idealo – Ordo Fratrum Minorum. Mažesniųjų brolių ordinas. Ankstyvieji pranciškonų šaltiniai tiesiog mirgėte mirga nuo to žodžio – brolis. „Aš, mažasis brolis Pranciškus“, – prisistato savo laiškuose Asyžiaus šventasis, deklaruodamas savo tapatybę, o kartu ir savo mokiniams nepalikdamas kitos galimybės priklausyti jo sekėjų gretoms. Mažojo brolio titulas gali pakvipti asketine programa ar labai siaurais individualaus šventumo siekiais. Tačiau Pranciškus galvojo ne tik apie asmeninį vienuolio mažumą ir broliškus santykius vienuolijos viduje. Pranciškoniškoji brolystė nuo pat pradžios formuojasi kaip visą žmonių giminę ir visą kūriniją saistantys ryšiai. Kaip bendra priklausomybė Dievui ir iš to kylantis visų mūsų susietumas. Kas nežino garsiosios „Kūrinijos giesmės“, kurioje Pranciškus broliais ir seserimis išvadina saulę ir žvaigždes, ugnį ir vandenį, vėją ir orą, pagaliau net mirtį, nes ji esanti palaiminga tiems, kurie vykdo Dievo valią. Kitame tekste, aukštinančiame vienuoliškas dorybes, Pranciškus teigia, kad šventasis klusnumas „žmogų atiduoda šioj žemėj kiekvienam, – ne tik kitiems žmonėms, bet ir naminiams gyvuliams, visiems žvėrims“. Todėl kai girdime, kad Pranciškus sakė pamokslus paukščiams, o į Gubijo vilką kreipėsi meiliais žodžiais „Broli vilke“, turėtume atpažinti čia ne šiaip gamtos mylėtojo sentimentus, bet kryptingą nusistatymą paklusti Dievo nulemtai mūsų giminystei su visa kūrinija.

O štai citata, pamokymas, kuris būtų ypač aktualus mūsų laikais, kada net Bažnyčia užsikrėtusi greitų rezultatų, apčiuopiamybės manija, kai be jokių užuolankų žmogiškieji ryšiai matuojami pelno ir naudos kriterijais. Tarp vadinamųjų „Perspėjimų“ savo pirmiesiems sekėjams yra ir tokie Pranciškaus žodžiai: „Palaimintas vienuolis, kuris myli savo silpną, sergantį ir niekuo jam nenaudingą brolį lygiai taip, kaip sveiką, stiprų, iš kurio gali turėti naudos. Palaimintas, kuris lygiai myli ir gerbia savo brolį, kai jo nėra, kaip ir tuomet, kai jis yra, ir kuris nepasakys nieko jam už akių, ko negalėtų geraširdiškai pasakyti į akis.“

Iš seniausių Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo aprašymų, iš garsiųjų „Šv. Pranciškaus žiedelių“ būtų galima parinkti daug mielų pavyzdėlių, kaip broliavosi pirmieji pranciškonai ir kaip skrupulingai jų mokytojas paisė visuotinio broliškumo principų. Viskas puikiai pažįstama ir tapę klasika. Tie paveikslai tebeįkvepia rašytojus ir dailininkus, filmų kūrėjus, tebekaitina kraują kiekvienam Pranciškaus sekėjui. Kai kas iš jų galbūt mokosi. Jų dėka tebesilaiko pranciškonų žavesys ir trauka.

Archyvinė nuotrauka iš tarpukario Lietuvos pranciškonų gyvenimo

Tačiau bet kuriuo atveju kirba mintis: ar ne per daug čia viskas lengva ir paprasta? Neįmantri, sakytum, net banaloka pranciškoniškojo brolybės idealo motyvacija, taip pat jokių prieštaravimų nesudrumsta broliška meilė, kuri plūsta iš pranciškoniškų šaltinių, gali sukelti įspūdį, kad susiduriame su anomis aplinkybėmis pamėgta religine retorika ar tiesiog svajonėmis, kurios gimsta egzaltuoto, šiek tiek ekscentriško žmogaus vaizduotėje, o vėliau išauga į fantastišką rūmą, gražią ir malonią pasaką.

Kitaip tariant, ar visa, kas apgiedota ankstyvojoje pranciškonų literatūroje, buvo tikras dalykas?

Dalis pačių pranciškonų visada turėjo saugų atsakymą: netrukus po savo mirties Pranciškus Asyžietis imtas laikyti angelu iš Apokalipsės. Tai galėtų reikšti, kad, atlikęs žemėje jam Dievo skirtą unikalią užduotį, jis toliau lieka kaip susižavėjimo ar garbinimo objektas, bet ne realus pavyzdys, kurį galėtum imti ir nukopijuoti. Tikras ar legendinis pirmųjų pranciškonų gyvenimas tuomet įgyja daugiau prarastojo rojaus statusą, nei laikytinas realia siekiamybe. Galima remtis ir teologine prielaida, kad tobula ir nepakartojama Pranciškaus brolystė bei kitos dorybės skelbiamos kaip tikrovė ne per „kūną ir kraują“, o per visišką atsidavimą Kristui ir klusnumą jo Evangelijai. Rodos, niekam kitam, išskyrus Pranciškų, krikščioniškoji tradicija nebuvo priskyrusi ypatingo „Kristaus veidrodžio“ titulo. O kai veikia tokie mechanizmai, protingiausia turbūt nutilti. Juk būtų juokinga skaityti, pavyzdžiui, šventųjų gyvenimus iš „Aukso legendos“, vis užmetant akį į istorijos ar gamtos mokslų vadovėlį.Jeigu reikėtų rinktis anos literatūros pavyzdį Pranciškaus broliškumo esmei iliustruoti, pirmenybę atiduočiau trumpam epizodui su raupsuotuoju, kurį aprašo Tomas iš Celano. Kitaip negu evangelijose, čia nėra nuorodos į stebuklingą išgydymą ar kokį dvasinį praregėjimą. Dar tuomet, kai gyveno „pasaulio dvasia“, Pranciškus sutiko kelyje raupsuotąjį ir sukaupęs visas jėgas, kad įveiktų pasibjaurėjimą, apkabino ir pabučiavo jį. Tai nebuvo spontaniškas, emocijų nulemtas gestas. Vėliau savo „Testamente“ Pranciškus prisimins, kad jam buvę neapsakomai koktu vien žiūrėti į raupsuotuosius. Jis neieškojo stebuklo ir negalvojo apie dvasinio tobulėjimo pakopas. Dostojevskio Kristus, bučiuodamas didįjį inkvizitorių, galbūt išreiškia užuojautą ir atleidimą, ir tai didinga. Pranciškaus bučinys yra absoliučiai tuščias, niekinis, be jokios aiškios naudos. Kone mazochistinis aktas. Bet jis parodo antrąją visų saldžių ir sklandžių pranciškoniškų brolysčių pusę – tai, kad jos niekada nebus normalaus, sveiko, socialiai naudingo gyvenimo programa.

Pradėjęs narplioti pranciškoniškosios brolybės peripetijas, praleidau turbūt svarbiausią klausimą. Ar mums, pirmiausia turbūt krikščionims, iš tiesų tebėra svarbu kažin kaip gaivinti ir sureikšminti šv. Pranciškaus ir jo mokinių dvasingumo taisykles, motyvuoti save vadinamosios broliškos meilės pastangoms ir žūtbūt įtikinti save, kad nieko nėra gražiau, brangiau, krikščioniškiau už suvokimą, kad esame vieni kitiems broliai ir seserys Kristuje? Nesunku pastebėti, jog bažnytinė brolystės retorika kartais pasitinkama sarkastiškai, girdi, ne jums po visų kryžiaus žygių bei inkvizicijų suokti, kad esame viena Dievo vaikų šeima. Brolybės lozungus aukštai kėlusios revoliucijos, kaip žinome, greitai baigdavosi kartuvėmis ir lageriais. Mūsų netolimoje praeityje tokie ideologiniai štampai, kaip „broliškų tautų šeima“ ar „broliškos komunistų partijos“ apskritai subanalino ir sukarikatūrino pačią broliškumo sąvoką. Pagaliau nemaža dalis žmonių šiais laikais kratosi religinės pompastikos, nepasitiki gražbylystėmis, nuvalkiotais štampais, o juk būtent šioje kategorijoje tarp kitų atsiduria ir broliškumo retorika. Dar kitiems ji paprasčiausiai dvelkia nenuoširdumu ar gūdžia, svetima senove.

Archyvinė nuotrauka iš tarpukario Lietuvos pranciškonų gyvenimo

Prisipažinsiu, kad pats esu linkęs vengti bažnyčioje to gražaus, stipraus evangelinio kreipinio „broliai ir seserys“, išskyrus tam tikras progas, kai jis turi nustatyti ypatingą situacijos svarbą. Man taip pat nepatinka gana neseniai į madą atėjęs visuotinis pranciškonų titulavimas „broliais“, tarsi perkėlus į mūsų dienas „Šv. Pranciškaus žiedelių“ leksiką automatiškai pagausėtų ir pasiilgtos pranciškoniškos dvasios. Jeigu jau kažin kada žinota, kad habitus non facit monachum, t. y., kad abitas nepadaro vienuolio, tai juo labiau žodyno pakoregavimas nepridės jokiam pranciškonui tikrumo. Esu skaitęs, jog Osmanų imperijos laikais Kroatijos kaimuose nuo persekiojimų besislapstantys pranciškonai vilkėdavo paprastų valstiečių drabužiais ir konspiraciniais sumetimais žmonių būdavo vadinami nei tėvais, nei broliais, o dėdėmis. Mažesniųjų brolių tapatybė dėl to, rodos, nenukentėjo. Pranciškoniškoji tradicija Kroatijoje tebėra išskirtinai gyva.

Dažnoje Amerikos parapijoje kunigas savo parapijiečiams sako: „Brangūs draugai“. Mes šyptelėtume, iškart prisiminę visokius sovietmečio renginius. Bet gaila, kad kreipiniui „drauge“ užkirstas kelias mūsų bažnyčiose. Draugais vadino vienas kitą pirmieji jėzuitai, o savo ordiną titulavo draugija, kompanija. Kitaip tariant, įdiegė Bažnyčioje chebros principą. Ankstyvaisiais viduramžiais vienuolių cistersų tradicijoje išvystyta ištisa krikščioniškosios draugystės mistika. Ir tai senesnis dalykas negu mažesnieji broliai. Man pačiam draugo sąvoka atrodo labiau atspindinti evangelinių santykių idealą, nes draugystėje nėra užuominos į kraujo ryšį, į duotybę. Draugais tampama, jie laisvai ir rizikingai pasirenkami, jie užauga draugystei. Tuo tarpu brolio nei renkiesi, nei susikuri – jis yra, ir viskas. Netgi be rizikos.

Šitaip besitraukiant tolyn nuo broliškumo apoteozės, staiga atsiranda tas kone paskutinis šansas išgelbėti mažesniųjų brolių pašaukimą. Pranciškus Asyžietis turėtų neužliūliuoti mūsų svajonėmis apie visuotinio broliškumo viešpatiją, kitados gyvavusią po jo sparnais ir laukiančią savo atgimimo valandos. Pranciškoniškoji brolybės tiesa išsilaisvina iš savo klampumo ir miglos ne čiauškant su paukšteliais ir inscenizuojant „Žiedelius“. Šią tiesą regiu susijusią ne su palaima, bet su našta, išbandymu, dedamą šalia kitų mažesniųjų brolių dvasingumo paradoksų.

Archyvinė nuotrauka iš tarpukario Lietuvos pranciškonų gyvenimo

Prisiminkime, kad meilę ir broliškumą Pranciškus priskyrė švento klusnumo dorybei. Savo „Testamente“ jis sako: „Kai Dievas man davė brolius“. Žmogus ne savo valia ir noru atiduodamas kitiems žmonėms – broliams – ir netgi žvėrims, kurie irgi broliai. Tas ryšys tikrai nepanašus į draugystę, karališkąjį santykį, ar į jėzuitišką bendraminčių chebrą; jis neturi nieko bendra ir su filantropijos dorybe, kuri siekia sukilninti žmonių santykius. Tai veikiau primena Pranciškaus pamiltojo kryžiaus logiką, kažin kokį pasmerktumą, kurio negali išvengti atsivertęs Evangeliją ir siekdamas priklausyti Kristui. (Beje, panašiai atsiranda ir neturtas bei kitos pranciškoniškos dorybės). Anas pasidygėjimo kupinas bučinys raupsuotajam labai tiksliai nusako, kaip padaromas brolis. Pirma, negu kitas tampa dangumi, jis iš tiesų turi būti pragaru, – taip galėtume apibūdinti pranciškoniškos brolybės anatomiją, prisimindami garsųjį Satre‘o posakį.

Dėl savo evangelinės kilmės ši brolybė lydima paradoksų, kurių tiek vakar, tiek šiandien apstu ir kitose mažesniųjų brolių gyvenimo srityse. Ne tik raupsuotojo pabučiavimas, bet ir brolystė su žvėrimis, su gamtos gaivalais, su mirtimi išeina už normalaus, teisingo, visuomenei naudingo elgesio ribų ar paprastų humanistinių susitarimų. „Kūrinijos giesmėje“, tame pranciškonizmo himne, kalbama apie Viešpaties šlovę, kuriai palenkiama visa, kas egzistuoja. Kitas motyvas – pati Evangelija, Kristaus žinia, kuri, pagal Pranciškų, negali palikti neužpildžiusi nė menkiausio mūsų būties kampelio.

Čia tiktų pavyzdys iš pranciškonų istorijos Vilniuje. Gedimino laikais jie buvo įsikūrę kažin kur Žemutinės pilies teritorijoje ir tarnavo didžiajam kunigaikščiui kaip patarėjai bei raštininkai. Nežinia, ar buvo sakoma valdovui „broli Gediminai“, bet galima suponuoti kažin ką panašaus, jeigu jau pats Pranciškus broliavosi su Egipto sultonu. Vis dėlto mažesnieji broliai Martynas ir Ulrichas Vilniuje ims atvirai tyčiotis iš pagoniškų papročių, ir pats brolis Gediminas pasmerks juos žiauriai mirčiai. Dar po dviejų dešimtmečių čia supleškės visas pranciškonų konventas su penkiais gyventojais. Tokia tad mažesniųjų brolių išpažįstamos brolybės kryptis bei tikslas – nukryžiuotojo Kristaus triumfas. Vilniškės istorijos dėsnis kartosis daugybę sykių, nors nebūtinai taip žiauriai. „Broli muse“, – taria Pranciškus tinginiaujančiam vienuoliui, nes Dievas juk liepė dirbti.

Bet kadangi esame lengvučių vasaros dvelksmų apsupti, gal užteks paradoksų, kraujo bei rūstybės. Turiu baigdamas papasakoti, dėl ko tebetikiu pranciškoniškos brolybės tikrumu ir tebelaikau ją ne tik šventine vėliava ar populistiniu lozungu. Tiesa, tai nebus didingi žygdarbiai kaip anų Vilniaus brolių kankinystė ar kas nors iš prarastojo „Žiedelių“ rojaus. Neturiu nė solidžios buvimo vienuolyne praktikos. Iš arčiau teko pažinti tik kelis pranciškonų namus, dar keliuose teko svečiuotis. Jeigu tose vietose pats sau imsi fantazuoti apie tariamą autentišką Pranciškaus dvasią ir lauksi ten giminystės bei karštos meilės iš pirmo žvilgsnio, labai greitai būsi nuviltas. Viršininkas vienuolyne tebėra viršininkas. Visų panašus rudas abitas nepridengs tiesos, kad visi ten labai skirtingi, ir ne tik amžiumi ar charakteriais. Kažkas kyla sėkmės, išsilavinimo, autoriteto laiptais, o kažkam tenka blaškytis, nerealizuoti savęs, kęsti vidinius ar išorinius priekaištus. Diena iš dienos būdami po vienu stogu, visi puikiai pažįsta vienas kito silpnybes bei trūkumus. Vieni susibičiuliauja, kiti taip ir lieka tarpusavyje šalti. Šalia visada laukia vienuoliškoji celė lyg kokia sielos bei kūno slėptuvė nuo broliškumo pertekliaus. Tų vyrų buvimas vienoje valtyje tikrai labiau primena kažin kokią lemtį, neišvengiamybę, o ne džiugų išsilaisvinimą, sielos šventę. Panašiai būna ir tada, kai mažesnysis brolis išeina į pasaulį ir mėgina Pranciškaus pavyzdžiu broliuotis su visa kūrinija. Pasimėgavimo nedaug.

Kam to reikia, paklausite? Brolybės, kuri kitą sykį išlaikoma sukandus dantis. Tik formaliai ar vos ne per prievartą. Kam visa tai? Dievo Karalystei, ko gero, atsakytų Pranciškus. Tos, kuri tai mumyse, tai šalia mūsų, tai atėjusi, tai dar tik ateisianti, tik pažadėta. Bet galbūt ir dar kai kam.

Beveik prieš tris dešimtmečius Kretingoje, kai tenykštis pranciškonų vienuolynas tebebuvo kraštotyros muziejumi ir niekas nesitikėjo, kad mažesnieji broliai vėl sugrįš į savo celes, miesto pakraštyje, Rytų gatvėje, stovėjo dviejų aukštų mūrinis namas, kuriame glaudėsi du vyrai. Broliukai pranciškonai. Vargana dalis to, kas buvo likę iš prieškarinės Kretingos pranciškonų gvardijos. Namą jiems slapčia buvo nupirkę jų kolegos iš Toronto. Vyresnysis namo gyventojas, brolis Paulius, priklausė ordinui nuo prieškarinių laikų ir pasiliko vienuoliauti be vienuolyno, nors dauguma kitų broliukų išsisklaidė, sukūrė šeimas. Brolis Paulius visą gyvenimą buvo batsiuvys. Name Rytų gatvėje jis buvo įsirengęs dirbtuvėlę, į kurią plūsdavo kone visa Kretinga su savo kiaurais, nukleiptais batais. Brolis Paulius už darbą neimdavo nieko. Dirbtuvėlė buvo ir jo miegamasis, ten tvyrojo baisi klijų, prakaito, senos odos smarvė, kuri pripildydavo ir visą pranciškonišką rūmą. Kitam širdies džiaugsmui brolis Paulius laikydavo bites. Medus irgi iškeliaudavo dovanai.

Paskui, kai jau buvo grąžintas senasis vienuolynas, brolis Paulius persikraustė ten su visa savo įmone, aviliais ir batais. Ir ten neužsidarydavo nuo lankytojų jo celės durys, o baisusis dvokas rietė nosis jaunajai pranciškonų kartai. Kažkuriame leidinyje apie Kretingos pranciškonus yra brolio Pauliaus nuotrauka. Plika galva, susigūžęs vienuolių choro suole. Atrodo, išliko ir jo abitas, turbūt dar prieškarinis, iš storiausio milo, toks neperšaunamas.

Kitas iš Rytų gatvės buvo brolis Bronius. Jau pokario metų pranciškonas, sakydavome – pogrindinis. Nors visą amžių buvo nuo galvos iki kojų bažnytinis žmogus, lygiai garbino ir Lietuvą, partizanus, „Kroniką“, „Laisvės Lygą“. Vienu metu Kretingoje jis karšino šešis ar septynis paliegusius senuosius broliukus. Pats kasdien virė jiems sriubą. Išlydėjo amžinybėn. O šalia jis sėkmingai rengė naujų pranciškonų medžioklę. Žiūrėdamas į jį norėjai būti mažesnysis brolis. Visi, kurie paskui šauniai vedė vienuoliją, perėjo per jo rankas. 1988 metų vasarą pasistatęs palapinę prie Kretingos vykdomojo komiteto savaitę tęsė bado streiką, kad būtų grąžintas vienuolynas. Tai vos nekainavo jam gyvybės, bet vienuolyną atidavė. Ten paskui jo celė buvo „laisvas plotas” visiems, kam vienuolyne pasidarydavo liūdna, ar vieniša, ar per sunku. Keldavosi net naktį, kad paguostų kokį naujoką suskaudusia širdele ar važiuojančiu stogu.

Brolį Bronių prisimena ir Vilniaus Bernardinų senbuviai. Niekas kitas nemokėjo taip paprastai ir išmintingai perskaityti kasdienių įvykių. Pas jį eita tartis ir dėl meilės reikalų. Turėjo retą pamatymo, užtarimo, svetingumo dovaną. Likęs vienas, melsdavosi ir su didžiausiu kruopštumu nėrė staltieses, servetėles, velykinius viščiukus, kuriuos išdalindavo kaip apdovanojimus.

Trečiasis pranciškonas, kurio brolybė nustebino, buvo tėvas Liudas, kunigas, jau minėtame Toronto mieste. Aukštaitis nuo Šimonių. Į vienuolyną Kanadoje atėjęs per „plechavičiukų“ gretas, per „dipukų“ stovyklas ir Anglijos fabrikus, per prėską kunigavimą vyskupijoje. Kai kas sakė, kad ir per nelaimingą meilę. Gal dėl to jam baritonu užtraukus „Karvelėli mėlynasai“, šiurpas eidavo per nugarą nuo tikrumo. O šiaip turėjo gražia, tvarkinga rašysena priraitytų pamokslų krūvelę, iš kurios sekmadieniais atsirinkdavo, ko reikia. Parapijiečiai jo klausėsi, kad ir besikartojančio. Trečiadieniais leisdavo atsipūsti vienuolyno virėjai ir pats imdavosi šeimininkauti. Be jokių gudrybių. Vakarais girdėdavau jį šlepsint koridoriumi ir tikrinantį, ar saugiai užrakintos visos durys. O iš pat ryto, kai vienuolynas dar snaudžia, jis keliaudavo į bakalėjos parduotuvę už kampo parnešti naujų laikraščių. Paskui virdavo visiems pirmąją kavą. Ir taip be paliovos daugybę metų. Netgi po patirto insulto. Nepasakyčiau, kad pats tėvas Liudas kaip nors būtų sureikšminęs savo patarnavimus. Laikė tai kasdieniu mažmožiu ar pareiga, kaip ir darbą fabrikuose.

Visi anie trys mažesnieji broliai jau pas Viešpatį, tai ir galima apie juos pasakoti nesibaiminant asmeniškumų. Kiti prisimintų ar iš knygų ištrauktų savus pavyzdžius, paveikslus, istorijas. Jų tikrai yra, kitos jau ir girdėtos. Ko labiausiai bijojau nuo pirmosios eilutės, tai nemažą dalį pranciškoniškų kalbų ir tekstų persunkusio saldumo, egzaltacijos, tiesiog snobizmo. Tai, man rodos, nuveda klystkeliais svarstymus, ką mums yra palikęs Pranciškus Asyžietis ir ką reikštų būti jo mokiniu. Žinoma, į klystkelius veda ir kitos aplinkybės. Galų gale pasimeti ir būni priverstas pripažinti, kad brangiausios, autentiškiausios pranciškonizmo tiesos nelabai pagaunamos ir parodomos. Iš tiesų lyg vasaros dvelksmas.

Bet vieną šio klausimo aspektą laikau tikrai akivaizdžiu ir patikimu. Brolybė Pranciškui buvo daugiau ir sunkiau už troškimą gyventi skaidrioje santarvėje su žmonėmis ir visa kūrinija. Savo pašaukimo pradžioje svajojęs apie kankinio mirtį už tikėjimą, juo toliau, juo labiau jis ims linkti į kankinystę, kuri reiškia būti broliu tarp kitų brolių. Nuolankiai pakelti, ištverti kitą ir kitus be jokios naudos, tik paslaptingos ir miglotos Dievo Karalystės labui.

Bet ir paliekant visą naudą tik Dievui, per tokią kankinystę, kaip ir per kiekvieną kitą, ateina į mūsų pasaulį gražūs ir paprasti dalykai. Panašūs į brolio Pauliaus sulopytus batus, brolio Broniaus meilumą ar tėvo Liudo sriubą. Užuominų daug. Jos skelbia amžinojo Dievo garbę. Jos džiugina mūsų žiemas ir vasaras. Kartais atveda į Kristaus glėbį, ko labiausiai ir geidė Pranciškus Asyžietis, kai jam buvo duoti broliai.

Pranešimas skaitytas Prancūzų kultūros centro renginių cikle „Vasaros dvelksmas“