„Anksčiau išeivija mums daugiausiai asocijavosi su JAV, Kanada, šiek tiek – Lotynų Amerika. Bet per pastarąjį dvidešimtmetį situacija labai pasikeitė – daug žmonių išvyko į Europos šalis“, – duodamas interviu pabrėžė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) pirmininkas Kęstas Pikūnas.

Išvykęs studijuoti į Didžiąją Britaniją, bet pasilikęs ilgesniam laikui įsitraukė į lietuvišką veiklą, tapo Pasaulio lietuvių jaunimą vienijančios organizacijos vadovu. Šiandien K. Pikūnas daugiausia laiko praleidžia Lietuvoje, o vienas pagrindinių jo rūpesčių – liepos mėnesį Lietuvoje vyksiantis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, kuriame tikimasi sulaukti 3 tūkstančių jaunų lietuvių iš viso pasaulio ir Lietuvos.

Su „Bernardinai.lt“ Kęstas Pikūnas sutiko pasikalbėti apie pastangas burti po pasaulį pabirusį lietuvių jaunimą bei besikeičiančią visų lietuvių, gyvenančių užsienyje, situaciją, naujų tikslų ir veiklos idėjų paieškas.

Pasaulio lietuvių jaunimo organizacija įsikūrė prieš 40 metų. Jos pagrindinė idėja, kaip ir turbūt daugelio išeivijos organizacijų, buvo kovoti su okupacija, išlaikyti pasaulio lietuvių tautiškumą ir pilietiškumą. Kaip pasikeitė PLJS per pastaruosius 20 metų, kai keitėsi žmonės, kartos, aplinkybės?

Kai prieš porą metų buvau išrinktas į naują PLJS valdybą, maniau, jog gerai supratau darbo specifiką ir potencialą, bet nesinorėjo apsiriboti tuo, kad pagrindinis darbas būtų gana miglotas pasaulio lietuvių jaunimo atstovavimas ar keletas renginių be jokios ilgalaikės vizijos. 

Mano akimis, PLJS veikla kurį laiką buvo bandymas išlaikyti savo tapatybę kaip „lietuvybės hobi“. Tačiau tai nebuvo ką nors naujo kurianti veikla, kaip, pavyzdžiui, buvo iki 1990–1991 m. Tuomet lietuvių bendruomenės būrėsi, norėjo kai ką keisti, siekti ir turėjo aiškų, konkretų, visus vienijantį tikslą – laisvą Lietuvą. Po nepriklausomybės atkūrimo apibrėžtas ir aiškus tikslas, mano galva, įgavo kiek kitų spalvų tapo daugiau asmeniškas.

Man pačiam teko dvylika metų gyventi Didžiojoje Britanijoje. Ilgai apie vietos lietuvių veiklą nedaug ką žinojau, tik tai, apie ką perskaitydavau spaudoje, ir nelabai įsivaizdavau, kas ir kaip vyksta. Tikrai nesijaučiau esantis lietuvių bendruomenės dalis, nes turbūt tuo metu nelabai to ir reikėjo. Laikui bėgant, pamačiau, kad organizuojami lietuviški renginiai, koncertai, pasibuvimai gali patenkinti toli gražu ne visų skonį ir interesus.

Neretai savęs klausdavau: „Kas toliau?“ Žmonės keičiasi, ateina nauji lyderiai, bet sukurti tęstinumą ir ilgalaikę pridėtinę vertę yra be galo sunku. Tam reikalinga aiški strategija, tarnaujanti žmogui, ir daug kantrybės.

Tačiau dabartinis laikas yra gana įdomus, nes pasaulio lietuvių gyvenime „atgyja“ Europa. Anksčiau išeivija mums asocijavosi su JAV, Kanada, šiek tiek – Lotynų Amerika. Bet per pastarąjį dvidešimtmetį situacija labai pasikeitė – daug žmonių išvyko į Europos šalis. Su vadinamuoju „nutekėjusiu protu“ nieko nebuvo daroma – žmonės išvažiavo, siekė savo tikslų, susikūrė gyvenimus, o lietuvių bendruomenė tokia, kokia buvo – jiems nebuvo reikalinga, galbūt jie nematė pridėtinės vertės sau.

Ar galima sakyti, kad dabar PLJS turi savo tapatybę, žino, kokią pridėtinę vertę gali duoti?

Organizacija labai įvairi. Kai pirmą sykį nuvažiavau į PLJS kongresą Lotynų Amerikoje, – buvau apstulbęs. Suvažiuoja įvairių kartų, iš įvairių šalių, kartais visai kitokio gymio, bet lietuviais save laikantis jaunimas. Ir kiekviena bendruomenė turi savų problemų, savų norų – kaip juos sujungti ir kažką bendrai daryti?

Sunku atsakyti, ar PLJS šiandien kuria pridėtinę vertę žmogui. Pasaulio lietuvių jaunimo bendruomenė yra kuriama, išgyvena pereinamąjį laikotarpį nuo atstovavimo – prie veikimo. Prisimenu ir kai pirmą kartą atvažiavau į Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimą, kur turėjau pristatyti Pasaulio lietuvių jaunimo veiklą, interesus ir t.t. Nors PLJS turi atstovybes 31 šalyje, kalbėti už visus pasaulio lietuvius būtų tiesiog neteisinga. Vien Jungtinės Karalystės jaunimo sąjunga vienija keturis tūkstančius narių, kurie visi skirtingi, turi savo veiklos sritis, pomėgius... Todėl svarbu sukurti organizaciją, kuri būtų visų, o ne saujelės į siaurą tinklą susibūrusių „atstovų“, tarpusavyje padiskutuojančių, kažką nusprendžiančių.

Sąjungos stiprybė priklauso nuo to, kiek užmezgama naujų ryšių, įkuriama bendruomenių, kiek pridėtinės vertės ji sukuria nariui. Per pastaruosius metus tai pavyko gana sėkmingai, atsirado daug naujų veiklų ir interesų grupių, įsikūrė nemažai naujų bendruomenių.

Bendruomenė turi siekti įvairovės, skatinti skirtingas veiklas ir koja kojon eiti į priekį su laiku. Principai, kurie galiojo ir buvo priimtini prieš kelis dešimtmečius, ne visada yra priimtini šiandien. 

Kaip bendruomenės keičiasi: ar jos auga, plečiasi, o gal silpsta?

Yra labai įvairiai. Yra sąjungų, seniai įsisteigusių ir seniai dirbančių, kurios dėl žmonių kaitos buvo apmirusios – taip jau nutinka visuomeninėje veikloje. Todėl svarbu kurti tokius tinklus ir bendruomenes, kurios vienytų įvairių pomėgių ir sričių specialistus. Pavyzdžiui, Brazilijoje lietuvių bendruomenė yra be galo didelė, bet ji nepaliko tokių žymių pėdsakų kaip JAV bendruomenė. Kartą teko apsilankyti latvių kaime, Brazilijoje, kuris išlikęs beveik toks, koks buvo prieš šimtą metų. Kodėl? Nes pagrindinis žmones vienijantis dalykas buvo religija ir tikėjimas, todėl jų gyvenimui didelės įtakos Latvijos nepriklausomybės atkūrimas nepadarė, nes šalies laisvės siekis galbūt nebuvo vienintelis jų bendruomenės ramstis. Bet tai – tik mintis kitoms mintims.

Lietuvių situacija kitokia. Lietuvių bendruomenė Brazilijoje nunyko. Dažnai lietuvių sukurtas erdves perimdavo atvykę lenkų ar kitos tautos atstovai. Todėl, manau, svarbu, kad bendruomenė, sąjunga ar klubas turėtų bendrą pamatą, ant kurio laikosi. Pavyzdžiui, paprastas pavyzdys – fotografai Londone yra subūrę didžiulį savo tinklą, jie dalijasi, bendrauja, gal jiems mūsų (PLJS) nereikia, bet mes bendradarbiaujame, atrandame bendrų taškų ir taip jaučiame vieni kitų pulsą. Žinojimas, kiek ir kur fotografų, menininkų, verslininkų, kitų profesijų atstovų yra, ryšių su šiais tinklais palaikymas ir yra „globalios Lietuvos“ kūrimas.

Kaip suprantu, dabar bendruomenių „pamatu“ nebegali būti kažkoks abstraktus patriotiškumas, tautiškumas, išreiškiamas tautiniais drabužiais, dainomis ar šokiais. Jungiamasis dalykas turėtų būti labiau praktinis, realesnis?

Aš manau, kad jeigu turi praktinį požiūrį ir praktinį darbo veikimą, turi daugiau išliekamosios vertės. Tautiniai rūbai, šokiai, dainos – puiku. Lotynų Amerikos šalyse – tai vienas iš svarbiausių dalykų, išlaikančių lietuvius kartu. Bet tai nereiškia, kad šis būdas yra vienintelis išlaikyti lietuvybę, nes ką tik į užsienio šalį atvažiavę žmonės dažniausiai to nenori.

Ir čia išryškėja Lietuvos supratimo, įsivaizdavimo problema. Pavyzdžiui, vienos „išeivijos bangos“ suvokia Lietuvą širdimi, o vadinamieji „ekonominiai emigrantai“ labiau racionaliu protu, pagrįstu klausimu: „kas man iš to“? Kad žmonės to klausia ir save atranda vienoje ar kitoje veikloje yra puiku. Šiandien yra daug krepšinio lygų, verslo, meno klubų ir pan. – žmonės jungiasi pagal interesus. Kaltinimo, kad tu neprisidedi prie bendruomenės, dėl to esi blogas – neturėtų būti. O ir lietuvių užsienyje bendruomenės, mano galva, turėtų keistis, nors tai sudėtinga dėl įvairių kultūrų, emigracijos bangų, amžiaus skirtumų. Tai yra didžiulis, ilgai trunkantis darbas.

Situacija kiekvienoje šalyje ar lietuvių bendruomenėje labai skirtinga. Europa neturi tiek daug visų išeivių ir emigracijos bangų, nėra tiek daug dipukų (kaip Šiaurės Amerikoje), jai pakankamai lengva, be jokių barjerų ar nusistovėjusių tradicijų, naujai kažką daryti ir kurti. JAV yra galbūt kiek sunkiau, šalis yra didelė, ten daug lietuvių, veikia parapijos, įvairios organizacijos ir t.t. Bet visi dirba dėl vieno tikslo. Visi nori jaustis kaip namie, būti priimti, suprasti ar išklausyti. Manau, kad bendruomenės tam turėtų sudaryti sąlygas.

Ar PLJS jaučiami skirtumai tarp jaunimo, kuris yra išeivių trečios ar ketvirtos kartos palikuonys ir tų, kurie patys neseniai išvyko?

Jaučiami, žinoma. Ypač šalyse, kuriose gyvena įvairių „bangų“ išeiviai. Jaunimo bendruomenėse, kurios buvo suburtos po karo, jas perėmę tų įkūrėjų palikuonys dažnai yra kartu užaugę renginiuose, šventėse, susitikimuose, juos jungia bendros patirtys, todėl naujam žmogui įsilieti nėra taip paprasta. Šiuo metu, manau, nėra tiek daug progų seniesiems ir naujiesiems emigrantams bendrauti. Be to, skiriasi ir žmonių mentalitetas, kultūrinė aplinka, atvažiavę iš Lietuvos nežino visų nerašytų taisyklių, iš pradžių į juos gali būti žiūrima įtariai. Bet tas atstumas tirpsta.

Kaip pastaruoju metu pamėgau sakyti –„visos bendruomenės yra skirtingai vienodos“. Pavyzdžiui, mano universitete studijavo 60 tautybių žmonės ir buvo akivaizdu, kad visi mieliau bendrauja „savose grupelėse“, kuriose jie randa dalelę savęs. Serbai bendrauja su serbais, anksčiau atvažiavę – su anksčiau atvažiavusiais, tie, kurie jau „prasimušę“, bendrauja su tais, kurie kažko pasiekę. Jeigu kažkuriam jaunesniam studentui pasiseka, jis priimamas į grupę.

Kaip lietuvių bendruomenė atrodo greta kitų? Gal yra kokių etaloninių bendruomenių pavyzdžių?

Kai kurios bendruomenės, kurias, pavyzdžiui, mačiau ar tiesiogiai buvau susidūręs gyvendamas Anglijoje (prancūzai, danai) jau turi tradicijas, jų organizacijos veikla gana aiški, yra hierarchija, bendruomenė gauna finansavimą tiek iš savų narių, tiek iš vyriausybės, kuria pridėtinę vertę nariui. Mes dar to nepasiekiame, bet pamažu ta linkme dirbame. Nors bendraujame su Lietuvos institucijomis pakankamai daug, mūsų sistema dar nėra sukurta ir ištobulinta taip, kad veikla būtų akivaizdžiai naudinga visoms pusėms.

Kokia galėtų ta sistema būti? Nuo ko reikėtų pradėti, ko trūksta?

Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Sulipdyti kuriančią ir bendraujančią Lietuvos diasporą yra laiko ir įdėto darbo klausimas. Dirbtinai sukurtos sistemos ar strategijos nieko nepakeis, visa tai turi ateiti iš širdies, kuriant pridėtinę vertę visiems. Tam reikalingas nesavanaudis mentalitetas ir teisingi, tinkami žmonės.

Kartais galbūt viena ar kita veikla, gal net bendruomenė turi numirti, kad prisikeltų iš naujo. To nereikia bijoti. Bet tas prisikėlimas turi būti labai aiškus ir sudėliotas, organizacija pati turi būti stipri, kad, pasimokiusi iš nuosmukio, padarytų išvadas ir dirbtų toliau. Būna daug iniciatyvų, kurios su gerais žmonėmis iškyla labai aukštai, pritraukia begalę naujų žmonių, įgyvendina įvarius projektus, dėl ko ganėtinai daug žmonių sugrįžta į Lietuvą dirbti ir gyventi. Ilgainiui pasikeičia žmonės, veikla nutrūksta ir vėl reikia pradėti iš pradžių.

Be to, darbas su jaunimu yra sudėtingas, nes jaunuoliai dažnai visko nori greitai: greitos karjeros, pripažinimo, sėkmės ir pan. Jeigu to negauna – nusivilia ir išeina kitur. Todėl labai svarbu sukurti erdvę, kurioje jaunas žmogus galėtų kurti ir atrasti save.

Prieš keletą metų buvo nuspręsta steigti Pasaulio lietuvių jaunimo atstovybę Lietuvoje. Kodėl ir ar tai pasiteisino?

Įkurdami atstovybę Lietuvoje, kad ir kaip biurokratiškai tai skambėtų, priartėjome prie organizacijų Lietuvoje, galime daryti bendrus projektus su jaunimo organizacijomis, dalyvauti bendroje veikloje ir matyti, kaip jie gyvena. Juk Lietuva mums yra atspirties, mus jungiantis taškas. 

Turėdami atstovybę Lietuvoje, artiname lietuvius ten ir čia. Sugrįžę žmonės turi kur užsukti, gali ateiti į biurą. Idealiu atveju tikimės pasiekti, kad ateityje PLJS atstovybė Lietuvoje galėtų rengti daugiau mainų programų, organizuoti įvairias praktikas, padėti norintiems išvažiuoti pasitobulinti ar pagelbėti sugrįžtantiems iš užsienio, koordinuoti kitas veiklas. Tai labiau techninis žingsnis, kuris, mūsų nuomone, labai sėkmingas.

Mums kaip Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai buvo svarbu kurti dialogą ir dalintis patirtimi: buvome pradėti kviesti į įvairias darbo grupes bei iniciatyvas ir pamatėme, koks nemažas atotrūkis yra tarp čia ir ten gyvenančių lietuvių.

Veikdami Lietuvoje, mes galime pamažu parodyti kitas išeivijos spalvas, juk ji apima gerokai daugiau nei dvigubos pilietybės klausimas, ar kad gyvendami svetur esame žinomi ne vien dėl nusikaltimų, jog lietuvių bendruomenė yra įvairi. Kiekvienoje šalyje galima atrasti unikalių dalykų ir nušviesti, kokie lietuviai yra Gruzijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ar bet kur kitur. Tikiu, kad žmonės nori bendrauti ir bendradarbiauti, tik svarbu nebijoti ir atsiverti vieni kitiems. Tik tuomet galima pradėti veikti ir kurti kartu.

Dažnai išvykusius žmones buvo bandoma sudėlioti į klišes: „ekonominiai emigrantai“, „uždarbiautojai“, truputį vėliau pastebėta, kad išvažiuoja ir daug studentų, mokslo, meno, verslo žmonių, prabilta apie „protų nutekėjimą“. Kaip į tokius stereotipus reaguoja patys išvykusieji? O gal ir jie turi „nepagrįstų Lietuvos įsivaizdavimų“ ir vertinimų? Kaip tą pakeisti?

Lietuvos žiniasklaida pasaulio lietuvių gyvenimą nušviečia atmestinai ir labai komercializuotai, t.y. publikuojamos tos žinios, kurios labiausiai patraukia auditoriją ar dėl jų parduodama daugiau laikraščių, bet ši praktika paplitusi kone visose pasaulio šalyse. Man atrodo, kad lietuviams, kurie yra ten, mažiausiai įdomu, kas, kur, kokį nusikaltimą padarė. Nebūtų teisinga teigti, jog visi britai mus vertina kaip blogus žmones, darančius nusikaltimus ar pan. Toli gražu taip nėra. Aišku, į mus žiūri kaip į iš Rytų Europos atvykusius, ieškančius geresnio gyvenimo ar savirealizacijos, lygiai taip pat, kaip žiūri į slovėną, rusą, lenką ar bet kurios kitos šalies pilietį.

Bet norėčiau pasidžiaugti, kad pastaruoju metu žiniasklaidoje jau daugėja įvairesnių istorijų iš lietuvių užsienyje gyvenimo. Galbūt tai yra ir dėl to, kad pačios lietuvių bendruomenės suaktyvėjo, „atsistojo ant kojų“, pradėjo siųsti spaudos pranešimus, informuoti apie savo veiklą. Tai yra augančios bendruomenės požymis.

Kartą manęs klausė, kokios yra tos dvi Lietuvos? Kokia čia ir kokia ten? Jos vienodos: Lietuvoje yra chuliganų, yra ir ten chuliganų. Menininkų yra ir čia, ir ten. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip parodoma, akcentuojama. Iš tiesų negatyvios žinios dar labiau didina atstumą tarp žmonių ir kuria neigiamus stereotipus.

Todėl vienas iš šią vasarą Lietuvoje vyksiančio Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo tikslų ir yra mažinti tą atstumą, parodyti, kad nors mes esame su skirtinga patirtimi, galbūt skirtingu mąstymu, galbūt kiek kitokia pasaulėžiūra, bet mes visi esame lietuviai „nuo to paties plūgo kilę“. Daugelis dalykų mums yra suprantami ir suvokiami net neįvardijant jų, apie juos nešnekant – suformuoti mūsų tėvų kultūros.

O žodis „emigrantas“ – niekam nepatinka ši sąvoka. Tai – mažai ką sakantis, gal net nieko nereiškiantis žodis.

Kas gyvenant svečioje šalyje motyvuoja būti ir išlikti lietuviu?

Natūralu, kad daugelis išvažiuoja norėdami geresnio gyvenimo sau ar savo šeimai. Šiandien esame laisva tauta ir turime galimybę rinktis. O išlikti lietuviu kitoje šalyje visų pirma, manau, motyvuoja psichologiniai dalykai. Manau, visi skirtingu laiku apie tai susimąsto – vieniems tai ateina po metų, dvejų, kitiems – po dešimtmečio. Pavyzdžiui, mano mamos pusbroliui ta mintis atėjo tik sulaukus brandaus amžiaus.

Vieni svetur niekada nepasijaučia kaip namie, kiti gal net nejaučia tokio poreikio – gyvename kosmopolitiškame pasaulyje – tai taip pat daro įtaką. Pasaulis pasidarė mažas: cepelinų ar lietuviško alaus gali nusipirkti didžiosiose parduotuvėse, gali dažnai parskristi namo, į Lietuvą. Jeigu pasakyčiau, kad visi išvykusieji nori grįžti, – komentatoriai rašytų, jog tai – nesąmonė. Jei sakyčiau, kad niekas nenori grįžti – dauguma atsakytų, jog Lietuva mums visada brangi. Tai klausimas be atsakymo. Aš pats tikėjau, kad po ketverių studijų metų sugrįšiu į Lietuvą, bet užtrukau ilgiau nei dešimtmetį.

O dėl pačios lietuviškos veiklos... Nedrįsčiau teigti, kad visi nori į ją jungtis, bet nesakau, jog visi nori nuo jos atsiriboti. Tik dabar žmonės renkasi pagal savo interesus. Vieniems pakanka švenčių, šokių, dainų ar proginių suėjimų. Keliaudamas Lotynų Amerikoje pamačiau, kad Lietuva iki šiol daugeliui atrodo kaip pasakų šalis. Bet šiandien dažnas žiūri iš praktinės pusės: nori susidraugauti, megzti kontaktus, ieškoti karjeros galimybių. 

Manau, svarbu ir jau ten gyvenančių lietuvių nuostatas apie lietuvišką veiklą keisti. Tai padaryti gali tik dirbdamas ir rodydamas savo pavyzdį. Svarbiausia – dirbti kartu ir neužsidaryti savame rate. Tą mes ir bandome daryti. Jei kuriam „globalią Lietuvą“ – reikia stengtis, kad visiems būtų gerai. Norisi, kad bendruomenė didėtų, įgautų kuo daugiau spalvų, būtų kuo platesnė, prie jos jungtųsi kuo daugiau žmonių. Viskam savas laikas. Svarbu parodyti galimybę, kaip užsienyje gyvenantis lietuvis gali realizuoti save.

Klausinėjo Agnė Markauskaitė