Suaugę žmonės žaidžia įvairius žaidimus, kai kuriuos iš jų – kaip manipuliavimo kitais būdus – yra aprašę psichologai. Viskas žinoma. Knygų mugė seniai pasibaigė. Patriotų premija įteikta pirmąją pasibaigusios mugės dieną, vasario 23-ąją. R. Gerbutavičius išvadino R.Šepetys gerbėjus suvaikėjusiais irgi jau senokai. Tai ko dar burbu?...

Apie tą premiją žiniasklaidoje skelbta informacija: „Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos organizuojamo patriotinių ir pilietinių knygų konkurso nugalėtojomis tapo Rūta Šepetys ir Nomeda Marčėnaitė, informuoja Krašto apsaugos ministerija. [...] Šiais metais Patriotų premijų laimėtojus išrinko konkurso vertinimo komisija, kurią sudarė Antanas Gailius (pirmininkas), Rasa Drazdauskienė, Donata Mitaitė, Ugnė Naujokaitytė, Valdas Rakutis, Kęstutis Urba ir Loreta Žvironaitė-Udrienė. [...] Vertindama knygas komisija atsižvelgė į kūrinio pilietiškumą ir patriotiškumą, kūrinio aktualumą, meninę, edukacinę ir išliekamąją vertę.[...] Apdovanojimų ceremonijoje krašto apsaugos ministrė padėkas įteikė ir Klaudijui Driskiui ir Gintarui Dručkui už knygą „Sutemų keleiviai“ („Tautos paveldo tyrimai“) bei Petrui Venclovui už romaną „Kartybių taurė – iki dugno“ („Naujosios Romuvos fondas“). Šios knygos taip pat pretendavo į Patriotų premijas suaugusiųjų kategorijoje.“

Cituojama ir krašto apsaugos ministrės R. Juknevičienės kalba premijos įteikimo ceremonijoje: „Dvidešimt metų laukiau, kada atsiras tokia knyga kaip R. Šepetys „Tarp pilkų debesų“. Pasaulio žmonės sužinos apie tragišką Lietuvos istoriją. Ši knyga tapo ledlaužiu ir išnešė žinią pasauliui apie tą skaudų mūsų šaliai laikotarpį“.
Nepatriotiška, negražu priešintis ministrės valiai, bet sužinojusi balsavimo (o jis vyko internetu) rezultatus, komisijos nariams parašiau tokį labai impulsyvų elektroninį laišką: „Gerbiamieji, suprantu, kad balsavime lemia dauguma. Bet vis dėlto noriu, kad būtų girdima ir mažuma. Man gėda dėl šito sprendimo net ne todėl, kad apdovanojame popsą. Sakykim, premija ne literatūrinė. Man gėda dėl to, kad apdovanojame, paskelbiame patriotiška melagingą knygą. Suprantu, kad autorė nemelavo sąmoningai, bet melas, parašytas be piktos valios, o tiesiog neišmanant, tiesa netampa, jis vis tiek yra melas. Man gėda prieš tuos, kurie patyrė ne holivudiškai melagingą tremtį, o perėjo tikrosios tremties pragaro ratus. Norėčiau, kad komisijos Pirmininkas, motyvuodamas sprendimą, pasakytų ir šitą mano nuomonę. Žodžiu mane parėmė ir Kęstutis Urba (tikiuosi, jis prisijungs ar dar papildys šitą mano laišką). Galbūt su manim sutiks ir jau pasisakiusi Loreta. Aš prašau, kad ši nuomonė būtų paskelbta. Gėda nebūna kolektyvinė. Man, kaip komisijos narei, asmeniškai gėda ir noriu atsiprašyti visų, ką toks komisijos sprendimas įžeidžia“.

Aišku, supratau, kad tokio laiško komisijos pirmininkas viešai perskaityti negali, aš ir pati jokiu būdu nenorėjau pažeminti R. Šepetys. Ji rašo taip, kaip moka, kaip mano reikalinga rašyti. Jai turiu tik vieną, bet, mano nuomone, rimtą pretenziją: knygai – o ji vis dėlto apsimeta realistiškai papasakota istorija – verkiant reikėjo ano laiko tikrovę išmanančio redaktoriaus. Tada joje Sibiro kalinės nebūtų naudoję dekoratyvinės kosmetikos, spaudę prie krūtinės pirmąją karo vasarą Sibire gauto laiško su Lietuvos pašto ženklu, niekas jų prie Laptevų jūros nebūtų laidojęs aprengtų dar iš Kauno atsivežtais ir lagamine išsaugotais šventadienių rūbais, o vargšai jų vaikai prie tos pačios D. Grinkevičiūtės aprašytos jūros nebūtų skaitę Dikenso ir t. t., ir pan. Redaktoriaus darbo apimtys čia didžiulės, tačiau tai atlikti buvo būtina. Visa tai sakiau ir per posėdžius. Beje, apie daugybę prasilenkimų su tiesa R. Šepetys romane jau rašė buvusi Sibiro tremtinė Virginija Skučaitė („Kauno diena“, 2011-12-24)

Kiek neutralizuodamas mano emocijas pabrėžtinai ramiai ir argumentuotai panašius dalykus kalbėjo kitas komisijos narys Kęstutis Urba. Jis, beje, kelis kartus siūlė perkelti R. Šepetys knygą iš suaugusiųjų į jaunimo literatūros kategoriją. Kaip suprantu, knyga jaunimui sąvąjį romaną laiko ir pati autorė. Kaip vaikams ir jaunimui skirtas kūrinys „Tarp pilkų debesų“ leidžiamas ir užsienio leidyklų.

Sakiau ir tai, kad mums visiems bus gėda, tarkim, prieš Joaną Ulinauskaitę-Mureikienę, memuarinės knygos „Likimo išbandymai“ autorę, irgi pretendavusią į Patriotų premiją. Ji, būdama šešiolikmetė gimazistė, dėl ryšių su partizanais pakliuvo iš pradžių į sovietinio saugumo rūsius, o paskui į Sibirą. Kapitalinis veikalas apie partizanus yra knyga „Sutemų keleiviai“. Ištikimas tiesai savo romane P. Venclovas, už kurį labai agitavo K. Urba ir L. Žvironaitė.

Pasirinkta, kas pasirinkta. Prasidedant mugei S. Žukas, turėdamas galvoje ir knygas, ir skaitytojus, teigė, kad viskas lėkštėja, banalėja ir vienodėja. O banalėjančiam pasauliui tiesa turi būti gerokai atmiežta holivudiškais pramanais, realybės siaubas dozuotas, o pasakojimo pabaiga laiminga. Dar pridėkim meninę kalbą, kuri šiuo atveju švelniai apibūdintina kaip „jokia“ (vertėja L. Būgienė ją galėjo tik pagerinti, bet ne pabloginti), ir turėsim gana išsamią R. Šepetys romano charakteristiką.

Visiškai ramiai reaguoju į tai, kad R. Šepetys knygą, kaip knygą jaunajam skaitytojui, apdovanoja užsienyje. Ten, deja, neperskaityta D. Grinkevičiūtė, nežinoma monsinjoro K. Vasiliausko istorija (miniu tik tai, kas eiliniam skaitytojui galėtų būti labai įdomu ir paveiku). Man tik apmaudu, kad neaukšto lygio simuliakras paskelbtas patriotiška ir netgi turinčia meninę ir išliekamąją vertę knyga Lietuvoje, kur dar labai daug savo kailiu patyrusių, kas tai buvo tremtis. O „Patriotų“ komisija turėjo ne tik mano paminėtas, bet ir daug kitokių autentiškų knygų.
Nuo pat pirmojo posėdžio KAM atstovai „transliavo“: „Ministrė nori, kad laureatė būtų Šepetys“. Ministrės skonis gali būti visoks, man sunkiau suprasti, tarkim, komisijos pirmininką, T. Manno vertėją, tuo labiau kad prisimenu gal poros metų senumo pokalbį su juo apie poeziją mokykloje. Tada A. Gailius man dėstė, kad Just. Marcinkevičiaus poezijos vidurinėje mokykloje nereikia: tai, esą, tik gadinanti vaikų skonį populiariosios literatūros atmaina. Ką gi – laikas bėga, žmonių skoniai ir nuomonės keičiasi... Dėl „popso“ nuoširdžiausiai ir subtiliausiai išgyveno Loreta Žvironaitė, kuri vos sužinojusi balsavimo rezultatus, visai komisijai parašė elektroninį laiškelį: „aš labai blogai jaučiuosi, ką mes darome, mielieji patriotai. [...] Na, negali laimėti popsas, kompromituojame patys save“. Dar kartą oriai ir argumentuotai savo poziciją dėstė K. Urba. Perskaičiusi jo laišką, kažkur užsieniuose esanti ir diskusijose nedalyvavusi R. Drazdauskienė bandė atsiimti savo už R. Šepetys knygą atiduotą balsą, bet buvo pasakyta, kad per vėlu.
Beprasmiškas, nes nieko nebegalintis pakeisti, šis mano rašinys. Tačiau gal prasminga bent perspėti kolegas: niekada nesutikite būti jokių žinybinių premijų komisijose. Jūsų, kaip specialistų, nuomonė skiriant tokias premijas yra absoliučiai niekinė. Ten svarbu tik tai, ko nori, ką yra sugalvojęs žinybos vadovas. Šansų, kad to vadovo ir jūsų nuomonė bei humanitarinis išsilavinimas išsiskirs, daug; kas nugalės, o kam dėl to bus gėda – visiškai aišku net ir nepradėjus jokios simuliakrinės diskusijos. Logiški, argumentuoti, kaip ir karšti, emocingi argumentai tokiose diskusijoje yra visiškai beprasmiai ir nieko nekeičiantys.